ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

kamBARys Marijampolėje, importas iš Vilniaus

kamBARys, Laisvės g. 26-3, Marijampolė

2016 - 12 - 19
Nėra užuolaidų Nėra užuolaidų

Nepaisant antraštės, jūs čia nerasite jokių žinių apie tai, kaip jūsų mėgstamiausias maisto kritikas ir kulinarijos rašytojas įsmuko pas paprastus žmones ir kaip jam ten sekėsi. Ne, šiandien ne toks sekmadienis. Šiandien turiu istoriją, kuri mane nudžiugino iki kaulų smegenų, nes ji dar kartą įrodo, kad Lietuvoje gerai yra ne tik Vilniuje, ir kad Lietuva kyla ne iš valdžios, o iš žmonių.

Namuose nieko nėra Namuose nieko nėra

Marijampolė yra Suvalkijos sostinė, tvarkingas miestas tame Lietuvos krašte, kur visi prisprogę pinigų, kur namai dideli ir tvirti, bet kur žmonės retai eina valgyti kur nors ne namie. Priešingai populiariam įsitikinimui, suvalkiečiai nėra šykštūs, jie tiesiog leidžia pinigus tik tam, kam nori. Valgyti restoranuose jie nė velnio nenori – pavyzdžiui, Žemaitijoje kur bepasisuksi, vakarais restoranai pilni, sėdi valgo ir jauni, ir seni, ir šeimos, ir šiaip kompanijos, o Suvalkijoje turbūt gyvena visi tie skaitytojai, kurie man rašo, kad už mano vieną restorano sąskaitą jie maitina visą šeimą mėnesį ir kad jie namuose išsikepa bulvių ir užsigeria savadarbiu kefyru ir jiems taip skaniausia, ir nereik jiems jokių miesto gudrybių. Aš nelabai mėgstu žmones, kurie nemėgsta valgyti restoranuose: jeigu jiems tam trūksta pinigų, tai turbūt jie mažai stengiasi gyvenime ir pasirinko ne tą profesiją, o jei jiems skaniausia pasaulyje yra mamos maistas, tai jie greičiausiai turėjo brendimo problemų ir per ilgai šlapinosi į lovą.

Viršelis Viršelis

Be to, aš įtariu, kad žmonės, kurie nemėgsta valgyti restoranuose, linkę drausti pagalbinį apvaisinimą ir žiūri laidą „Duokim garo“. Nesakau, kad taip yra, tiesiog turiu tokį įtarimą. Kiek aš galiu rašyti apie laidą „Duokim garo“? Tol, kol tas šėtono išmislas dings iš mūsų nacionalinio transliuotojo ekranų.

Valgiaraščio fragmentas Valgiaraščio fragmentas

Tad kam Marijampolėje daryti restoraną, kai ten niekas nevalgo restoranuose, paklausite jūs manęs? Arba nepaklausite. Matote, net ir Marijampolėje yra visokių žmonių. Kai kurie išvažiuoja į užsienį, kai kurie išvažiuoja į Vilnių (kas yra maždaug panašu), ir ten jie patiria visokių dalykų ir įgauna skonių, ir jau pasidaro kitokie. Aš irgi pasidariau kitoks po šešiolikos metų gyvenimo pasaulyje. Kai man buvo 23-eji ir išvažiavau į Angliją, dar buvau nė vieno sušio nesuvalgęs ir maniau, kad ledukus reikia mėtyti į šampano bokalą, o ir lietuvišką saldų birzgalą vadinau šampanu ir nemačiau nieko blogo prie stalo prasivalyti ausis automobilio rakteliu (žinoma, visada reikia žiūrėti, kad tai būtų savas raktelis, nes skolintu iš draugo tai daryti jau negražu, o užvis labiausiai nepriimtina pasiskolinti raktelį iš damos ir juo krapštytis, prisiminkite tai, kai kitą kartą būsite aukštuomenės pokylyje).

Geltonos šviesos ir gražios sienos Geltonos šviesos ir gražios sienos

Užeigu pavadinimu „kamBARys“ (čia kad galėtumėt viename žodyje pamatyti kitą, kaip kokiame pitone, tik ką prarijusiame visą triušį) yra tokioje vietoje, kur anksčiau buvo baisi Marijampolės pijokų ir lachūdrų snarglinė valgykla, kaip papasakojo man. Zimagorus slėpė nuo smalsių akių (kaip Lietuvoje įprasta) puošnios užuolaidos, ir tai buvo, kaip tada sakydavo, „viešojo maitinimo įstaiga“. Blogai išplautų lėkščių ir priskretusių aliuminio šaukštų šmėklos šiandien išvarytos ir išrūkytos, čia gražūs tapetai, madingos šiltos šviesos lempos ir, žinoma, langai be užuolaidų, kas provincijoje neįprasta. Kaip supratau, jaunos šio restorano savininkės girdėjo pastabų iš aplinkinių, kad pasikabinkit užuolaidas (miesteliuose be užuolaidų būti, tai lyg neužsegtu klynu vaikščioti: smagu ir maloniai prapučia, bet smerkia vyresnioji karta). Jos nepasikabino užuolaidų.

