ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.
Atgal

Gan Bei City – šiuo metu man geriausias kinietiškas Vilniuje

Gan Bei City, Saltoniškių 9, Vilnius

2012 - 04 - 26

Žinote, su kuo man asocijuojasi kiniškas maistas? Su įvairių Europos miestų Chinatown‘ų pigiais blizgučiais, nešvara ir netvarka, ir dar iš to chaoso sklindančiais Pekino anties kvapais. Vilniuje Chinatown‘o kol kas nėra, ir ačiū Dievui, nes nėra progos per Panoramą pamatyti kokių nors reportažų iš higienos komisijos reidų, pvz., Algirdo, Naugarduko ar Aguonų gatvėse, kuriuose būtų rodoma, kaip rūsiuose, kuriuose laikomas maistas, yra randama žiurkių, kirmėlių ar šiaip purvo kolonijų. Per BBC žinias tokius reportažus apie Londono ar kitų Anglijos miestų Chinatown‘us rodo bent kelis kartus per metus. Prisimenu net ir specialią laidą, kurioje iš pradžių aptikdavo ir nufilmuodavo reidą apie gėdingai higienos reikalavimus pažeidusį restoraną, po to jį uždarydavo, davę savininkui tam tikrą laiką ištaisyti klaidas, o po to jau filmuodavo jo restorano švarinimo veiksmus, kad smalsusis žiūrovas galėtų žingsnis po žingsnio sekti netvarkingo ir aplaidaus savininko ropštimąsi iš nuopuolio duobės.

 

Neišsigąskite, ši pastraipa ne apie Lietuvą, nes mūsų vaiskiame Lietuvos ore dar vis netvyro kiniškų patiekalų kvapai, kiniškuose restoranuose (kiek man teko lankytis) nėra tokių apsilupusių, mažų, kažkur į rūsį sukištų tualetų, iki kurių reikia nusileisti siaurais ir nudrengtais  laiptais, ir kuriuos puošia tokios mikroskopinės užrudavusios kriauklytės ir itin nehigieniškai atrodantis ne kartą panaudoto muilo gabalas. Tokios vietos viena ant kitos tiesiog lipte lipa, tarkim, Londone. Lietuvoje kinų restoranai, atvirkščiai, sudaro prabangos, tiesa, ne visada skoningos ir tokios over the top kitaiskos įspūdį, o tualetai juose visada nauji ir blizgantys.

Gal pas mus užvežė kinų iš kitokio geografinio regiono, o gal mūsų vietiniai kinai ėjo į geresnes mokyklas ir buvo atsakingų tėvų griežčiau supažindinami su elementaria higiena ir švara, o gal paprasčiausiai taip yra dėl to, kad mūsų vietiniai restoranai dar yra visai vaikai, palyginti su, tarkime, Londono Chinatown‘u, ir dar nenutekėjo tiek vandens ir laiko, kad neremontuojamos sienos pasidengtų lipniais riebalais, o laiptai nuo begalinio vaikščiojimo aukštyn žemyn, netektų savo tvirtumo.

Kinams Lietuva dar vis iki galo nepažinta žemė, ir, matyt, nėra jiems čia taip labai gerai, kad neatvažiuoja jų daugiau su visais savo vaikais, seneliais ir proseneliais, ir kad neužsiima sau viso rajono ir neprisistato savo mažų restoranėlių su maistu, kuris gaminamas iš galai žino ko, ir galai žino kokiais metodais.

Dar man kiniškas maistas Europoje asocijuojasi su pigumu ir primena visokius kažkada pažintus žmones, kurie dėl skūpumo ar paprasčiausiai dėl to, kad buvo studentai, eidavo į vieną 3 aukštų restoraną Londono Whitcombe Street, kur už £5 visai dienai prisikimšdavo ryžių su vienu iš meniu nurodytų patiekalų. Taip, šis maistas gali būti labai pigus (turiu omenyje Londone, ne Vilniuje).

