ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.
Atgal

Jalta – nuostabūs pietūs senoje Žvėryno troboje

Jalta, Vykinto 17, Vilnius

2012 - 10 - 17

Į Jaltą nuėjome valgyti pusiau juokais. Tas restoranas apaugo tokiom legendom ir nusivylimu, kaip ir Žvėrynas, kuriame jis gyvena.

Kažkada galvodavau apie Žvėryną, kaip apie vietą, kur galėčiau gyventi Vilniuje (galvojau, Senamiestyje arba Žvėryne). Man čia atrodė labai arti centro, Vingio parko, tylu ir gražu. Maniau, čia tik visoks elitas gyvena, ambasados čia, ir šiaip, labai toks teigiamas Vilniaus lopinėlis.

Sodo vaizdas rodo, kad menininkai ir neformalai čia dažnesni svečiai už normalius žmones.

Atvažiavęs vis dėlto įsikūriau Senamiestyje, ir kaskart pravažiuodamas pro Žvėryną, stebėjausi, kaip pamažu mano nuomonė vis giliau ir giliau grimzta į liūną: ne, ne Europa, greičiau liūdna provincija, maža to, dar kažkokia užsienietiška, na, kaip iš Rusijos miesteliūkščio kur nors Pavolgyje. Suklypusios trobos, kažkokie šiukšlynėliai ir griuvėsėliai. Jei kas nors manęs paklaustų, tai čia kas antrą namą reikėtų griauti velniop ir pastatyti ką nors žmoniško. Tik medžius reikia palikti.

Restoranas Jalta yra vienoje iš tų senų trobų. Turiu šiek tiek su juo susijusių prisiminimų: kažkada būtent čia, restorano sodelyje, su leidyklos atstovais sutariau dėl savo pirmosios knygos leidimo (prisimenu, valgiau tąsyk šaltą agurkinę sriubą).

Senas, archaiškas vandens šildytuvas vonioje primena, kad Žvėrynas – tai Vilniaus vartai į tolimą praeitį.

Tačiau paskui restoranas buvo apipintas legendomis, daugiausiai negeromis. Apie užsakytus gimimo dienų šventimus, kurie būdavo pamiršti (bet paskui vis tiek priimti, bet likę su dviem buteliais vyno dvidešimčiai žmonių), po sostinę vaikšto padavimai.

Aš pats vieną kartą su šeima naiviai atėjau ten maždaug valandą po atidarymo, kai į klausimą, ar virtuvė jau dirba, atsakymas buvo aptakus, girdi, tuoj dirbs; paskui apspangusi padavėja mums pasiūlė geriausią pasiteiravimą per visą mūsų restoranų lankymo patirtį: „o tai jūs valgyt atėjote?“. Dar vėliau paaiškėjo, kad galimai iš vakaro šventęs virėjas galimai ateina į darbą, kai išsimiega, ir tas momentas dar neatėjo.

Interneto komentatoriai iš veltėdžių ir tinginių gvardijos dar pareiškė susižavėjimą, kad šefas nelekia į darbą pagal švilpuką, girdi, nevergauja. Turi teisę į poilsį, net ir darbo metu.

Baras mirga keistom šviesom.

Jūs galite spėti (ir būsite teisūs), kad tokia restorano tvarka – ne mano skoniui. Kaip ne mano skoniui yra ir didelė lankytojų dalis, įpratusi dešimtmečiais trintis aplinkui savo malonumui, kol kažkas kitas (tėvai, sutuoktiniai ar kiti geradariai) mąsto siaurai ir uždirba pinigus, taip pat ir jiems.

Interjerą pavadinti paprastu būtų per kuklu. Interjeras LABAI paprastas.

Tačiau štai atėjome. Viduje – kaip troboje. Tai gyvenamasis namas, tik be vidinių durų. Baldų negaliu apsakyti, tačiau jie labai įvairūs. Gerai. Pietų meniu – ant vieno lapo. Ten du variantai, vienas – 14 Lt., kitas – 15 Lt. Vanduo nemokamas.

Ufff… Ar man tikrai čia galima ateiti? Ar įmanoma pamaitinti ką nors už tokius pinigus. Bet tiek to. Mes dviese, pabandom.

Vištienos sriuba su makaronų skaičiukais buvo skani, bet makaronai kiek pervirti.

