Guacamole: meksikietiškas maistas tiems, kas nemėgsta meksikietiško


2017 - 12 - 28
Restoranas Guacamole

Aš pradėsiu nuo tolimos praeities. Kažkada buvau meksikiečių restorane tolimoje Škotijos šiaurėje, Invernesso mieste (ten, kur netoliese Loch Ness’o ežere gyvena, o gal ir negyvena, dinozauras, kuris neva kartais iškiša galvą).

Reklamos net ant esakalatoriaus

Dabar jau net nebeprisiminsiu, kaip tas restoranas vadinosi, tik atsimenu, kad visi dirbantys buvo škotai (lenkų ir lietuvių tada dar nebuvo pilnos Britanijos salos). Tada nebuvau kažin kiek keliavęs po pasaulį ir mane buvo lengva nustebinti, bet net ir tada nebuvau nustebęs. Viskas buvo užkepta su sūriu ir vieninteliai dalykai, kurie galėtų priminti Meksiką, buvo patiekalų pavadinimai. Aiškiai matėsi, kad jei tie žmonės būtų atidarę kinų restoraną, skonis būtų maždaug toks pat.

Servetėlė ant stalo pasakoja apie Meksikos maistą

Prisiminiau tuomet, kaip kažkada, ankstyvais nepriklausomybės laikais, Vilniaus Gedimino prospekte vietoj picerijos „Vidudienis“ (buvo tokia iš vėlyvų sovietinių laikų atėjusi picerija, kur ant bulkos buvo papjaustyta šlapdešrė su majonezu, o pirktos iš Italijos picų krosnys stovėjo nenaudojamos, kaip interjero puošybos elementas, nes jų niekas nemokėjo naudoti) atsidarė meksikietiško maisto restoranas su išmaniu interjeru ir patiekalais, nuo kurių norėjosi braukti ašarą, bet ne nuo aštrumo: ten tiesiog duodavo lietuviškus karbonadus ir pridėdavo truputėlį „Tabasco“ padažo, ir tai juos turėjo padaryti meksikietiškais. Tai buvo tragiška, ir net nelabai išranki ano meto publika nesuprasdavo, ko ten atėjo ir ką čia siūlo.

Į interjerą sudėta daug jėgų

Lietuvoje yra labai gerų Meksikos restoranų („Agave“ Kaune yra apskritai vienas geriausių restoranų Lietuvoje su šefu stebukladariu Rodrigo Canella, neblogas yra „Sofa de Pancho“ Vilniuje), bet jie nedideli ir prie jų pirštus prikišę yra žmonės, kurie pažįsta Meksiką ne iš nuogirdų ir ne iš filmų. Bet ar gali lietuviai padaryti autentišką Meksikos restoraną? Ir dar sostinės prekybos centre? Tuoj pasižiūrėsim. „Guacamole“ (čia tokia meksikietiška tyrė iš avokadų, sveikiausio vaisiaus, kokį tik žmogui davė gamta) yra prekybos centre „Panorama“, ir pinigų ten sudėta negailint.

Kai valgiaraštis sumaketuotas, kaip prabangus žurnalas, lūkesčiai sumažėja

Tik įėjus, matyti, kad buvo samdytas dizaineris arba dizaineriai, ir nebuvo taupoma interjerui. Puikios medžiagos, augalai, išplanavimas, apšvietimas. Paprastai grandiozinės investicijos į interjerą yra nerimą keliantis dalykas, nes virtuvė neišvengiamai lieka antroje vietoje. Žinant, kokia situacija Lietuvoje su restoranų darbuotojais (jie, ypač dirbantys virtuvėje, save vertina aukštai, ir prašo nejuokingų pinigų, nes žino, ką daro, nes jų yra didelis stygius: iš Ukrainos dar tik pradėjo vežti darbuotojus į restoranus), sunku tikėtis, kad savininkai, sugebėję daug įdėti į aplinką, ras antra tiek energijos, kad galėtų surasti pakankamai žmonių, kurie ant lėkščių padarytų tokią pat šventę, kaip ir ant sienų. Jeigu žinote, ką čia noriu pasakyti.

Nerimą kėlė ir valgiaraščiai: labai gražiai suprojektuoti, kokybiška fotografija ir puiki spauda – iš tiesų, tokia kokybiška ir puiki, kad net valgiaraščio nuotraukose matyti maisto blankumas. Lyg iš popieriaus iškarpytas maistas. Lyg teatro rekvizitas. Nežinau, gal čia mano akys taip keistai mato. Tai, kad valgiaraščio nuotraukos patrauklumu labai viršija tikrai pateikiamo maisto išvaizdą, nieko keisto. Tai reklamos kasdienybė. Čia buvo kitaip. Šiuo atveju atneštas maistas atrodė lygiai taip pat, kaip ir nuotraukos. Paragavus nerimas pasitvirtino. Maistas buvo toks, lyg kažkas tyčia būtų neutralizavęs skonį.

Gvakamolė, kurios garbei pavadintas restoranas

Restorano pavadinimą turintis žalias patiekalas, avokadų tyrė, gvakamolė, buvo švelniai beskonė, lyg pagaminta iš mažiausiai skonio turinčių avokadų ir pagardinta oru. Nei tekstūros, nei švelnaus aštrumo. Gvakamolės imitacija. Lydytas sūris su chorizo dešra (9 EUR), nors galėjo būti skonio bomba, buvo, kaip čia mandagiau pasakius, blankaus sūrio gaminys su dešros gaminiu. Nežinojau, kad chorizo būna tokia neišraiškinga. Sūrio masėje apie sūrį priminė spalva. Kur jie gauna tokių produktų?

Blankus, blankus, blankus maistas

Tacos su jautiena (7 EUR) atrodė popieriniai. Na, gerai, popierius, tai yra, paplotėlis, buvo valgomas, bet jaučiausi, lyg kažkas būtų pakvietęs mano vaikystės šmėklas, prisiminimus, kai kas nors netyčia nupirkdavo beskonės forminės duonos. Jautiena buvo panašesnė į mėsos imitaciją, kurią gamina iš sojos vegetarams. Negelbėjo nei beskonių balkšvų avokadų kubeliai, nei kuklios žolytės, kurias kažkas įdėjo dėl mados. Tai buvo maistas žmonėms, kuriems nepatinka maistas. Tai buvo valgis tiems, kam yra visiškai tas pats, ką valgyti. Blankuma, blankuma, blankuma.

Su mėsa ir svogūnais

Suktinukai su plėšyta kiauliena ir kesadija su grybais nenusipelno, kad kažką apie juos rašyčiau. Viena vertus, patiekalai buvo pagaminti pagal kažkokį receptą ir laikantis technologijų, maistas buvo neperkeptas, nepervirtas, bet tą receptą, atrodo, rašė kažkas, kas ne tik Meksikoje nėra buvęs, meksikietiško maisto neragavęs, bet ir šiaip meksikiečių nemėgstantis. Kažkas kažką girdėjęs apie patiekalų pavadinimus ir kas juose turėtų būti. Ir visa tai vyko labai gražioje, puikiai sukurtoje, estetiškoje aplinkoje.

Čekis

Tame gražiame teatre maistas tik apsimetė maistu. Dviese sumokėjome 58 EUR ir arbatpinigius. Aptarnavimas buvo rūpestingas, bet net geras padavėjas negali įkvėpti gyvybės medinei lėlei. Dvi žąsys iš penkių.

Guacamole, PC „Panorama“, Saltoniškių g. 9, Vilnius. Tel. +370 698 26235. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien nuo 10:00 iki 23:00.