Tačiau nors ir pažėriau čia tiek kritikos higienos klausimais, būčiau labai neteisi, jei nepripažinčiau, kad Londono Chinatown‘e būdavo skanu. Dažniausiai. Ir dažniausiai galėdavai suprasti, ką valgai. Maistas nebūdavo patiekiamas šiek tiek skirtingų atspalvių padažo balose, ir bet kaip supjaustytas ar sukapotas. Kiekvienas meniu patiekalas turėdavo savo skonį, kuris nebuvo toks pat, kaip kito ar prieš tai valgyto patiekalo. Mėsos ar žuvies gabalėliai dažnai būdavo aplipę ir glazūruoti padažu, ir būdavo beveik sausi ar traškūs, o ne gulėdavo nešvankios spalvos baloje, kaip, deja, teko matyti ir Rytuose, ir mano kolegos ir bičiulio Davido Krycko aprašytoje Pekino antyje.

Aišku, Davidas dar jaunas ir jo skonio receptoriai gal dėl jaunystės, o gal dėl to, kad augo ne itin išpuoselėtoje aplinkoje, dar nėra kaip reikiant įsijungę ir todėl jam visai nieko tos vandeningos Pekino anties košės. O man ten nepatinka, nes paklausus padavėjos (labai malonios ir paslaugios, tarp kitko, ir čia aš su Davidu visiškai sutinku), ar yra nors vienas patiekalas, kuris būtų sausas / traškus ir ne padaže, ji atsako, kad yra tik vienas – kalmarų žiedai, prie kurių padažas patiekiamas atskirai. Ir tai, kiek man teko ragauti, yra vienintelis pusėtinas to restorano patiekalas, ir niekaip niekaip aš negaliu parašyti kitaip, nors save ir bandau prikalbinti rašyti gražiai.

Taigi iki galo nusivylę kiniškuoju Naujamiesčiu ir varomi mano aplinkos žmonių poreikio kartais užvalgyti natrio gliutamato (kuris užeina tik kartais, o tai gerai įvairiomis prasmėmis, tarp jų – ir sveikos ir subalansuotos mitybos prasme), važiuojam į Gan Bei City Panoramoje. Kartu važiuoja ir minėtasis Davidas, šiaip labai mėgstantis azijietišką virtuvę, tačiau nesantis jai pernelyg išrankus.

Jau vakaras ir Vilnius skendi sutemose. Staliuką užsisakome telefonu ir paprašome, kad būtų prie lango. Protingas žingsnis, nes šeštadienio vakarą visi stalai užsėsti, visa krūva padavėjų laksto su elektroniniais užsakymų priėmimo aparatais ir patiekalų lėkštėmis. Jei gausite mažą staliuką prie scenos, jausitės labai nekaip, nes tie maži staliukai skirti taurei pasistatyti, o ne gausioms azijietiško maisto lėkštėms sudėlioti. Sėdėjau ir aš tenai prieš kurį laiką, ir vakarienė gavosi visai nekokia, nes vis reikėjo sukti galvą, kur vieną bei kitą lėkštę pasistatyti.

 

Bet šį kartą sėdime prie lango, prie didelio stalo. Vaizdas iš palyginti neaukšto paukščio skrydžio (bet vis tiek iš viršaus) vienas geresnių aukštingais pastatais ne itin garsėjančiame Vilniuje. Pro langą matome žiburėliais mirguliuojančią tamsą ir Vilniaus dangoraižių kontūrus. Didelės erdvės, dideli langai, ir didmiesčio jausmas.

Čia net trūkumas (gana nuasmenintas aptarnavimas – tikrai nepasijusi kaip šeimyninėje užeigoje) tampa privalumu, nes būriai lakstančių padavėjų, dvi atviros virtuvės (viena – sušiams, kita – visiems kitiems patiekalams) sudaro įspūdį, kad esi ne provincijoje, šiaurės Europos pusmilijoniniame miestelyje, kur snaudžiančios žiovaujančios padavėjos paprastai įvairiais būdais demonstruoja neišmanymą ir stengiasi įtikinti, kad joms nereikia arbatpinigių, o dinamiškame metropolyje, kur verda verslas, susitikimai, pažintys, ir kur ne visi visus pažįsta iš veido. Iki tobulo Niujorko ar Frankfurto jausmo čia dar reikėtų, kad išėjęs iš restorano matytum įėjimą į kokį 800 vietų viešbutį, o eskalatorius leistų ne į Panoramos automobilių stovėjimo aikštelę, bet į požeminę traukinių stotį su ištisą parą veikiančiomis parduotuvėmis ir atvykėlių kalbų mišiniu. Bet čia užsisvajojau, kalbėdama su jaunuoju kolega Davidu, kuriam tokios mintys vis galvoje ir ant liežuvio. Galėtų būti geras scenaristas, jei nebūtų mūsų Laukinių žąsų biuro administratorius.