Sriubos. Maniškė – vištienos su makaronais (arba vermišeliais, kaip juos anksčiau vadindavo – tačiau ir vermicelli, mažosios kirmėlaitės, ir maccheroni, trumpi lenkti vamzdeliai, yra tik pastos rūšys, o ne kolektyviniai terminai*) gera, nors makaroniukai (jie vaizduoja skaičiukus, kas yra miela) yra pervirti. Tačiau sriuba jauki.

Moliūgų ir morkų sriuba su kuminu buvo pažymėta autentiško Indijos skonio. Pažymėtinas sezoniškumas.

Užtat moliūgų ir morkų sriuba su kuminu yra išskirtinė: tikra šilta rudens dovana, o kumino skonis įveda rytų, tikriausiai Indijos, dimensiją. Tai brangaus restorano vertas patiekalas.

Indiški pyragėliai su sūriu ir cukinijom buvo puikūs, neprilygstami ir toli peršokantys dienos pietų lūkesčius.

Indiški yra ir pyragėliai su cukinijomis ir sūriu (galimai populiariausiu pietų Azijoje paneer, o gal tiesiog panašiu), ir jie ir išvaizda, ir skoniu buvo absoliučiai nepriekaištingi ir tikrai visa galva aukštesni, nei paprastutis restoranas ir dienos pietūs už penkiolika litų. Kvapnūs, teisingos tešlos konsistencijos, gražiai gelsvi (ir vėl rudens spalvos!), jie buvo Laukinių Žąsų mėnesio atradimas.

Velingtono kiauliena, nors ir netraukė iki prašmatniojo patiekalo pavadinimo, buvo visiškai adekvati.

Velingtono kiauliena čia pavadinta pagal žinomą ir brangų patiekalą, Velingtono jautieną (beef Wellington), didelį jautienos gabalą, padengtą paštetu arba smulkintais grybais ir suvyniotą į sluoksniuotą tešlą. Kiaulienos gabalėliai Jaltoje mažesni ir tik tešlos apdangalas, o dar ir bulvės, sieja šį patiekalą su kilniuoju giminaičiu, bet patiekalas adekvatus, kiauliena parinkta gera ir tinkamai iškepta.

Lankytojai pietauja atskiruose senos trobos kambariuose.

Nežinau, ką ir sakyti. Restorano išvaizda – ne silpnų nervų asmeniui. Tai daugiau gyvenimo būdas, nei maitinimo įstaiga. Bet dienos pietus dviems asmenims už skandalingai mažą kainą (kartu sumokėjome 29 Lt ir palikome 7 Lt arbatpinigių, nes kažkaip jau visai nepatogu buvo dėl tokios juokingos sumos) jie padarė nuostabius, geresnius, nei galima buvo tikėtis. Ir todėl aš jiems skiriu už pietus keturias žąsis.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad galėsiu taip parašyti, tačiau ką jau padarysi, apžvalgininkas esu nešališkas ir kartais malonu, kai dabartis nugali praeities blogų patirčių šmėklas.

Jalta, Vykinto g. 17A, Vilnius. Tel. + 370 699 77925. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtiadienio – nuo 11:00 iki vidurnakčio. Penktadieniais: nuo 11:00 iki 02:00 ryto. Šeštadieniais: nuo 13:00 iki 02:00 ryto. Sekmadieniais: nuo 13:00 iki 21:00.

* Kai makaronus sutrumpintai vadina makarais, vargu ar daug kas žino, kad žodis maccheroni kildinimas iš graikų μακαρία (makaria), perlinės sriubos, kurią patiekdavo mirusiųjų atminimui, o pats sriubos žodis yra tiesiogiai kilęs iš μάκαρ (makar), reiškiančio palaimintąjį. Žinomas rusiškas vardas Makaras irgi yra graikų kilmės.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (33)
Deividas 2013-05-03 18:55

Jausmas, lyg straipsnio autorius ieško prie ko prisiknisti ir jį tai labiau džiugina nei teigiami dalykai, nors stengiamasi būti objektyviu, o tai privalumas.

