ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.
Atgal

Ertlio Namas: senovinė virtuvė iš trumpiausio Vilniaus meniu

Ertlio namas, Šv. Jono 7, Vilnius

2015 - 09 - 03
Vaizdas iš lauko – Ertlio Namas

Vilniaus Senamiestyje nauji restoranai atsiranda itin retai. Gal dėl to, kad nuoma nežmoniškai brangi, ypač pagal naujai pasirašomas nuomos sutartis, nes Senamiestyje gyvenantys žmonės vis labiau darosi aikštingi ir, lyg kokie lėtiniai skundikai ir humanizmo gynėjos smailomis nosimis, vis ieško, dėl ko čia įsižeidus.

Šviestuvai atsispindi

Aną dieną vakare (dar nebuvo dešimtos) buvau viename filmavime Vilniaus Gėlių gatvėje (čia tokia prie stoties, pro kuria troleibusai važiuoja nuo Halės turgavietės į traukinių stotį). Kur buvę, kur nebuvę, atsirado du gyventojai, vidutinio amžiaus pora tamstamokytojų veidais, ir dar su mažu šuneliu, ir pradėjo aiškintis – o ką čia filmuoja? O kada baigsite? Nes mums jūsų generatorius labai burzgia. Jie tuo domėjosi, bandydami perrėkti pravažiuojančius troleibusus ir automobilius, patys nepastebėdami ironijos.

Telefone, kaip veidrodėlyje, yra lubos ir lempos

Bet kuris operatorius, dirbantis Vilniuje, jums pasakys, kad gyventojai išlenda ir varo aiškintis visada, net jei ant šaligatvio prie kokio nors namo iš ko nors ima interviu. Jiems neburzgia, bet šiaip norėtų uždrausti, kaip šį savaitgalį kažkokia ragana-gyventoja (tai turėjo būti moteris, ar ne?), kuri paskambino į policiją, nes tik devyniasdešimtais gyvenimo metais pastebėjo, kad gyvena greta Lofto, kur vyksta, tik pagalvokite, koncertai. Kai ji iškeliaus į kitą, geresnę vietą (geresnę, nei buvusios magnetofonų gamyklos kaimynystė), tegul ją apgyvendina pragare prie amžinai veikiančio vestuvinės muzikos festivalio, 24 valandas per parą. Ir tegu tada pabando skambinti į policiją.

Gėlės ant stalo

Bet čia apie restoranus, arba, tiksliau, apie restoraną. „Ertlio namas“ yra vienoje labiausiai išpuoselėtų Senamiesčio gatvių, Šv.Jono, prie Universiteto senųjų rūmų ir Pilies gatvės.

Restorano interjeras atrodo labiau kaip galerija

Pirmas jausmas ir įspūdis – muziejus, ne restoranas. Puošyba ir paveikslai (nors ne visi mano skonio), kaip kokioje galerijoje. Daug daug baltos šviesos. Po langais vaikšto turistai. Vietos pakankamai daug, stalai nesugrūsti. Indai ir įrankiai – švyti.

Paveikslas ant sienos

Trumpas valgiaraštis, toks trumpas, kad trumpesnio Vilniuje nėra. Greitojo maisto restoranuose ir tai didesnis pasirinkimas. Man patinka: aš visada visiems sakau, siūlau, liepiu, rekomenduoju siaurinti valgiaraščius: kuo mažiau patiekalų, tuo didesnės galimybės juos gerai pagaminti. Čia meniu viskas susiaurinta siauriau, negu tarpai tarp Paryžiaus restorano staliukų. Du antrieji patiekalai, ar galite patikėti? Mano svajonė išsipildė.

Patiekalai po gaubtais

Prie patiekalų nurodyta, su kokiu istoriniu laikotarpiu jie siejami (net jei, kaip yra vėžienės atveju, ji yra patiekiama su bulvėmis, kurių tuo metu Lietuvoje nebuvo, tačiau šeimininkė taip ir pasako).

Restorano langai išeina į Šv Jono gatvę

Ar aptarnavimas lėtas? Mums gal pasisekė labiau, viskas buvo proto ribose (nors, Dievas matė, tikrai mačiau greičiau dirbančių restoranų). Atsiliepimas iš vieno draugo, nuėjusio šią savaitę, gerai nenuteikė – jis išėjo keikdamasis ir dabar daug rašo internete. Jis teisus – negalima versti laukti pusantros valandos. Aš irgi teisus – man nereikėjo laukti pusantros valandos.

Vėžienė pilasi į lėkštę

Vėžienė (€6) turbūt buvo geriausias patiekalas, dėl kurio galima būtų eiti dar ir ją užsisakyti vėl. Teatriškai pilama į lėkštę iš asotėlio, ji buvo švelni ir kvapni.

Vėžienė

Vėžiai čia atliko aristokratišką vaidmenį, nė kiek nepanašūs į skeltanagių burliokų užkandį „prie alaus“ (girdi, savo pasigaunam, išsiverdam, bambalinio įsipilam, ahahaha, nieko nėr geriau, čia tikrų žmonių skanėstai, ne koks ten jūsų poniškas prasimanymas).