Keisti baldai Keisti baldai

Savininkė Aistė pasakoja, kad jų klientūra yra iš esmės tie Marijampolės gyventojai, kurie yra civilizacijos pabučiuoti – daug tokių, kas gyvena Vilniuje ir savaitgaliais grįžta aplankyti tėvukų, ir jie jau nebenori būtinai visą laiką valgyti, kaip pas mamą. Jie nori valgyti, kaip pas žmones, kaip įprato Vilniuje. Sakau, ar vietiniai irgi pratinasi prie tokių dalykų? „Sunkiai“, sako Aistė. Tai yra vieta rinktiniam ratui, ne visai Marijampolei. Aš tik tikiuosi, kad tas rinktinis ratas bus pakankamai platus, kad ši vieta galėtų išsilaikyti.

Pridėliota knygų, kaip pas Vilniaus hipsterius Pridėliota knygų, kaip pas Vilniaus hipsterius

Meniu paprastas – vilnietiškų madų atspindys, viskas matyta, bet labiausiai nustebino tai, kad viskas labai gerai atlikta.

Kokosų sriuba Kokosų sriuba

Pavyzdžiui, Tom Kha, aštri Tailando sriuba (€3,90) – nors tai nėra mano mėgstamiausias patiekalas būtent dėl sostinės hipsteriukų pamišimo, bet čia ji ir saldoka, ir stipriai aštri: tai ne provincijos interpretacija, tai ne vienas tų atvejų, kur ant virtų kiaušinių užmeta majonezo arba salotų padažo, po apačia įkiša šlapdešrės ir batono ir vadina „Benedikto kiaušiniais“. Ne, sriuba buvo puiki. Tai buvo fantastiškai gera sriuba. Jei būsiu Marijampolėje, užsisakysiu jos vėl.

Rinkinukas užkandukų Rinkinukas užkandukų

Traškusis rinkinys (€5,50) – mocarelos lazdelės, svogūnų žiedai, sūrio rutuliukai – buvo ne tokie dalykai, kuriuose žmonės randa kulinarinius atradimus, ir aš neradau, bet tai buvo skanu ir malonu ir kokybiška. Nesijaučiau, kaip būdamas provincijoje, tikrai.

Nežmoniško dydžio sumuštinis Nežmoniško dydžio sumuštinis

Sumuštinis kukliu pavadinimu „Rock‘n‘Roll“, kainavęs €4,50, su vištiena, šonine, svogūnais, majonezo ir garstyčių padažu mus nugalėjo. Dar, kas be ko, jis su bulvytėmis. Mes tik pakandžiojom jo ir net nepriartėjom prie suvalgymo, nes aš pasakysiu, kaip jį reikia valgyti. Reikia ateiti dviese ir neužsisakyti nieko daugiau, tik vieną sumuštinio porciją dviese perpus, ir tada jūs būsite pavalgę iki rytdienos pietų, ir aš nejuokauju. Čia jau buvo nebe Vilnius, čia buvo Amerika, kur porcijos yra neskirtos suvalgyti, porcijos yra skirtos tam, kad nugalėtų jus. Jei žmonės ten suvalgo visą porciją, juos fotografuoja ir pakabina jų portretą ant sienos, ir juos garbina ir apie juos rašo laikraščiai.

Dešrelės su puikiais saldžiais svogūnais Dešrelės su puikiais saldžiais svogūnais

Man labai patiko dešrelės (€4,20) su bulvių koše ir karamelizuotais svogūnais. Na ir kas, kad dešrelės pirktinės. Karamelizuoti svogūnai buvo saldūs, dosnūs, aromatingi – jei kada manęs paklaus, kur Lietuvoje rasti geriausių karamelizuotų svogūnų, sakysiu, žmogau, tau reikia įsipilti benzino ir ruoštis ilgai kelionei, nes tu važiuosi į Marijampolę. Nebent, žinoma, klausiantysis bus iš Vilkaviškio arba Kalvarijos, tada aš jam sakyčiau, žiūrėk, aš tau turiu gerą naujieną. Tu važiuosi labai netoli.

Šviesos ir žaidimai Šviesos ir žaidimai

Mes sumokėjome neįtikėtinai mažą sumą, €19,20 – tačiau mums paaiškino, kad Marijampolėje tai visai nemažai. Vilniuje tiek kainuoja bulvytės prie kepsnio (na, gerai, ne visokios bulvytės, tos, kurias aš mėgstu, su retu rozmarinu, atskraidintu iš Buenos Airių, ir trumų sviestu, kaip aš pratęs). Marijampolėje gali už tą sumą pavalgyti dviese taip, kad negali pasijudinti.

Apdėliota dalykais Apdėliota dalykais

Aš nežinau, kiek žąsų duočiau šiam restoranui, jei jis būtų Vilniuje. Bet jis nėra Vilniuje, ir kam apie tai kalbėti? Marijampolė būtų žymiai nykesnis miestas be šitos šilumos ir šviesos salos su idealistėmis, kurios norėjo atnešti į provinciją Vakarų civilizaciją ir tai padarė. Penkios žąsys iš penkių.

 

kamBARys, Laisvės g. 26-3, Marijampolė. Tel. +370 671 60844. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadinio, nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Penktadieniais nuo vidurdienio iki 02:00. Šeštadieniais nuo 17:00 iki 02:00. Sekmadieniais nieko nėra namie.k