 

Nors pats restoranas save apibūdina kaip kinų ir japonų, aš sakyčiau, kad tai yra visos Azijos (Pan Asian) restoranas,  nes be kinų ir japonų maisto meniu matau ir Singapūro ir Tailando virtuvės patiekalų. Mes čia atvažiavome ne sušių, tai apie juos ir nekalbėsiu, nors jie iš nuotraukų meniu man bado akis ir negaliu nepastebėti, kad kai kurie jų išsiskiria ypatingos vaizduotės potėpiu (gal kokių nors medžiagų poveikyje?). Nors ir nenoromis, kartoju – šis dalykas man yra vienas nepatraukliausių Vilniaus sušinių bruožų. Žmonės, kur išskrido ta idėja apie tai, kad paprastume genialumas?

Restorano (priklausančio restoranų tinklui) meniu su nuotraukomis (kaip ir pridera restoranų tinklui). Ir iš tų nuotraukų atrodo, kad tik vienas vienintelis patiekalas (!) skendi rudame padaže (Tailando karis). Visose kitose nuotraukose aiškiai matosi paskiri, vienas su kitu sulipę arba nelabai gabalėliai. Tai mane įkvepia. Nors pati negaliu tuo patikėti. Visą gyvenimą kaip velnio kratydavausi tinklinių restoranų, nes juose vis įtardavau slypint štampovkes, bedvases pigiausių produktų kombinacijas, aistros nebuvimą bei šaltą ir išskaičiuotą komercinio pelno siekimą. Ir ne aš pati tokius teiginius sugalvojau. Bet kaip bebūtų paradoksalu, jau antrą kartą man azijietiško tinklo restoranas Vilniuje pasirodo visa galva aukščiau už nepriklausomas vietas (pirmasis buvo Shanti, Pylimo gatvėje). Matyt, Lietuvoje tikrai daug kas kitaip negu kitur.

Valgome keturiese ir pradedam nuo sriubų. Valgome vištienos sriubą su saldžiaisiais kukurūzais ir kiaušiniu (7.00 Lt) ir Tailando kokosinę sriuba Tum Khai Kai su tigrinėmis krevetėmis ir pievagrybiais (16.00 Lt). Tai jokiu būdu nėra pribloškiančio skonio sriubos. Tai yra pačios tikriausios tinklinio restorano sriubos, o tailandietiškoji dar ir nepigi (16 Lt už tokį mažą dubenėlį tai jau tikrai ne nemokama, ir atsiras ne vienas, kas du kartus pamąstys, ar iš viso verta imti). Vištienos sriuba yra tiesiog normali, nieko esminiai blogo ar gero joje nėra. O tailandietiškoje plaukioja kelios nedidelės krevetės ir labai traškiai skanūs maži pievagrybiai (čia mano akimis pliusas, nes tokie nedidukai sausai traškūs daug skaniau, nei supjaustyti šlapiai mėsingi dideli). Tačiau skysčio skonis nėra autentiškas ir kažkoks labai riebus, tiesą sakant, nesijaučia, kad kokoso pienas būtų įpiltas į sultinį. Atrodo, kad valgai jį vieną ar praskiestą paprasčiausiu vandeniu. Taigi sriubos nei baisiai nuvilia, nei labai sužavi.

 

Gyoza

Toliau užkandžiams užsisakome gyoza su vištienos įdaru (17.00 Lt) ir kiniškų pavasarinių blynelių, įdarytų daržovėmis (13.50 Lt). Pirmieji patiekiami garinti ir su saldžiarūgščiu padažu, ir tikrai jokių priekaištų aš jiems neturiu. Kadangi garinti, o ne kelis kartus kepti (kaip kad kitas to paties patiekalo variantas), jie yra lengvi ir skanūs.

Pavasariniai blyneliai

Pavasariniai blyneliai irgi vykę ir nepermirkę aliejumi. Vienintelis dalykas, prie kurio visgi norėtųsi prisikabinti – storai pripjaustytų kopūstų patalas, ant kurio suguldyti abu užkandžiai. Aš ne prieš kopūstus, ir ne prieš jų panaudojimą šiuo atveju, nes kopūstai tokiame kontekste naudojami tikrai ne tik Lietuvoje (Tailando restoranuose Anglijoje, manau ir kitur, iš jų išpjausto rožes, kurias net ir kopūstų neapykantos liga sergantys vaikai jas ima ir suryja), tačiau gal galima būtų tą pjaustyklės peiliuką pakeisti į pjaustantį plonai?

