ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Cask 215: tviskanti klasikinė Amerika Šiauliuose

Cask 215, Vilniaus g. 215, Šiauliai

2017 - 04 - 23
Šiaulių centre toks vaizdas

Kartais manęs klausia, kaip renkuosi restoranus apžvalgoms. Na, pirmiausia, ieškau kuo daugiau įvairovės. Kažką, kas nustebins (gerąją prasme) ir pradžiugins. Blogų patirčių niekada tyčia nesivaikau, jos pačios retkarčiais atsiranda. Bet smagiau ir rašyti, ir skaityti, yra apie gerą restoraną, kur yra priežasčių grįžti.

Pavadinimas pareina nuo adreso

Ir dar aš visada stengiuosi rasti gerų vietų pavalgyti už Vilniaus ribų. Niekur nepabėgsime nuo to fakto, kad trys ketvirtadaliai (arba dar didesnė dalis) viso kokybiško ir įdomaus Lietuvos valgymo yra ir bus ten, kur yra pinigai. Tie 30 tūkstančių Lietuvos žmonių, kurie (su šeimomis), reguliariai – du kartus per mėnesį arba dažniau – eina į restoranus (išskyrus tinklines picerijas ir dienos pietus) beveik visi gyvena Vilniuje. Taip jau susiklostė. Tai keičiasi, bet labai pamažu.

Lauke temsta, restoranas kviečia

Kitur Lietuvoje, žinoma, yra daug restoranų, kur galima pavalgyti sočiai ir skaniai, bet tokių vietų, kur verta būtų sugrįžti, yra vienetai, ir jas rasti nelengva. Banalios ir neįdomios vietos yra tokios, nes iš jų niekas nieko nereikalauja, o nereikalauja todėl, kad klientai patys nelabai žino, ko nori. Kol neatsiranda kažkas, kas gali pasakyti: „žiūrėkite, ką aš jums dabar parodysiu“.

Interjeras tikrai gražus, retai tai galiu pasakyti

Iš tų vietų, kurios save vadina „didmiesčiais“ (tikrai esu girdėjęs, kaip žmonės taip sako), Šiauliai yra ne daugiau ir ne mažiau už kitus nuskriausti, maisto prasme. Ir dar kitomis prasmėmis: miestas tuščias, pačiame centre tos beprasmiškos Šiaulių vienpusio eismo gatvės, kurios saugotų nuo transporto grūsčių, jei tos grūstys čia būtų: viskas tuščia, tik blyksčioja įstiklinti balkonai. Miestas išaugina labai gerus ir talentingus žmones (žinoma, visokių yra, bet tai visur taip), Šiaulių gyventojai turi tvirtą tapatybę ir didžiuojasi savo kilme – nors jie teoriškai yra žemaičiai, bet dažniau apie save galvoja, kaip apie šiauliečius. Vienintelė bėda, kad visi, vos tik gali, iš ten išvažiuoja į Vilnių, ir grįžta jau tik pas tėvukus savaitgaliui.

Valgiaraštis prasideda

Kai paklausi žmonių, daugelis rekomenduoja „Cask 215“, barą ir virtuvę keistu pavadinimu, kur, sako, galima gauti skanių šonkaulių, ir šiaip smagu. Pavadinimas imituoja reto viskio vardą: „cask“ reiškia statinę, kokioje brandinamas viskis, o 215 yra namo numeris Vilniaus gatvėje, kuris yra centrinis ir prestižinis Šiaulių bulvaras (irgi visas tuščias, nors jau po septintos, darbai pasibaigę).

Sudėta mediena padeda atrodyti lietuviškai. O gal amerikietiškai.

Pati įstaiga ne tuščia: žmonių nemažai, bet pirmiausiai įėjęs pamatai virtuvę tolumoje, įrėmintą baro stiklų, kaip teatro sceną. Įėjima iš abiejų pusių supa malkų sienos, todėl šią vietą kai kas jau vadina „malkine“. Medis visada suteikia interjerui jaukumo, kaip ir knygos, nors, žinoma, pagalvojus, knygos juk irgi yra iš popieriaus, o popierius – iš medžio.

Valgiaraštis toliau

Valgiaraštis, nė nesigėdydamas, tiesiog siūlo visišką Amerikos klasiką: viena vertus, nieko nematyto, antra vertus, kai Šiauliuose (Šiauliuose!) gali gauti „corn dog“ (gruzdintas dešreles kukurūzų tešloje, Amerikos marozų ir socialiai remtinų asmenų atsakymą į lietuvių budulių saulėgrąžas ir batoną su majonezu; tiesa, Amerikoje socialiai remtinieji ir patys valgo batoną su majonezu), tai norisi šokinėti iš laimės. Taip, kažkas Lietuvoje vyksta gero.

Dar interjero

Restorano įkūrėjai, kiek girdėjau, turi patirties atsivežę iš Londono, ir tai labai matyti tokiuose patiekaluose, kaip dešrelės su bulvių koše (Anglijos pabo klasika).

