Borsch: geriau barščiai, negu visa kita kartu paėmus


2012 - 10 - 16

Į Borsch Algirdo gatvėje rinkimų sekmadienį nuėjome sriubos. Ir dėl to, kad prieš metus ar dvejus apie šį restoraną skaičiau pas Audrių Bačiulį, kuris juo susiviliojo po Beatos Nicholson teigiamų įspūdžių. Beata savo susižavėjimą išguldė ramiai ir dainingai, o vat Bačiulis pavarė trumpai ir drūtai – tiesiog jojančių kazokų ritmu, ir ypatingai  akcentavo šefo komplimentą – degtinės stikliuką su ant jo pamautu agurku bei juodos duonos kvadratėlį su lašinio paštetu ir džiovinto buroko nuolauža. Ta buroko nuolauža man irgi patiko, bet va degtinė buvo šilta…

Irgi degtinė (tik iš kitokio butelio – to, kur su žąsimis), gausiai pavartota šeštadienį linksmoje kompanijoje, ir tapo priežastimi, dėl kurios mano sutuoktiniui, atsakingai pabalsavus ir pagaliau sulaukus sekmadienio popietės, žūt būt prireikė sriubos. Susiviliojome mintimi apie ukrainietiškus barščius. Kurį laiką negalėjome apsispręsti tarp Leleko ir Borsch, bet galiausiai nugalėjo pastarasis vien dėl to, kad yra toliau nuo pagrindinės miesto arterijos (centrinė vieta dažniausiai būna blogas ženklas) ir minėtųjų apžvalgų padarytos reklamos.

Ir pavadinimas man pasirodė kaip pirštu į akį, be jokių pretenzijų. Viskas aišku ir paprasta. Nori ukrainietiško maisto – va, prašau tau garuojanti lėkštė kvapnių ir sočių barščių.

Prasibrovę pro visą pirmą salę užimantį ilgą stalą su kompanija ir aplink jį tvyrantį rūkalų ir alkoholio debesėlį, atsisėdame pustuščiame antrame kambaryje. Padavėjas siuvinėtais ukrainietiškais marškiniais griežtai įspėja, kad maisto teks laukti. Gal net valandą ar pusantros, nes tiek laukė kiti žmonės (restorane, kuriame labai daug laisvų stalų). Aišku, kad mes laukti nenorime ir nervingai susižvalgome, bet niekur nesijudiname – kai ką iš mūsų tebekankina vakarykštės žąsys, kai kas šiaip nemėgsta šimtą kartų striukės segiotis.

Taip nykiai su gurgiančiais skrandžiais belaukiant laikas slenka itin lėtai. Užtat atsiranda galimybė apžiūrėti ir aptarti interjerą. Man, pavyzdžiui, itin užkliūna tankiai prikabinėtos lempos su vašeliu nertais apdangalais, kurios čia atrodo taip ne vietoj, kaip koks peraugęs burokas kvapniame arbatinių rožių darželyje. Tai Klaipėdos krašto vokiškos dekoracijos, o nuo ukranietiškos dvasios jas skiria vandenynai. Vėliau man visus nesklandumus išsklaido restorano tinklalapyje perskaitytas paaiškinimas: “čia nėra specialiai kurto stiliaus…” Kaip pasakytų rusai (ukrainietiškai, deja, nemoku) – ono i vidno.

O mano dukros, pavyzdžiui, sugeba susirieti dėl slavišku ekspresionizmu atsiduodančių paveikslų, vaizduojančių scenas iš kazokų gyvenimo. Patys kazokai juose taip makabriškai išdarkyti, kad bent jau man iššaukia staigią atstūmimo reakciją. Džiaugiuosi, kad sėdžiu į juos nugara. O vyresnė dukra erzina seserį, iš kazokų krūvos pirštu išrinkusi jai būsimą vyrą. Žinau, kad keptas obuoliais apdėtas paršelis labai labai banalu, bet būtų skaniau valgyti, jeigu už nugaros kabėtų jis, o ne uliavojantys kazokai.

Tačiau ne dėl interjero čia susirinkome (bet – jei nebūtų reikėję laukti, gal ir nebūtume apie jį prisigalvoję tiek visokių dalykų. Taigi visiems geriau, kai klientui NEREIKIA laukti).

Nepamirštame, kad atėjome čia sriubos, o kai ji galiausiai po vieną lėkštę atkeliauja, visi draugiškai sutariame, kad pilvo lūkesčiai buvo patenkinti daugiau nei puikiai. Barščių nuostabiai tiršta, klampi ir net smalinga masė pilnai prikausto dėmesį bei jusles ir gardžiai leidžiasi į skrandį. Šis maistas  toks intensyviai įtraukiantis, kad padeda ištverti net ir absoliučiai klaikią muziką, kuri daužosi po apytuštę salę ir, anot mano vyro, priklauso kažkokiam Nikolajui Rastorgujevui iš Liubė – Putino mėgstamam atlikėjui. O taip pat ir tai, kas mirga ir blaškosi pusę sienos dengiančiame televizoriuje (viename iš didesnių, kurie yra parduodami prekyboje).

