Da Antonio: mano inspekcija pasiekė italų restoranų legendą


2017 - 12 - 26
Vaizdas iš lauko

Nesipiktinkite, perskaitę žodį „inspekcija“. Viskas gerai, aš dar neturiu asmeninės restoranų priežiūros valdybos, su patalpomis sostinės centre ir dešimtimis darbuotojų, administraciniu aparatu, automobilių parku ir įstatymo nustatytais įgaliojimais bausti ir drausti. Ne, aš vis dar tas pats geranoriškas Užkalnis, kuris save pasiskyrė maisto inspektoriumi, kritiku ir vertintoju, ir pasakoja visiems, kas gero Lietuvos maisto padangėje.

„Inspekcija“ tėra veiksmo pavadinimas – aš ateinu, pavalgau, susimoku ir parašau, kaip man patiko ir ką aš galvoju.

Darbo laikas ir durys

Per tą laiką, kol ragavau Lietuvoje restoranų, kavinių, barų, užkandinių, valgyklų, kebabinių, salotinių ir koldūninių maistą, italų restoranai mūsų šalyje turėjo nuosavą ilgą istoriją. Italų restoranai atsirasdavo, sužibėdavo (kai kurie – gana ryškiai, kaip kažkada buvęs „Osteria da Luca“, kuris sėkmingai pabuvo ir užsidarė, kol buvo dar populiarus, kai kurie – sužibo trumpai, kaip „Trattoria da Flavio“, kuri tebegyvena, bet nebėra sensacija, į kurią visi eina kone privaloma tvarka, kaip kažkada buvo), kai kurie užsidarydavo – o ką jau ir kalbėti apie picerijas, dideles ir mažas, sėkmingas ir nesėkmingas, pavirtusias tinklinėmis ir nepavirtusias.

Vandeniui yra atskiras meniu

Lietuviai iš pat pradžių nesuprato italų maisto. Prisiminkite: labiausiai visus erzindavo lakštinių kaina, nes makaronų lėkštė daugeliui, atsinešusiems prisiminimus iš sovietinių laikų, buvo patiekalas, kurį valgo namie kaip labai pigų skrandžio užkimšimą – turbūt todėl, kad negauna nusipirkti mėsos – o kai italų valgiaraštyje pasta kainuoja brangiau, negu karbonadas gretimame restorane, tai sukeldavo šventą valstietišką pasipiktinimą. „Savikaina vienas litas, valgiaraštyje trisdešimt – kaip taip galima!”.

Valgiaraščio pradžia

Italų vynais lietuviai irgi kažkada nepasitikėdavo: jei turi pinigų, galvodavo jie, perki prancūzišką, nors ir nemėgsti, bet etiketė įpareigoja, jei turi mažiau pinigų, geri pigų iš Čilės, jei nori kažko, kas primintų atostogas, tada ispanišką – dabar atrodo keistai tokie pasvaičiojimai, o jie tikrai buvo, tik labai seniai, kai buvau žymiai jaunesnis ir Lietuvoje lankydavausi tik retkarčiais.

Stiklinė su stiklo bumbuliuku

Paskui daugelis lietuvių susipažino su Italija ir pradėjo labiau vertinti jos virtuvę (ne visi – kiti su džiaugsmu toliau pylė majonezo padažą ir kečupą ant tinklinių picerijų gaminių, papuoštų ananasų ir šlapdešrės fantazija), ir dalykai pradėjo keistis į gerąją pusę. Lietuviai pažino balzaminį actą (kai kurie šiek tiek per gerai pažino ir pradėjo jį pilti prie visko, kaip kažkada, nepriklausomybės aušroje, ant visko barstydavo kokosų drožles), mocarelą, buratą, baziliką, pastą „al dente“ (ūkiškai kalbant, nepervirtus makaronus) ir kitus dalykus, kurie kažkada buvo jiems visiškai svetimi.

Dar valgiaraščio

Ir kol visa tai vyko, Vilniuje nuo 1996 metų (tai yra, ilgiau, nei dalis skaitančių šias apžvalgas) gyveno vienas italų restoranas, kuriame įvyko begalė didelių ir mažų romantiškų ir dalykinių susitikimų, kur pietavo ir vakarieniavo, greta eilinių valgytojų, prezidentai ir premjerai, žvaigždės ir žvaigždūnai, milijonieriai ir protų valdytojai, ir kuris vis dar veikia ir kur vis dar reikia rezervacijos, kad gautum vieną iš geriausių staliukų (visi geri, bet ypatingi yra tie prie langų).

Man teko „Da Antonio“ anksčiau būti ne kartą (na kaip gi kitaip – ir tik dėl įgimto kuklumo nevardinu susitikimų ir pašnekovų, su kuriais ten buvau) , bet dabar mes čia atėjome pabandyti maisto iš esmės, su fotoaparatu.

Duonos lazdelės

Restoranas kartu ir senamadiškas (tebeturi laidinio telefono numerį, ko aš, tiesą sakant, pasiilgstu – kiek sutikau tokių vietų, kurios nekelia telefono, nes niekas neprisimena, kur jį pasidėjo), ir modernus, nes kaip kitaip įvertinti atskirą vandens meniu? Lietuvoje toks vienintelis, kiek aš žinau. Kam vandens meniu? Nes ne visi vandenys vienodo skonio, ir ne visiems norisi vandens iš krano, kad ir koks jis būtų geras Vilniuje.

