ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.
Atgal

Holy Miko's: lietuviškas maistas kitaip

Holy Miko's, Šv. Mykolo g. 4, Vilnius

2012 - 03 - 07

Kai Holy Miko’s mus pakvietė į savo naujų patiekalų Lietuviška virtuvė kitaip degustaciją, sutikome nedvejodami. Šį restoraną, kuris veikia dar tik nuo 2011 m. rugpjūčio, atradome rudenį, ieškodami pietų netoli nuo namų senamiestyje ir nebenorėdami eiti į tas pačias vietas. Restoranas įsikūręs Šv. Mykolo gatvėje, kuri, nors ir būdama pačioje senamiesčio širdyje, yra nuošali ir tikrai ne tokia, kaip, tarkime, lygiagrečiai einanti Bernardinų, kuria intensyviai plaukia turistų ir vietinių srautai. Man ši gatvė visada asocijuojasi su ant kampo su Pilies g. buvusia Pingvino ledaine, kur, būdama studentė, išleisdavau gerokai per daug pinigų, todėl galiausiai su dviem draugėmis nusprendėme prisipirkti tų ledų nežmonišką kiekį ir jais persivalgyti, kad daugiau nebesinorėtų. Deja, nepasiteisino nei šis eksperimentas, nei jam išleisti pinigai.

Holy Miko’s padėtis nėra labai palanki. Restoranas yra maždaug Šv. Mykolo gatvės viduryje, todėl jo nesimato iš Pilies gatvės, o jo įėjimas slepiasi giliai arkoje šalia gatvės, ir net įėjus į pačią arką reikia pagalvoti, kur toliau eiti. Arkoje į sieną labai vykusiai įmontuoti mediniai stalai, kur tikriausiai smagu gurkšnoti vyną šiltais lietuviškos vasaros vakarais, klausantis gatvės gale esančios Šv. Mykolo bažnyčios varpo. Tiesa, gatvėje kabo skoninga medinė iškaba su, mano nuomone, labai vykusiu pavadinimu (anglakalbei auditorijai tikriausiai asocijuojasi su holy cow – naudojama išreikšti nustebimą, susižavėjimą, pasipiktinimą). O čia gi žaismingai interpretuotas ar išverstas šventojo, kurio vardu vadinasi gatvė, vardas. Vieną kartą tokį pavadinimą išgirdę užsieniečiai, kurie, manau, turėtų sudaryti bent pusę restorano siekiamos klientūros, tikrai jo nepamirš. Tačiau labai norėtųsi daugiau reklamos ar nuorodų. Būtų puiku, jei ant kampo su Pilies g. būtų pastatytas restorano reklaminis stovas su kreida įrašomais tos dienos ypatingais patiekalais (specials). Kaip sužinojau iš pokalbio su restorano savininke, visą interjerą jie paveldėjo iš prieš tai tenai buvusio vengrų restorano, nieko (ar beveik nieko) jame nepakeitę.

Triušienos žlėgtainis

Interjeras keistas, aš ilgai dairiausi, stengdamasi suprasti, ką jis man primena ir kur galėjo būti jo idėjos ištakos. Man pasirodė tikrai panašu į pietų Italiją, ir ypatingai į kažką Pulijietiško, nors kadangi čia buvęs vengrų restoranas, jame būtų logiška ieškoti vengriškų ištakų. Sienos nutinkuotos nelygiai ir dažytos aukso atspalvį turinčiais dažais. Sienų viršutinė dalis – profiliuota ir raižyta. Lubos nevienalytės, sudarytos iš kelių dalių, tamsaus medžio plotai derinami su švelnių spalvų gėlėtu audiniu, o jų centrinė dalis primena japoniškų statinių interjero elementus. Neįprastai atrodo ir lygiagrečios palangei lentynos, įrengtos langų arkų viršutinėje dalyje, kur sustatyti smulkūs niekučiai, ir aukštai sienoje tarp dviejų langų į Šv. Mykolo gatvę įmontuota nedidelė indauja. Stalai – sunkūs ąžuoliniai, tokios pačios ir viršuje metalo raižiniais puoštos kėdės. Viduje gana tamsu ir susidaro rimties įspūdis. Manau, kad šiai vietai labai praverstų apgalvotai parinkta muzika, nes visiška tyla (bent jau taip buvo degustacijos metu) geros atmosferos nesukuria.