Donatas 2013-05-15 10:43

Laba diena g. Jaltos savininkai ir vadovai. Gal viskas pagal p. Užkalnį ir kitų čia baliavojančių bohemos ar panašių ponų būtu ir gražu. Tačiau jie nežino kokia kaina tai pasiekiama! Čia klesti neapsakomas šios užeigėlės darbuotojų išnaudojimas – tiesiog lietuviška vergystė ir tai VILNIAUS CENTRE! Tiesiog sveiku protu nesuvokiama, kad tokie begėdiški dalykai dedasi Lietuvos SOSTINĖJE! Tai g. Užkalni, siūlau sekančios Jūsų laidos temą: dar kartą papietaukite „Jaltoje“ ir pakalbėkite su Jus aptarnaujančiom mergaitėm….

Andrius Užkalnis 2013-05-16 09:59

Jeigu joms ten nepatinka, tegu nedirba arba kreipiasi užtarimo į atitinkamas valstybines institucijas.

Jei niekur kitur nesugeba susirasti darbo, tai reiškia, taip joms ir reikia.

abstulbusi 2015-03-18 13:21

Pone Užkalni, visuomet stulbinate savo didžiuliu išpindėjimu(atsiprašau, kito tinkamesnio žodžio jau neberandu) ir dar labiau, puikybe, bei arogancija iki debesų. Pastoviai, visuomet, visur ir visada. O kažkada dar klausiau jūsų laidas ir netgi “sirgau“ už jus, trūko tuomet man brandumo, Na, bet tai praeitis. Įdomu, kodėl taip elgiatės? Vis svarstau. Ar jus tėvai nežmoniškai lepino, neturėjot jokių ribų, drausmės, nemokė atsakomybės? Bandau suprasti. Padėkite man suprasti kokia viso to priežastis. Ar mokykloje kasdien buvo jums spardomas užpakalys? Bet tai ne priežastis visą laiką tyčiotis iš kitų ir nuolat demonstruoti aroganciją. Kodėl, Užkalni, neinat pas gerą, patikimą psichoterapeutą? Juk pinigų turit. Gal psichoterapeutas nukreiptų ir pas kitą specialistą, JOKIU BŪDU NEGALIMA GĖDYTIS, tai yra normalu, natūralu, neklausykit kitų kurie iš jūsų, gydimosi metu šaipytusi. Aš nežinai kaip jums padėti. Geriausia, aišku, būtų kreiptis slaptumoje, užsidarius savo kambario duris( jūs jas tikrai turit, ne taip kaip kai kurie tinginiai, padugnės, atsilikėliai, anot jūsų, kurie nuomojasi su visokiais….. ech, ką čia padugnėms skūstis), kreiptis Į DIEVĄ ATLEIDIMO IR APŠVIETIMO, nes kas pučiasi, vis tiek ateis laikas, kai bus pažemintas. Būtent dėl savo išpuikimo beširdiškumo, negailestingumo, godumo. AR JŪS GYVENATE TAIP, LYG NIEKADA NEMIRSIT IR NETEKS DUOTI APYSKAITOS UŽ SAVE ??? Akivaizdu, kad taip. Apyskaitos už save neišvengsit. Tikrai. Tylėjau, tylėjau, tylėjau, tylėjau, bet kiek galima? Kitas tikrai pasiūlytų jums į ….. bet aš siūlau atgailauti. Siūlau jums pone, šansą susitvarkyti su lipančiu per kitų širdis ir galvas ego. Žinau, kad tai sunku, teks mirti sau. Nemirsit- neprisikelsit. Kas jums davė teisę, Užkalni, tyčiotis, žeminti, niekinti, amžinai teisti kitus? Kas jums davė, suteikė tokią teisę užimti Teisėjo Dievo vietą? Kas suteikė tokią teisę? Nežinau kas ten vyksta toj kavinėj, bet jūsų elgesys, liežuvis, švelniai tariant…. na, nežinau…. Galite nesivarginti atsirašinėdamas, neturiu laiko landžioti po tuštybes, dabar atsitiktinai ieškodama vienos informacijos ir vėl užtikau jūsų išpiltą mėšlo krūvą, kas tamstai įprasta, jūs taip suvokiate erudiciją, aukštą lygį. Jūs, tamsta, geriau padarykite išvadas ir pasinaudokite mano geranorišku, nuoširdžiu patarimu.

Rūta 2014-09-14 22:50

Ar nevertėtų vėl ten užsukt? Tiesa, dabar ten – „Panama“. Užsukt didelio noro nekilo, nes bent jau iškaba tikrai neatrodo skoningai, tai ir dėl viso kito suabejojau. Gal suklydau?

Parašykite komentarą