ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.
Atgal

Burger Factory: kaip bandžiau Kaune valgyti su paprastais žmonėmis

Burger Factory, Pramonės pr. 16, Kaunas

2017 - 12 - 02
Burger Factory – taip jie atrodo iš lauko

„O kodėl jūs čia fotografuojate?“, manęs keistu akcentu paklausė restoranėlio šeimininkė, ir aš buvau šokiruotas: ar dar yra kas nors Lietuvoje, kas nežinotų, ką reiškia Užkalnis su fotoaparatu, besiartinantis prie maitinimo įstaigos? Ar pagaliau radau vietą, kur mane aptarnaus, kaip paprastą žmogų?

Tačiau leiskit man papasakoti nuo pradžių, su įžanga, kaip esu pratęs.

Valgiaraštis

Man sako – kiek tu gali švaistytis šimtais eurų ir valgyti visokiose auksinėse vietose, kur viskas su užtarkuotais trumais (juos dar kitaip vadina triufeliais), kuriuos drožia deimantinėmis tarkomis, ir kur patiekalai papuošti sidabro dulkėmis, kur aristokratiškų ančių paštetai ir laimingų jautukų, girdytų japonišku alumi, išpjovos, kur lakštingalų liežuvėliais gardinamos salotos iš Jeruzalės artišokų, užaugintų popiežiaus asmeniniame darže Vatikane (šitas paskutinis išgalvotas, jeigu ką)? Taip man sako.

Pdažų gali pasipildyti pats

Parašyčiau dar kažką apie geriamus taurius vynus senomis etiketėmis, bet apie šitai jau negalima rašyti, nes greitai Naujieji Metai, kai šausim nealkoholinį šampaną ir susidaušime tyro vandens stikleliais, tai aš jus visus morališkai ruošiu ateities pasakojimams apie subtilybes, kaip derinti su įvairiu maistu vandenį, gazuotą vandenį ir kolą. Kažkada Lietuvą vadinome šiaurės Atėnais, dabar bus šiaurės Teheranas, na ir ką, ten irgi žmonės gyvena. Galėčiau papasakoti apie Irane veikiančius nelegalaus alkoholio platinimo tinklus – ištisą parą, su plačiu pasirinkimu ir katalogais, ir su pristatymu į namus, ir kur viską slapčia saugo ir laimina ne kas kitas, bet Islamo revoliucijos sergėtojų gvardija, iš šito uždirbanti – bet šiandien čia visai ne apie tai jums noriu parašyti.

Kėdės, sako, padarytos Londone

Aš negaliu sakyti, kad tie žmonės, kurie man priekaištauja dėl mano pasišvaistymų eurais rinktinėse Vilniaus vietose, labai neteisingai sako. Kai kurie mano pavalgymai tikrai yra daugumai skaitytojų įdomūs tik kaip svetimų nuotykių aprašymai: jie nepasiruošę už vakarienę mokėti dviejų ar trijų šimtų eurų, ir kodėl turėtų? Tai aktualu gal porai dešimčių tūkstančių Vilniaus gyventojų, kurie reguliariai valgo restoranuose (neskaitant tinklinių picerijų ir „dienos pietų“) – likę žmonės valgo pigiau ir paprasčiau.

Už langų Urmo miestelis

Be to, kad ir kaip stengčiausi rašyti pasakojimus iš provincijos, kur šiais laikais atsiranda dėmesio vertų vietų, vis tiek galiausiai dominuoja Vilnius. O labiausiai esu nuskriaudęs Kauną, kuris yra Lietuvos širdis, ir iš kurio esu negailestingai šaipęsis: girdi, geriausias būdas pavalgyti Kaune yra važiuoti į Vilnių. Tiesa, kažkada dar buvo Kaune pigiausi mano gyvenimo pietūs (https://www.delfi.lt/verslas/mano-eurai/a-uzkalnis-kaune-rado-pigiausius-gyvenimo-pietus-ir-liko-gyvas.d?id=68227800) ir buvo epinė, legendinė, kosminė istorija apie Garliavos kebabus (https://www.delfi.lt/verslas/mano-eurai/a-uzkalnis-rado-geriausia-lietuvos-kebaba.d?id=67929192), po kurios miestelis prie Kauno, ir jo kebabų vagonėlis, tapo šalies ir planetos traukos centru, bet Garliava jau ne Kaunas.

Amerikietiškos puošmenos

Tai dabar aš Kaune, ir pasirinkau valgyti ten, kur nėra viešbučių su sietynais ir auksinių šakučių: prekybos miestelis „Urmas“, tas kur greta garsiojo pastato, kuris atrodo kaip tarpukario Lietuvos 1000 litų banknotas, begalinė teritorija, kur šimtuose parduotuvių galima nusipirkti visko (jie patys rašo „nuo dešros iki mados“, ir tai labai teisingas prisipažinimas) – ir tuos žmones, prekiaujančius ir perkančius, reikia kažkuo maitinti.

Ant sienos portretas, šeimininkas su Tomu Hanksu

„O kodėl jūs čia fotografuojate?“, klausia manęs moteris, pardavinėjanti burgerius restoranėlyje „Burger Factory“, įsispraudusiame viename iš stilizuotų traukinuko vagonų prie parduotuvių galerijos, kuriuose čia įrengtos valgymo vietos. Aš net pasimečiau. Tai, sakau, aš fotografuoju ir rašau apie maistą. Nepasakiau „aš – Užkalnis“, nes o ką, jei ji nežino, kas toks yra Užkalnis. Moters keistas akcentas, ir kalba keista – su vyru, triūsiančiu prie grilio, ji kalba prancūziškai ir angliškai, su lankytojais – lietuvių ir anglų kalbų mišiniu.