Aiški nuomonė apie šio restorano maisto pobūdį ir kokybę susiformavo po paties pirmojo jame valgyto patiekalo. Tai buvo menkės Parfait (14 Lt) – rosti bulvinis pagrindas, rukola, kiaušinis, sūrio kremas, ikrai, kaparėliai, baziliko aliejus. Savo produktų kokybe, skonių deriniais ir estetiniu vaizdu šis patiekalas buvo labai aukšto lygio, o tai reiškia, kad restorane dirba arba patiekalus kuria labai aukšto lygio šefas. Žinote, kaip gurmanai ieško restoranų, nuvažiavę į užsienį? Jie pasiima Michelin vadovą ir žiūri, kur dirba Michelin žvaigždutėmis įvertinti šefai (aišku, tą daryti pradeda dar namie, prieš kelionę, nes tokius restoranus reikia užsisakyti prieš kelis mėnesius). Taip kad iš esmės maisto žinovai eina valgyti ‘į svečius’, kadangi pasirenka valgymo vietą pagal gaminantį valgį šeimininką.

Minėtasis restorano degustacinis meniu buvo sukurtas bendradarbiaujant su Liutauru Čepracku, Le Cordon Bleu mokyklos absolventu, kuris ir pats yra tiesiogiai prisilietęs prie Michelin šefų meistriškumo. O visi šeši Lietuviškos virtuvės kitaip patiekalai alsavo ypatingais šio šefo sugebėjimais ir patirtimi. Aš neturiu nieko prieš lietuvišką virtuvę. Valgant su saiku man ji patinka, o žmonės, pasidavę lietuvių savęs menkinimo ir niekinimo tendencijoms – koks čia tas mūsų maistas, koks nesveikas, koks neatitinkantis pasaulinių maisto madų tendencijų, koks riebus, koks sunkus ir t.t., mane, švelniai tariant, erzina. Tačiau mintis įprastinius, ant lietuvio stalo per amžius amžinuosius sutinkamus produktus sujungti ir pateikti kitaip, yra novatoriška ir įdomi.

Silkės kapotinis su burokais

Ragavome šešis patiekalus – silkės kapotinį su marinuotais burokėliais, triušio slėgtainį, jaučio uodegų sriubą, jaučio žandus su bulvių šimtalapiu ir keptą karpio filė su lęšiais, o desertui – keptą obuolį varškės tešloje su karamelės įdaru. Visi šie patiekalai, pagaminti iš visiškai lietuviškų, tačiau vis tik besiskiriančių nuo nacionalinės virtuvės valgiaraščius okupavusių produktų (galbūt su silkės išimtimi), atsidūrė ant visai kito lygio Europinio maisto laiptelio. Kitaip sakant, jie išlaikė savo lietuvišką savastį (su tuo niekas nesiginčys), tačiau įgijo galimybę būti tiekiami ant bet kokio Europos didmiesčio stalo. Tai yra universalus, labai aukštos kokybės ir, paprastai tariant, skanus maistas. Jei jis bus tiekiamas siauroje Vilniaus gatvelėje Holy Mikos, čia bus galima drąsiai vesti savo užsienio svečius, kuriems nesinori siūlyti cepelinų ar vėdarų ir kuriuos reikia kuo toliau laikyti nuo, tarkime, už kampo esančio Forto Dvaro, kuris kaip kokia agresyvi mašina susisiurbia visus užsisvajojusius praeivius ir sudaro jiems visas sąlygas po to keiksnoti mūsų maistą.

Interjerą tyčia nufotografavome taip, kad atrodytų kaip sena nuotrauka. Nes mes tokie Laukinėse žąsyse meniški.