Putpelė su šutintais žirniais

Kitas užkandis, putpelė su šutintais žirniais, man patiko stangrumu ir griežtu sūrumu (€9,50). Ne, tai ne XXI amžiaus mėsa, krentanti nuo kaulo ir tirpstanti burnoje – tai priminimas, kaip valgydavo XIX amžiuje. Kokios mintys kyla? Šiais laikais ruošimo metodai ištobulėjo. Anais laikais viskas buvo arčiau prie žemės, dangaus ir vandenų.

Veršiena su šakniavaisiais

Pirmasis pagrindinis patiekalas buvo veršiena su agrastais, su pastarnokų ir morkų tyre, ir, kaip meniu buvo pasakyta, su „lietuviškais šakniavaisiais“ (€17). Sako, XVI ir XIX amžiaus receptai. Gera veršiena, tyrė maloni, o lietuviški šakniavaisiai, kieti ir nuobodūs, yra ta priežastis, kodėl lietuviško maisto restoranų nėra visame pasaulyje, kaip itališkų ar japoniškų. Todėl, kad mes graužiam prakeiktas ropes ir pastarnokus, kaip kokie laukiniai šernai, ir todėl, kad mums reikia prancūzų ir ispanų, kad išmokytų tuos velnio gumbus paruošti taip, kaip pridera. Tai dar viena istorinė pamoka.

Antra vertus, ir vonios kempinę galima skaniai paruošti, užkepus su sūriu, skonio stiprikliais ir pašlaksčius pakankamai kečupo (aš bandžiau, skonis toks netikėtas) – bet ar nebūtų geriau tiesiog rinktis skanias daržoves, o ne tas, kurios tegu toliau tūno sau po žemia, gal kokie kurmiai norės užkandos prie televizoriaus.

Erškėtas

Keptas erškėtas su garstyčiomis (€15) buvo labai švelnus, ir aš tikiu, autentiškas. XIX amžiuje, o ir vėliau, lietuviams patiko žuvį virti iki košės konsistencijos, kaip paskui sovietinės valgyklos mokė liaudį virti lakštinius – nė viena bobutė nepatikės, kad jie turi būti pusiau kieti, al dente – ne, tegul būna šviežiai numirusio sodo slimoko konsistencijos. Tai ne priekaištas. Šis restoranas rodo, kaip buvo anksčiau.

Jogailos desertas

Jogailos desertas (taip ir vadinasi, €5), XIV-XV amžiaus, iš esmės buvo smulkiai pakapoti agurkai ir kriaušės taurėje, užpilti medum ir vynu. Žinoma, kunigaikščio ir dinastijos pradininko laikais jis turbūt ne penkis eurus kainavo, o žymiai brangiau. Mano mintys? Nenorėčiau būti kunigaikščiu arba karaliumi. Jei aš būčiau kunigaikštis XIV arba XV amžiuje, aš reikalaučiau saldžių spragėsių su kola. Ką, nežinote, kas tai yra, sakyčiau tarnams – o gal pradėsite mikliau galvoti, kai nukaposiu keliems iš jūsų galvas? Bet jau tikrai neneštų jie man kapotų agurkų, ačiū labai.

Slyvų pyragas

Slyvų pyragas (€5) su slyvų ledais man buvo vidutiniškai skanus, mano kolegei patiko žymiai labiau.

Sviesto užtepėlė ir duona ant stalo

Gėrėme baltąjį vyną (Henri Bourgeois, Sancerre, Les Baronnes, €45) – labai aromatingas, su ananasų ir kitų tropinių vaisių aromatais, ir sultinga rūgštimi. Brangokas, kaip maistas prie vakarienės, tačiau šiame restorane pigių vynų nesiūlo – gal ir gerai, jiems irgi reikia iš kažko užsidirbti.

Čekis iš restorano

Dviese sumokėjome €102,50 ir arbatpinigius.

Čia galima atsivesti užsieniečius, kuriems norima parodyti kažką įdomesnio, negu įgrisusius išbadėjusių valstiečių bulvinius patiekalus, visokius cepelinus, vėdarus ir kugelius. Šis restoranas parodo, kad Lietuvoje buvo ir kitaip, ir ne visi iš medžio iškritę buvome. Įdomi patirtis, ir geras sumanymas – restoranas su mintimi. Keturios žąsys iš penkių.

 

Ertlio namas, Šv. Jono 7, Vilnius. Tel. +370 669 75515. Tinklalapis. Facebook profilis.

Trečiadieniais ir ketvirtadieniais nuo 11:00 iki 22:00, penktadieniais nuo 11:00 iki 23:00, šeštadieniais – nuo 13:00 iki 23:00 valandos.



Diskusija
Žemia 2015-09-11 14:28

tikrai, kad „žemia“

2016-02-18 11:16

na, manau, kad vienas toks restoranas ir galetu buti Vilniuje. Jei kas trecias Vilniaus gyventojas nors karta ( o gal ir du?) nueitu ten vien tam, kad paragauti grubaus pastarnoko ar tos pacios petrazoles saknies ir suprasti, kaip dabar gerai mums visiems, kad yra pica ir cococola (pica tai tikrai), tai tam restoranui ilgai dar uztektu veiklos. Ar reikai tokio restorano? Manau reikia. O ropes, pvz JAV lentynose galima rasti ropiu, o pas mus galima sakyti ne. Tulas lietuvis matyt suleidzia i rope dantis, ir supranta, kad ne jam. O juk galima ir neleisti is karto dantu.

Parašykite komentarą