Mano burgeris su šonine

„Nefotografuokit labai daug, kam čia tas viešumas“, juokiasi moteris, ir aš nesuprantu, ar rimtai, ar juokais, ar per pusę. Klausiu, ką gali rekomenduoti. Sako, viską. Skaitytojau, tai paprastai blogiausias įmanomas atsakymas, jei skaitote mano apžvalgas, tai žinote, kad mane nudilgina kaip elektra, kai man pasako „pas mus viskas skanu“, o čia kažkas kitaip, nes net nesusinervinau, nesvarbu, kad pavargęs ir iš Vilniaus atvažiavęs lietingas lapkričio keliais. Tiesiog pats paėmiau ir išsirinkau burgerį su šonine (€3,30), ir galvoju, dar reikia bulvyčių paimti.

Blynelis su Nutella

Kol kepa burgeris, pasišneku su savininkais. Moteris lietuvė, bet negyvenusi Lietuvoje 25 metus, ir tik neseniai grįžusi su savo vyru prancūzu. Gyveno Prancūzijoje ir Amerikoje. Jis irgi. Ant sienos – savininko nuotrauka jachtoje su aktoriumi Tom Hanks. Sakau, ar čia jūs toje nuotraukoje? „Taip, čia aš, jaunas ir gražus“, sako šeimininkas. „Nors aš ir dabar gražus“.

Sakau, jūs prancūzas, kodėl jūsų restorane amerikietiška virtuve? „Kad mes pripratę prie tokios, visada tokius patiekalus gamiame“. Štai jums ir prašom. Aš visada sakydavau, kad visos istorijos apie tai, neva Prancūzijoje nekenčia Amerikos ir visko, kas amerikietiška, yra tik muilo burbulas ir pasakojimai iš antiglobalistų mitingų. Prancūzai myli Ameriką. Prancūzija yra didžiausia McDonald‘s rinka už Šiaurės Amerikos ribų, jei jau kalbame apie burgerius – bet čia ne McDonald‘s burgeriai, čia tokie dideli ir atrodo labai sultingi ir galingi. Už labai nedidelę kainą, beje. Trys eurai trisdešimt šiais laikais yra nedidelė kaina už didelį burgerį.

Šeimininkas sako, kad jie su žmona grįžo į Lietuvą, kad pailsėtų. „No stress“, kartoja šeimininkė. Jokio streso. Ir šneka įvairiomis kalbomis, tuo pačiu metu, su įvairiais lankytojais ir su savo vyru.

Šeimininkai

Ir dar šeimininkas manęs klausia, kaip aš noriu, kad būtų iškepta mėsa. Aš, pasinėręs į apmastymus, neišgirstu, tai šeimininkė pakartoja klausimą – irgi angliškai. Man patinka, kai į mane kreipiasi angliškai, reiškia, atrodau, kaip žmogus, kuris ta kalba gali susišnekėti. Sakau, tegu šefas iškepa savo nuožiūra, ir šefui toks požiūris patinka (jei norite skaniausiai iškeptos mėsos, visada palikite tai šefo nuožiūrai – čia tik mano mažas patarimas, tinkantis bet kokiame restorane). Gal todėl mane paskui pavaišina blyneliu su šokolado ir riešutų kremu, o gal ir šiaip būtų pavaišinę. Aš sakau, sumokėsiu. Ne, jie sako, neimsime pinigų.

Jeigu ką, aš neturėčiau aprašinėti to, už ką nemokėjau (čia toks „Laukinių žąsų“ principas – rašau apie tai, už ką moku). Bet blynelis man patiko, nors nemėgstu desertų ir juos ragauju tik iš profesinės pusės. Užsimerkiau ir pasijutau, kaip kokioje gatvės mugėje – bet kur pasaulyje – kur kepa tokius blynelius ir juos žmonės valgo tiesiog gatvėje.

Tai o kaip burgeris? Aš jums pasakysiu. Burgeris buvo toks sultingas ir mielas, ir su tobulu šoninės traškumu, kad aš valgydamas pamiršau, kad šiais laikais nebevalgau burgerių beveik niekada (net burgerių restorane, o Dieve, aš dažniausiai užsisakau salotas), nebent apžvalgas rašydamas.

Aš suvalgiau burgerį visą ir pagalvojau, kad norėsiu pas tuos keistus žmones sugrįžti. Prancūzas, gaminantis amerikiečių maistą, ir jo žmona lietuvė, klausianti manęs, kodėl aš fotografuoju (iš tiesų, o kodėl aš fotografuoju?) ir vienu metu kalbanti keliomis kalbomis, ir grįžusi iš Amerikos ir Prancūzijos į Kauną pailsėti, ir jie abu visą laiką šypsosi.

Sumokėjau už burgerį, bulvytes (čia jos vadinasi „frites“) ir gėrimą €5,10. Penkis eurus ir dešimt centų.

Suprantate, norėjau pavalgyti su paprastais žmonės, pas paprastus žmones. Gavosi, tačiau, kaip visada. Netyčia sutikau nepaprastus žmones, kurių iki galo nesupratau, tik žinau, kad jie labai skaniai gamina. Aš dažnai sutinku nepaprastus žmones, nes mano geriausias darbas pasaulyje. Man sekasi.

O burgerių restoranėliui su keliomis kėdėmis – penkios žąsys iš penkių. Ir jiems tegul sekasi.

 

Burger Factory, prekybos miestelis „Urmas“, Pramonės pr. 16, Kaunas. Tel. +370 672 68312

Darbo valandos: nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 09:00 iki 18:00, šeštadieniais nuo 09:00 iki 17:00, sekmadieniais nuo 09:00 iki 15:00.