Kitas bendriems užkandžiams išsirinktas patiekalas – sate vištiena arba vištienos vėrinukai (18.00 Lt). Ir ką gi – abu su Davidu nusprendžiame, kad ji sultinga, minkšta ir verta dėmesio. Puiki užkandėlė prie Rusijoje gaminto Asahi (kodėl Rusijoje?) ir Kinijoje gaminto Tsingtao (abu po 8,00 Lt), kuriuos mes pasirinkome prie šio vakaro vakarienės.

Toliau mano vakaras eina geryn ir geryn, kadangi su kiekvienu patiekalu aš vis labiau suprantu, kad nereikia verkšlenti, galima ir Vilniuje normalaus kinietiško pavalgyti, na, net jeigu ir reikia sėsti į mašiną ir važiuoti, ir negalima iki tos natrio gliutomato skaistyklos (rojumi pavadinti vis tik nedrįstu) nueiti pėsčiomis. Nes ir traški jūros ešerio filė su medaus padažu (19 Lt), ir vištiena su indiškais riešutais ir juodųjų pupelių padažu (18.50 Lt) nėra patiekiamos jokiose balose, jos visai tinkamai aplietos ir aplipę padažu, tačiau ne vandeningu ir vienodu, o skirtingo skonio ir tinkamo tirštumo. Na ir kas, jei taip yra dėl įdėto krakmolo kiekio, krakmolo turi būti tiek, kiek jo turi būti, ir nieko čia nepadarysi. Nenori valgyti krakmolo, neik į kinišką (ir nevalgyk cepelinų).

O Singapūro ryžių lakštiniai su daržovėmis  (11.00 Lt) buvo tas patiekalas, kurio valgyti kitą kartą specialiai važiuosiu į Panoramą. Apskritai aš labai vengiu kepintų azijietiškų lakštinių, nes man 9 iš 10 kartų jie būna per riebūs, gal dėl azijietiškoje virtuvėje naudojamo aliejaus rūšių. Net  tinkliniame Visos Azijos lakštinių bare (noodle bar) Wagamama, atsiradusiame Anglijoje, tačiau vėliau  išsisėjusiame po visą pasaulį, įskaitant Australiją, Kuveitą ir Jungtinius Arabų Emyratus, kurio maistas man be galo skanus (kada pagaliau kas nors panašaus atsiras Vilniuje?), o jų Ebi Raisucaree (wok‘e keptos krevetės kokosų ir laimų kario padaže su šparaginiais žirniais (mangetout), paprikomis, raudonuoju svogūnu, svogūnų laiškais, šviežiu imbieru ir česnaku, patiekiamos su garintais ryžiais) aš be vargo ir nuoskaudos galėčiau valgyti kasdien visą savo likusį gyvenimą, aš labai retai imu kepintus lakštinius.

Ir šį kartą aš tikrai nebūčiau pasirinkusi šio patiekalo, jei ne Davidas. Taip, šitie lakštiniai irgi buvo kiek prisisunkę aliejaus, bet jie buvo tokio švelnaus ir minkšto skonio, kuris kartu ir susiliejo, ir kontrastavo su absoliučiai tobulai pakepintais plonais daržovių šiaudeliais – supjaustytais lyg kokio smuiko stygos ir tik vos vos apkeptais wok‘e iki tiek, kai nebesijaučia jų žalumo ir kietumo, bet jie vis tiek išlieka visiškai švieži. Labai geras patiekalas, ir kokybe visai netoli Wagamamos, nors joje ir vyrauja kiek kitokie lakštiniai – kvietiniai soba ir ramen.

 

O pabaigoje norėčiau pagirti nealkoholinius Mohito kokteilius (16.00 Lt), labai tinkančius žmonėms, negalintiems gerti, kaip šiuo atveju mus čia atvežusiai mano draugei E, kuri vairavo. Tai fantastiškas alkoholinio gėrimo nealkoholinis variantas, kuriame ir trūksta to vieno vienintelio ingrediento – alkoholio. Nieko kito kokteilyje netrūksta. Mintyse ar burnoje atėmus romo skonį, lieka visa kita, kas ir turi ten būti, persunkta šviežių mėtų aromatu.