Labiausiai vykę iš minėtųjų patiekalų man pasirodė jaučių uodegų sriuba ir jaučio žandai su bulvių šimtalapiu. Jaučių uodegų sriuba – tai lietuviškų miško grybų sultinys su virtiniu su jaučio uodegų mėsos įdaru. Sultinys buvo salstelėjęs, peršviečiamas, sodrios rudos spalvos, o lėkštės viduryje pūpsojo vienas didelis virtinis. Virtinio tešla buvo tobula, būtent tokio kietumo kokia ir turėjo būti, o šaukštu nugnybus jo kraštą, po vientisą sultinį pasklido maži gabalėliai jaučio uodegos mėsos. Rezultatas – fantastiškas.

Jaučio žandas su bulvių šimtalapiu

Jei jaučio uodegų sriubą yra tekę valgyti Anglijoje (tik visai kitokią), jaučio žandų nesu nei mačius nei regėjus, taip kad buvo labai smalsu. Lėkštėje tų žandų medalionai buvo patiekti su absoliučiai įstabiu bulvių šimtalapiu, kuris mano nuomone, yra viso šio degustacinio meniu nugalėtojas. Pergamento storio bulvių lapeliai sudėti vienas ant kito, patepti grietinėle ir iškepti orkaitėje. Rezultatas lėkštėje – stačiakampio formos bulvių apkepo gabalėlis, kurio plonyčiai sluoksniai pajudinus šakute pradeda skirtis. Ar mums verta skųstis, kad mūsų nacionalinė daržovė yra bulvė? Jei ir yra ko skųstis, tai dėl fantazijos trūkumo ir dėl aukšto lygio maisto gaminimo įgūdžių stokos. O jaučio žandai buvo labai minkšti ir puikiai derėjo su saldžiomis mini morkomis.

Silkės patiekalas galėtų puikiai pailiustruoti posakį ‘paprastume genialumas’. Tai buvo labai smulkiai sukapotos silkės bokštelis ant vizualiai gražiai išdėliotų labai plonai pjaustytų, švelniai marinuotų burokėlių diskelių. Ant viršaus buvo uždėta kapoto šviežio agurko ir šiek tiek grietinės. Tačiau man burnoje silkė jautėsi šiek tiek per minkšta, netekusi jai būdingos konsistencijos. Tarp kitko, tai vienintelis priekaištas maistui šį vakarą. Bet idėja puiki ir, svarbiausia, paprasta, o tai žavinga.

Žavinga buvo ir tai, kad pagaliau kažkas sugalvojo restorane siūlyti karpį, ir ne jo ašakingą variantą, kuris neišvengiamai iš karto šauna į galvą, kam nors paminėjus šios žuvies pavadinimą, o karpio filė! Pagaliau ir mano gyvenimo draugas, netoleruojantis karpio su kaulais vaizdo, galės jo paragauti. Tiesa, jis buvo patiektas su lęšiais, kurių Lietuvoje (kiek pavyko išsiaiškinti) sėjama mažai. Taigi gal ir nėra labai lietuviškas produktas, tačiau negaliu nepripažinti, kad jis, kartu su švelniu balkšvu padažu, puikiai derėjo prie smarkiai apkeptos traškios karpio filė. Triušio slėgtainis buvo patiektas kaip alternatyva šaltienai, vėl gi visai netyčia pasiūlant puikų sprendimą kai kurių žmonių nemėgstamam patiekalui. Slėgtainis buvo labai skanus su aiškiai išreikštu triušienos mėsos specifiniu skoniu.

Deserte, galiu drąsiai teigti, buvo darniai sujungta lietuviško maisto idėja (varškė ir obuolys) ir iš Prancūzijos atkeliavusi karamelė, viską vainikuojant (manyčiau) universaliu kvapniuoju cinamonu padaže. Nesu desertų mėgėja, bet šį tikrai užsisakyčiau dar kartą.