Gaila, bet aplinkai, kurioje tiekiami tokie tobuli barščiai, gražiai tikslus rusiškas žodis izyskannyj netinka (labai geras žodis, gaila, kad lietuvių kalba tiksliai tokio žodžio neturi). Bet gal ir patiems barščiams toks žodis nelabai dera, nes tai kito registro maistas. Taigi valgome tokioje rajono centro zabegalovkoje, bet tikriausiai prie kitų stalų iš grafino degtinę geriančiai publikai tas pats.

Bet atgal prie tų barščių ir jų gydančiai glostančio poveikio sudirgusiam žmogaus skrandžiui. Poltavos barščių lėkštėje be viso kito tirštumyno, plaukioja galuškos (primena ežiukus, abriedukus, bet tik iš miltų, be varškės) ir nemažas gabalas parūkyto kumpio. Skonis sodrus ir švelniai rūgštus, jaučiasi pomidorai. O ukranietiški – aiškiai saldesni ir labiau burokiniai, pateikiami su mielinėmis pampuškomis bei česnakiniu aliejaus mirkalu. Mūsų pampuškos, deja, apdžiūvę.

Nesiimsiu čia spėlioti, ko ir kaip į juos pridėta, be to, net ir minties neturiu kada nors bandyti juos atkartoti savo virtuvėje. Bet jų skonis toks, kad ranką prie širdies pridėjus jums sakau: nei viena lietuvė moteris ar vyras, kur jie begamintų – ar skurdžioje blokinio penkiaaukščio virtuvėje Žirmūnuose, ar tviskančioje virtuvėje bute Teatro gatvėje, ar grakščioje skliautuotoje virtuvėje, kurios kampe stūkso begalinio grožio krosnis Vilniaus senamiestyje, aš absoliučiai garantuoju, nei vienas jų neišvirs tokios sriubos. Neišvirs ir viskas. Kaip, įtariu, nei vienas ukrainietis neišvirs tokių cepelinų, kokius vis dar verda mano mama. Taigi štai toks tautinis kulinarinis darbų pasiskirstymas, kaip ir turi būti.

Kito valgytojo pasirinkti Huculų su žuvimi barščiai atkeliauja netikėtos spalvos. Juose burokų nei kvapo, nes iš esmės – tai žuvienė, kurioje dominuoja lašiša ir krevetės, ir kuri yra labai labai gausiai užbalinta grietinėle. Tiesą sakant, taip gausiai, kad aš visos lėkštės nei už ką nebūčiau įveikusi. Nežmoniškai riebu ir sotu, tinka mėgstantiems grietinėlę gerti žmonėms.

Taigi jei viskas būtų klostęsi pagal originalų planą ir mes būtume valgę tik tai, ko atėjome, dabar jau galėtume zakrugliatsia ir eiti prie visai neblogos pabaigos. Bet kadangi alkanam žmogui yra būdingi neprotingi sprendimai užsisakinėjant maistą, mes barščiais neapsiribojome ir užsisakėme po antrą patiekalą, kurie, deja, sriuboms neprilygo.

Dėl tokios žuvies, kaip šis karpis, Tarybų Sąjungoje visi nekęsdavo ketvirtadienio, žuvies dienos.

Labiausiai visą reikalą sugadino iki negyvybės ir pilkumos sukepinti miltuose pavolioti karpio gabalėliai. Jais galima būtų puikiai paaiškinti, kodėl Tarybų Sąjungoje niekas nemėgo žuvies. Jų išvaizdos ir skonio niekaip nepagerino ir ant jų suguldyti  miltuose apvolioti ir iki  kietumo sukepinti svogūnai, nes gamybos proceso metu iš jų buvo panaikintas visas jų skonis. Nežinau kodėl. Tačiau šio patiekalo viršūnė vis gi buvo grietinėlės ir alaus padažas. Kviečiu visus skaitytojus užsimerkti ir įsivaizduoti – grietinėlės ir alaus padažas? Na gerai, grietinės ir alaus dar, dar, bet grietinėlės? Vienu žodžiu, šis patiekalas manęs nenuvylė, jis mane supykdė. Ir dar privertė supykti ant savęs, kad neužsisakiau virtinių. Esu tikra, kad jie būtų buvę šimtą kartų geresnis pasirinkimas.

Skanu (pirmi du blynai). O toliau jūsų arterijoms amba.

Tušti blynai su spirgais ir keptu kiaušiniu buvo užsisakyti iš smalsumo ir viskas su jais buvo autentiškai gerai. Į bokštelį sukrauti maži blyneliai buvo purūs ir švelnūs, tačiau šalia jų paršelio formos ketaus inde kartu su keptu kiaušiniu buvo tiek daug taukų ir juose plaukiojančių spirgų, kad sveiko proto ir nors apysveikės gyvensenos žmogui būtų užtekę trečdalio porcijos. Trys kąsniai tokio maisto – super, bet daugiau – ir akyse pradeda blyksėti greitosios pagalbos žiburėliai. Būtų įdomu tokį patiekalą pasiūlyti kokiam nors sveikuoliui iš Kalifornijos. Taip kad ne kiekvienam. Kaip ne kiekvienam ir lašiniai su šokoladu, kurių irgi ragavome, bet nepamėgome. Na neskanu, ir viskas. Nors liesi spirgai su klevų sirupu ir amerikietiškais blynais (puikiai tiktų ir ukranietiški tušti) visai nieko, o va lašiniai su šokoladu – ne.