Dar valgiaraščio

„Bulvytės apskrudintos iki nelegalaus traškumo“ – skaitau ir džiaugiuosi. Taip, tai Londono ir Niujorko hipsterių šablonas, bet Šiauliuose tai skamba gerai, nes Šiauliams reikia šito, reikia miestietiško madingumo ir išmonės. Taip pat ir dykumoje galima kasti daug šulinių, nes vanduo ten niekam nespėjo nusibosti. Vanduo ten yra reikalingas. Daugelis miesto gyventojų, žinoma, tokių juokų nesuprastų (kaip ir šito: „mėsos pyragas – kaip gimtadienis mėgstančiam sočiai pavalgyti“), tačiau jie turbūt čia neateina. Tie, kas ateina, supranta.

Kukurūzų dešreliukai

Tai ką, paragaujam. Užkandžiaujame tomis dešrelėmis kukurūzų tešloje (€5) su garstyčiomis ir naminiu pomidorų padažu. Tešla autentiška, pačios dešrelės popigės, tokios, kaip iš prekybcentrio – antra vertus, Amerikoje į šį patiekalą irgi niekas nededa brangių dešrelių.

Štai kas viduje

Porcija, už penkis eurus, yra didžiulė: tiek negalime suvalgyti, paprašome išsinešimui. Dėžutės jie neturi, sako padavėja, tačiau labai greitai sugalvoja išeitį: dailų rudą popierinį maišelį, ir dar užklijuotą lipdukais su restorano logotipu.

Visko nesuvalgėm, padarė išsinešimui

Pasiruošimas, žinoma, yra dorybė, bet išradingumas ir nuovokumas – dar didesnė dorybė, ir laimi dar daugiau taškų.

Pietinių valstijų papročiu gruzdinta vištiena

Kitas užkandis yra traški vištiena: Amerikos pietinių valstijų papročiu tešloje užkepti sparneliai (mums labiau prie širdies būtų tokie sparneliai iš Amerikos pietvakarių, Teksaso ir Niū Meksiko, be tešlos, bet juk jie neklausė manęs, prieš valgiaraštį sudarydami). Tai tradicinis juodaodžių valstijų maistas: kažkada vergams leisdavo laikyti tik vištas ir auginti daržoves, kad nebūtų pernelyg ekonomiškai nepriklausomi, ir juodaodžių pomėgis vištienai liko šimtmečiams. Irgi didelė porcija už €5.

Šonkauliai, ir po popieriumi lėkštė. Bet jos nematyti.

Pagrindiniai patiekalai: neblogi šonkauliai už €7 (labai nedidelė kaina už nežmoniško dydžio porciją, ir šiaip, čia taip pigu, kad galima iš Vilniaus atvažiuoti vien dėl kainų, nes, palyginti su Vilniaus kainomis, užteks degalams ir dar liks), nors tikrai esame valgę skanesnių. Amerikietiškos kopūstų salotos (coleslaw), naudojamos kaip garnyras, džiugina, nors pačios salotos yra vidutiniškos.

Dieviškai skanios dešrelės su bulvių koše ir karamelizuotais svogūnais

Kiaulienos dešrelės (naminės!) su bulvių koše, karamelizuotais svogūnais ir „gravy“ padažu (€7) suminkštino mano širdį. „Bangers and mash“, vienas nedaugelio patiekalų, kuriuos pamėgau iš gyvenimo Anglijoje laikų, jaukumo ir paguodos maistas. Taip, gerai, šis patiekalas nebūtų išskirtinis Londone, tačiau niekas tikrai į šoną nepastumtų – bet prisiminkime, kad čia Šiauliai! Net ir Vilniuje tokios dešrelės randamos tik poroje restoranų. Suvalgiau pasimėgaudamas.

Kainos nepadoriai mažos

Sumokėjome €30,80 ir arbatpinigius. Čia ne Vilniaus kainos. Čia labai, labai nebrangu.

„Cask 215“ yra tas atvejis, kai vertinti ir sunku, ir lengva. Viena vertus, patiekalai nesudėtingi ir, nors autentiški, ne gurmaniško maisto viršūnėje. Tiesiog neblogi. Antra vertus, reikia prisiminti, kad kažkas drįso šį vakarietišką restoraną su gražiu interjeru ir nesiderinantį prie lietuviško skonio, o vedantį paskui save, atidaryti gilioje provincijoje, tarp tuščių gatvių ir įstiklintų varguolių balkonų netoliese, ir, tai prisiminęs, negaliu nenulenkti galvos prieš šiuos drąsius žmones.

Kai vairuoji, kokteilių nepriragausi

Jei Šiauliuose šio restorano neliktų, net akmenys pravirktų, taip būtų gaila. Šiandien jį drąsiai patariu ne tik šiauliečiams, bet ir žmonėms iš Kelmės, Joniškio, Radviliškio ar Telšių, Šeduvos ir Pakruojo. Kad jį kur, galite net ir iš Panevėžio atvažiuoti, nes verta. Penkios žąsys iš penkių.

 

Cask 215, Vilniaus g. 215, Šiauliai. Tel. +370 614 90995. Facebook profilis.

Antradieniais nuo vidurdienio iki 22:00, trečiadieniais ir ketvirtadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio, penktadieniais ir šeštadieniais nuo vidurdienio iki 01:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 19:00.