Desertas džiugino net deserto nemėgstančius

Degustacinio meniu kaina žmogui buvo 50 Lt. Atskirai reikėjo užsisakyti gėrimus, kas, valgant šešis skirtingus patiekalus, buvo sudėtinga. Nesinorėjo gerti to paties vyno ir prie silkės, ir prie jaučio žandų. Manau, kad tokiu atveju, restoranas turėtų pats priderinti po taurę vyno arba alaus, arba prie kiekvieno patiekalo atskirai, arba bent jau prie kelių giminingų patiekalų, pvz., silkės ir žuvies, paprasčiausiai pakėlęs degustacijos kainą. Galutinė kaina valgytojui vis tiek liktų panaši, nes nereikėtų atskirai mokėti už gėrimus.

Tokia iškaba iš gatvės

Savo įspūdžius apie šį restoraną apibendrinti būčiau linkusi taip. Čia gaminamas dėmesio vertas maistas, kuriuo nenusivilsite. Tai vienas iš tų restoranų, kur savo vaikų visapusišku išsilavinimu besirūpinantys tėvai galėtų pietų ar vakarienės vestis vaikus, kad šie išmoktų suprasti, atpažinti ir pamėgti geros kokybės ir tikrų specialistų pagamintą maistą. Tačiau taip pat manau, kad tam, kad Holy Mikos taptų vieta su visada užsėstais stalais, kur rinktųsi ir būriuotųsi patys įvairiausi klientai, kur trauktų grįžti vėl ir vėl, reikia kažką keisti interjere ir bendroje restorano atmosferoje. Gal vis dėlto tas interjeras, tikęs prieš tai buvusiam restoranui (o gal ir ne, nes jo nebėra), kartu su savim atsinešė ir kažkokį šleifą, trukdantį įsibėgėti ir įgauti pagreitį dabartiniam verslui. Gal čia reikėtų kokio nors egzorcizmo?

Atsimenu, tais laikais, kai dar negyvenome Vilniaus senamiestyje, šalia mūsų namų buvo nedidelis Viduržemio jūros restoranas. Interjeras buvo ispaniškas, su tavernos stogeliu virš baro ir spalvotų žuvų freskomis ant sienų. Kai to restorano nebeliko, jo vietoje įsikūrė kinų restoranas, kuris išsilaikė vos tik metus. Maistas buvo geras, rajonas irgi, o va sienos kaip buvo su žuvytėmis ir kalbančios apie Viduržemio jūrą, taip ir liko. Galbūt kartais gyvenime būna taip, kad nauja idėja dūsta ant išlikusių senosios pamatų, nes jie neleidžia jai pakilti ir nuskristi?

Holy Miko’s, Šv.Mykolo g. 4, Vilnius. Tel. +370 688 22210. Interneto puslapis. Puslapis Facebook.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: 11:00 – 23:00. Penktadieniais ir šeštadieniais: 11:00 – 24:00. Sekmadieniais: 12:00 – 20:00.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (14)
L.B. Coliukė 2012-07-08 21:25

Taip, jūs teisi. Ir pirmoji, kuri pastebėjote per tiek laiko! Ištaisau.

Audra 2012-09-13 10:46

Pasirašau po kiekvienu autorės žodžiu! Beje, labai malonus personalas – dalykinei vakarienei buvo parengti, mūsų prašymu, ir meniu su galimomis vakarienės alternatyvomis, patiesta staltiesė, jokių problemų tariantis, o barmenas buvo labai nuoširdus ir malonus. Džiaugiuosi atradus ir linkiu sėkmės!

Karolina 2012-12-30 19:40

Apžvalga teisinga ir reikalinga. Restoranėlis puikus, tačiau ši autorė neturi visiškai jokio rašymo stiliaus. Skaitosi itin sausai ir matyti, kad bandyta kopijuoti kitus apžvalgininkus.

L.B. Coliukė 2012-12-30 22:08

Restoranėlis (kaip jūs vadinate) nebėra toks puikus, žiūrėkite paskutinę mano apžvalgą. Atsiprašau, kad mano stilius jums nepatiko. Būtų įdomu sužinoti, kokie kiti autoriai buvo nukopijuoti?

Renata 2015-02-15 11:39

Vakar lankemes siame restoranelyje ir likome labai nusivyle. Vegetariska moliugu- spinatu uzkepele buvo visiskai nevalgoma.

Parašykite komentarą