Don Simon: tegu būna pica su sušiais, po velnių


2016 - 04 - 03
Interjeras ir langai į Gedimino prospektą Interjeras ir langai į Gedimino prospektą

Ar žinote, kas yra batonezas? Žinote. Tai lietuvių kulinarinis paveldas, duona su majonezu. O ar žinote, kas yra picelinai? Turbūt mažiau šansų, kad žinosite. Bet aš jums pasakysiu. Mačiau skelbimą provincijos spaudoje. Vietos picerija (pavadinimo neprisimenu) reklamavo šį retą patiekalą: ant blogos lietuviškos picos uždėti, pjūviu žemyn, perpjauti per pusę lietuviški cepelinai. Tai man skambėjo kaip šlykščiausia įsivaizduojama idėja, kokią tik gali sukurti supūliavęs protas. Nuotraukoje nuodingos spalvos cepelinų puselės piktai pūpsojo, nuodingu mėlynu ir violetiniu pilkumu žibėdamos, ir žadėjo blogiausia, kas gali nutikti skrandžiui. „Picelinai“, skelbė užrašas.

Stiklinių šešėliai Stiklinių šešėliai

Būna visokių blogų kulinarinių išmislų. Būna, pavyzdžiui „rytietiškos“ picos su kario padažu. Būna varškės sūreliai su šokolado glaistu ir kivių uogiene viduje, skonio, kaip numiręs cukruotas žiogas pieno produktų sarkofage. Būna šlapdešrė, pjaustoma gabalėliais ir orkaitėje kepama, kaip užkandukas. Ji džiūsta, raitosi ir įgauna gangrenos spalvą. Niam. Daug ko būna. Tačiau picelinai yra blogiausia.

Dar vienas interjeras Dar vienas interjeras

Todėl, gerbiamieji skaitytojai, suprasite mane, kad skeptiškai žiūrėjau į tai, kad Vilniuje, pačiame centre, Gedimino prospekte, restoranas siūlo tose pačiose patalpose sušius ir picas. Gerai, tegu šeimininkai yra žinomi, kaip geriausių sostinės sušių meistrai (bent jau kiek man yra tekę ragauti), Sushi Stop, esantys Žvėryne, ir tegu ten irgi netoliese yra tų pačių savininkų picerija, bet bent jau patalpos saugiai atsikirtos. O čia – viskas toje pačioje patalpoje. Tiesa, iš dviejų skirtigų valgiaraščių.

Stalo užtiesaliukas Stalo užtiesaliukas

Picerijoje Don Simon – paprastas interjeras. Vietų nelabai daug, ir per pietus, o taip pat ir vakarais, žmonių prieina neduok tu Dieve. Daugybė tų smalsių mamyčių, kurių darbų bankuose ir vis dar su jomis gyvenančių sutuoktinių nepalietė krizė, kurios yra ne tik savo marmūziukų, bet ir visuomeninio maitinimo įstaigų maitintojos, nes mėgsta namie nevalgyti, turi kuo mokėti, ir jaučia ypatingą prieraišumą kvietiniam alui, nuo kurio paskui auga lašinukai aplink juosmenį, ir tada jos tampa sporto klubų ir riebalų nusiurbimo klinikų maitintojomis. Aš mėgstu apie jas rašyti, nes jos visada mane nužiūrinėja, gerai patikrina, su kuo atėjau, kad paskui galėtų girtis draugėms kokius pusę metų. Čia toks pat įvykis jų gyvenime, kaip sutikti gatvėje Artūrą Zuoką, kuris su jomis pasisveikina. „Mes su Zuoku nesam labai geri pažįstami, tik pasisveikinam“, sako jos iš pavydo springstančioms draugelėms.

Šiltos kaitrinės lemputės Šiltos kaitrinės lemputės

Aš nesvaigstu nuo picų Lietuvoje, nes jos retai kada skanios, ir dar dažniausiai nuotraukose atrodo geriau, negu tikrovėje. Čia užsisakomė paprastą Margaritą su buivolės pieno mocarela (vien dėl to sūrio kainuoja €5,50 vietoje €3,95, bet tai nėra tie pusantro euro, kuriuos norite sutaupyti, patikėkite manimi – geresnis sūris visada, visada apsimoka), ir keturių sūrių picą (€6,30). Ir ką jūs man dabar? Ir viena, ir kita yra nuostabios.

Paprasta pica su builvolės mocarela Paprasta pica su builvolės mocarela

Aš mokęsis apie skaniausias pasaulio picas Neapolyje, ir tikrai atskiriu kas gerai, kas blogai. Taip, tai vienos geriausių picų Lietuvoje. Kitas tokio gerumo šiuo metu kepa tik „Jurgis ir Drakonas“. Kaip ir kažkada su šitų pačių šeimininkų sušiais, taip ir su picomis – didelis atradimas.

Keturių sūrių pica Keturių sūrių pica

Ir rinkitės, patariu, kuo paprastesnes – nors čia ir nėra tų nesąmonių (kokių nors „Žemaičių“, „Plikbajorių“, „Medicinos fakulteto studentų“, „Anatomų“ ir kitokių picų, kurių pavadinimai žymi pasiligojusią kitų picerijų savininkų vaizduotę).

Sušiai Sušiai

Kadangi valgiaraštyje yra ir sušiai, mes užsisakome ir jų – nelabai pigus nedidelis rinkinukas (€24,90), ir viskas yra tikrai gerai. Na, gal tunas, nors ir šviežias, yra šiek tiek į šviežumo skalės pabaigą. Idealiame variante aš jo norėčiau gaivesnio, regis, tik ką pjaustyto, o čia žuvis tokia labiau vidutiniška. Bet čia ne Tokijas ir ne Osaka, kur esu pratęs sušiais maitintis, čia Vilnius, ir viską reikia vertinti kontekste. Taip, vis dar geriausi sušiai sostinėje. Ryžiai teisingi, drėgmė teisinga, forma graži. Ačiū, geros dienos.

Bulviniai kleckučiai, gnocchi Bulviniai kleckučiai, gnocchi

Bulviniai kleckučiai (gnocchi, ir čia jų nebando vadinti „gnočiais“, garbė Jėzui Kristui) kainuoja €8,50 ir mano skoniui jie tiktų truputį kietesni, ne tokie švelnūs. Nors juk būna ir tokių. Tikrai būna.

Pastos lėkštė Pastos lėkštė

Pagaliau, pasta carbonara su trumais (Carbonara Tartufata), €9,70, yra tokia, kokia carbonara ir turi būti – labai labai nuodėminga, šilta, jauki. Tai ne patiekalas tiems, kas riboja kalorijas maiste, ypač vakare. Tačiau nuodėmingąją dieną tegu itališkoji nuodėmė būna ši.

Picos tešlos juostelės Picos tešlos juostelės

Trise sumokame €62,95 ir arbatpinigius.

Sąskaita ir už picą. ir už sušius, ir už pastą Sąskaita ir už picą. ir už sušius, ir už pastą

Aš vis dar negaliu patikėti, kad tas pats restoranas, prie tų pačių stalų, tos pačios padavėjos rankomis, tegu ir iš skirtingų virtuvių (sušius ir picą gamina atskirose patalpose) padaro ir patiekia vieną geriausių miesto picų, ir geriausius miesto sušius. Kaip? Nežinau, kažkas jiems sekasi. Kartais bendros taisyklės negalioja.

Penkios žąsys iš penkių.

 

Don Simon picos namai, Gedimino pr. 2A, Vilnius. Tel. +37068629977. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 22:00. Penktadieniais ir šeštadieniais: nuo 11:00 iki 22:30.