Šefo komplimentai – arančino, ungurio skonio

Valgiaraštis pakankamai didelis, ir, kaip ir didžiuosiuose klasikiniuose muziejuose, kurių per dieną neapžiūrėsi, mums reikia pasirinkti temą. Tegul šiandien tai bus lakštiniai – pasta, makaronai, ar kaip juos bepavadinsi. Aš suprantu, kad visų restorano pusių tai neatskleis, bet aš žinau, ką darau. Visada reikia rinktis temą ir nesistengti aprėpti visko. Kas bando aprėpti per daug, paprastai pagauna per mažai.

Šefo komplimentai su lašiša

Iš šefo komplimentų (atnešė dvejus) mums labiausiai patiko ungurio skonio arancino, ryžių rutuliukas. Ungurio skonis, netikėtas dalykas italų restorane.

Taljateliai su šafrano padažu, cukinijomis ir krevete

Dabar pasta. Taljateliai su šafrano padažu, cukinijomis ir krevete (€15, tagliatelle con zucchini e gambero in salsa di zafferano) buvo tirštai pripumpuoti skonio. Mudu su drauge pagalvojome, kad mums norėtųsi labiau „al dente“, dar kietesnės, pastos, bet čia tik mūsų išpaikintas skonis, kuris skiriasi nuo didžiosios dalies lietuvių skonio – jei būtų mano valia, aš norėčiau pastos vos išvirtos, tokios, kuriai vos iš tolo parodomas puodas su verdančiu vandeniu. Tačiau restoranas visgi yra Vilniuje, o tokio kieto virimo, kokio norime mes, nesuprastų net daug kur Italijoje. Todėl šios pastabos negalima pavadinti pretenzija.

Žalieji taljateliai su kumpiu, artišokais ir gorgoncolos sūriu, grietinėlės ir trumų padaže

Žalieji taljateliai su kumpiu, artišokais ir gorgoncolos sūriu, grietinėlės ir trumų padaže (€15, tagliatelle verdi saporite) buvo tokie gardūs, kad aš jų užsimaniau dabar, rašydamas apie juos. Taip, žinau, sūris, grietinėlė ir trumai, taisyklingai paruošti, negali nedžiuginti, bet čia tiesiog stipraus itališko skonio šventė.

Taljoliniai su trumais

Trečiasis pastos patiekalas, taljoliniai su trumais (€35, tagliolini al tartufo) net neturi kainos, nurodytos valgiaraštyje, nes trumų kaina kas savaitę skirtinga. Trumai nėra toks dalykas, kurių galima gausiai ir pigiai nusipirkti ir atsivežus užšaldyti. Patiekalas buvo palaimingai prabangus – namų gamybos lakštiniai (restoranas pats gamina šios taljolinius, kurie yra siauresnė taljatelių versija), ir daug, daug trumų. Trumų kvapas, kurio nesupainiosi su niekuo, skleidėsi aplink. Nereikėjo net pasilenkti prie lėkštės. Milijonierių pietūs. Pasta ir trumai, ko daugiau reikia gyvenime.

Ant grilio kepti aštuonkojo čiuptuvai su mažomis bulvytėmis su paprikų ir česnakų tyre

Per vakarienę, paragavome ir vieno su lakštiniais nesusijusio dalyko. Ant grilio kepti aštuonkojo čiuptuvai su mažomis bulvytėmis su paprikų ir česnakų tyre (€25, tentacoli di polpo alla griglia) buvo prabangus, sudėtingas patiekalas, kurio nesigailėjome užsisakę.

Ravioliai

Ir, pagaliau, dar vienas antrasis patiekalas buvo pasta: ravioliai „Da Antonio“, reiškia, firminiai. Su fontina sūriu, krevečių ir grietinėlės padaže (€15). Tai nėra pats lengviausias maistas pasaulyje, bet aš ir dabar prisimenu mažus krevečių gabaliukus tirštame padaže. Aš ir dabar noriu tų koldūnėlių.

Čekis

Klausiate, kaip tiek suvalgiau? Toks mano darbas. Be to, jūs irgi suvalgytumėte, jei prieš jus visa tai padėtų ant lėkštės. Dviese sumokėjome €167,40 ir arbatpinigius.

Ar noriu grįžti į restoraną? Tikrai taip. Dar nežinau, ar norėsiu bandyti kitus patiekalus, ar norėsiu vėl pasinerti į pastą, makaronus, lakštinius, raviolius – kuriuos italai išmokė mus mylėti – taip pat ir šiame restorane, kuris stovi kaip uola Vilniaus gatvėje, atlaikęs pasikeitimus ir transformacijas ir įžengęs į trečią dešimtmetį. Anglai tokias įstaigas vadina „an institution“, tai yra, institucija, audinio dalis, kažkas nepajudinamo ir neatsiejamo. Šitas restoranas yra toks. Penkios žąsys iš penkių.

 

Da Antonio, Vilniaus g. 23, Vilnius. Tel. (8-5) 262 0109. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 23:00, šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00.