Lašiniai su šokoladu – ne kiekvienam. Tai yra, ne mums, apsilankiusiems. Skamba įdomiai, bet ačiū, ne.

Taigi vakarienė Borsch gavosi banguota, kaip kokia internetinio portalo vizitų kreivė. Prasidėjo nelabai jaukia aplinka ir ilgu laukimu, tada gerokai šoktelėjo į viršų, kai buvo atneštos sriubos, po to nėrė vėl žemyn, paragavus karpio, o vėliau sustojo kažkur ties viduriu.

Šaltiena buvo normali

Šaltiena buvo normali, kaip ir Kijevo kotletai. Tikrai ne iš tų patiekalų, apie kuriuos, kaip sakoma, verta rašyti namo. Bet jų garnyras nebuvo tinkamas restoranui. Šaltienai su krienais ir karštomis keptomis bulvėmis visai nereikėjo patiestos šaltos salotos su pomidoru. O Kijevo kotletų šviežios daržovės, sudėtos į kažkokį keistą gruzdintuvėje virtą meksikietišką chimichangą primenantį bliūdelį, buvo nuobodžiausios ir Lietuvos valgymo įstaigų mėgstamiausios – pakapoti beskoniai agurkai, pomidorai, salotos. Kodėl taip yra, kad išmonės sukurti kažkokį beprasmį tešlinį krepšelį salotoms užtenka, bet padažo joms – ne?

Taigi tokie mano įspūdžiai. Pabaigsiu, kaip ir pradėjau, apie restorano komplimentą. Tarp kitko, mūsiškis atkeliavo per valgymo vidurį, o ne pradžioje (kaip tikriausiai turėtų būti). Bet gretimas stalas jo iš viso negavo, tai aš ir nesiskundžiu. Kaip matosi lyginant su Beatos darytomis nuotraukomis (nebent įspūdis apgaulingas), šiais laikais ir degtinės, ir duonos su priedais porcijos yra itin susitraukusios – iš taurelės beliko degtinės lašas, o iš kuklios bet gerai įžiūrimos duonos riekės – 1×1 cm kvadratėlis.  Taip kad nežinau, ar šito virtuvės gesto užtektų, norint ką nors prisivilioti atgal. Kas galėtų privilioti atgal – tai sriubos ir, viliuosi, virtiniai.

Idėja gera, bet kad valgio viduryje, ir degtinė nešalta

Taigi, šios ilgos basnios moralas toks – visada klausykite savo širdies balso, net ir rinkdamiesi maistą. Būčiau pasirinkus barščius ir virtinius (kaip kad pradžioje planavau), basnia būtų išėjusi kitokia, ir gal net vainikuota 4 žąsimis. Dabar 2 žąsys ir abi jos už puikius ukrainietiškus barščius.

Keturiese sumokėjome 133.02 Lt.

Borsch / Борщ, Algirdo 5-2, Vilnius. Tel. +370 5 260 3344. Tinklalapis.

Darbo laikas tinklalapyje nenurodytas.

 


Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (27)
Ugnius Ulanovičius 2012-10-24 08:35

Kadangli LŽ pamažu tampa savotišku gidu norint skaniai pavalgyti (bent jau vilniečiams), kiek dvejojau pasirinkdamas šią užeigą šventiniams šeštadienio pietums, tačiau noras paragauti barščių nugalėjo ir 3 valandos praleistas prie ropinukės degtinės nepraėjo veltui. Mano nuomone vieta verta 3 žąsų, nes maistas buvo net skanesnis nei tikėjausi, o personalas paslaugus ir dėmesingas o štai, kad restoranas pritrūko bokalų ir įrankių (rodos, vyko vestuvės) deda šiokį tokį minusą…

Pvl 2012-11-12 17:53

Straipsnis tai patiko, bet labai sunervino pavartotas didelio bjaurumo žodis „amba“.

Viktorija 2013-01-25 01:35

Dristu patvirtinti, kad ju virtiniai yra pasaka. Su barsciais viskas aisku – trenkiausi juvalgyt dukart ta pati savaitgali, tikrai neprilygstami. Ir aptarnavimas patiko – toks tongue in cheek. Svarbiausia nesifokusuot i tuos nelemtus kazokus.

geda restoranui 2014-11-15 18:47

shudas

Hm 2016-02-05 23:40

Siuo metu Sis restoranas tikrai nera vertas daugiau dveju zasu, vien tik aptarnavimas zymiai zemiau cili picos lygio kur net nezino pagrindiniu klientu aptarnavimo taisykliu.
O ir barsciai nieko gero lyg koki keciupa suslaviciaus sriobtum.

Parašykite komentarą