Visas šis malonus vakaras mūsų 4 draugų kompanijai šį kartą kainavo 185.20 Lt plius arbatpinigiai. Patenkinta likau ne tik aš, bet ir Davidas. Smagu, kai visi patenkinti.

Taigi šį straipsnį baigiu su džiaugsmu, palengvėjimu, o kartu ir nuostaba (ir vėl tinklinis restoranas?). Džiaugiuosi, kad mano natrio gliutamato maniakams užsinorėjus, neturėsiu valgyti ne iki galo išvystytame Vilniaus kiniškame Naujamiestyje, bet galėsiu, sėdus į mašiną, nuvažiuoti į tokį restoraną, kur maistas patinka ir man.

Gan Bei City žąsys skirtos už visą maistą, išskyrus sušius. Sušių neragavome, todėl jų vertinti negalime.

Gan Bei City, Saltoniškių g. 9, Vilnius (prekybos centre Panorama). Tel. +370 671 19022. Tinklalapis. Profilis Facebook.

Kasdien nuo 11:00 – 23:00.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (25)
Alex 2012-11-21 16:22

Del Dievo meiles,zmones ka jus snekat a trodo visi tokie ekspertai kinu maisto,tai ko patys nepagaminat geriau?kiek buvau kinieciu restoranuose o patikekit vilniuje beveik visose buvau ir Gab Bei vienas is geriausiu,ne jus tiesiog geriausias!tik viena karta buvau nusivylusi kai sushiuose avokadas buvo toks kartus kad neimanoma valgyt buvo ir labai kietas bet sushiai ten skaniausi ir patiekalai taip pat,vienas dalykas kuris nepatinka virtuve labai priartinta prie europietiskos gal todel Gan Bejuje tiek zmoniu buna nes bet kas galetu rasti sau ka nos tinkamo ir skanaus.

opaa 2012-11-23 13:08

jei ne tas E 621 tai restoranas zlugtu…

Isrankus valgytojas 2012-11-24 21:21

Ivertinimas 4/10
Aptarnavimas prastas. Pasijauciau, kad man daro paslauga jog ileidzia vidun.
Valgiau susiu, sashimi ir kinietisku jautienos ir kiaulienos patiekalu (cia buvo keli dubliai). Susius imiau Kalifornijos – perdaug padazo prideta ir lyg kazkokio majonezo skonis, kuris visai ne i tema, zuvu ikreliu labai skupiai padengta. Sashimius imiau su tunu. Tunas sviesiai rozines spalvos – fui kazkas jam negerai. Jeigu negalite sviezaus suto gauti tai gal geriau ir nesiulykite.
Kinietiski patiekalai labai jau so so …mesa perkepusi, padazas neskanus.
Vienintelis geras dalykas yra vaizdas per langa..

mustangas 2013-09-03 15:41

Žinant ko nereikia imti (jei kam neaišku tai sušiai visuose pavidaluose ir interpretacijose) Vilniui labai nebloga kinietiško maisto vieta. Saikingai paaštrinta, teisingai paskrudinta vištiena. Turbūt geriausia maitinimo įstaiga Panoramoje.

giee 2013-11-13 23:19

buvome maloniai nustebinti. Visu pirma nustebome jog atejus treciadieni, 19val visame restorane, tebuvo vienas laisvas staliukas…restoranas sausakimsas…kol issirinkom ka norime, padavejas priejo gal tris kartus, maloniai konsultavo apie patiekalus, patare del porciju dydziu ir t.t. uzsakyti gerimai ir arbata buvo atnesti per 3 minutes, o ir uzkandziai bei karstieji patiekalai patieikti labai greitai. Atsizvelgiant kad tiek zmoniu, aptarnavimas tikrai labai sklandus. Maistas- lyginant su kitais vilniaus kinu rest.visaai neblogas, patiekalai turi skoni, konsistencija. Kainos atzvilgiu porcijos tikrai nemazos, taigi likome patenkinti. Aplinka irgi visai maloni, interjeras idomus, jauku, kiekvienas staliukas turi savo erdve, netrugdant kaimynams.Nesijaucia tai, jog restoranas yra prekybos centre. Viena maloni detale, stalo irankiai, serviravimo indai- stilinga ir minimalu….
taigi rekomenduojame si restoranaa, na ir manau kitas kartas bus susiu ragavimui…

Parašykite komentarą