ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Karčema Kretingos rajone: ar reikia uždrausti lietuvišką maistą

Vienkiemis, Vienkiemio g. 3, Padvarių k., Kretingos rajonas

2017 - 04 - 09
Štai kaip atrodo Karčema

Na tai ką, linkėjimai iš tolimojo užjūrio, kūrybinės komandiruotės, į kurią išvykau, kad galėčiau geriau rašyti lietuviams apie Lietuvą, nes, žinokite, per atstumą nuolatos matosi geriau. Jau Anglijoje gyvendamas patyriau, kad balsas iš toli yra labiau girdimas, o kai aštuonių ar dešimties valandų laiko skirtumas, tai apskritai fantastika.

Valgiaraštis

Ironiška, kad ruošiausi rašyti šį tekstą, laukdamas nežmoniškoje eilėje prie šeštadienio pusryčių Čikagoje (apie juos bus irgi tekstas kada nors, patikėkit jūs manim) – viena tokių vietų pačiame centre, kur yra taip gerai ir toks amerikietiškas valgio ruošimo ir pateikimo teatras, kad žmonės sutinka trypčioti valandą, kad galėtų paskui už pavalgymą sumokėti po trisdešimt dolerių kiekvienas.

Stalas ir langas

Taigi, trypčiodamas ir dėbčiodamas į dešimtį padavėjų, nešiojančių padėklus sulig sunkvežimio padanga, prikrautus fantastiškai atrodančių lėkščių su kiaušiniais, omletais, šonine, blyneliais, sirupais, uogomis ir kitais džiaugsmais, aš prisiminiau ne tokią seną kelionę į Žemaitiją, kur užnakvojome tokiam super-kaimo super-turizme, pavadinimu „Vienkiemis“, ir jie ten turi restoraną, kuris vadinasi „Karčema“, ir toji įstaiga yra per du aukštus, ir ten ne tik vakarais aptarnauja po keturis pokylius tuo pat metu (gali ir daugiau), bet ten duoda ir pusryčius tiems, kas ryžtasi Lietuvos kaime valgyti pusryčius.

Bibliotekėlė

Gal mes nebuvome ten vieninteliai (nes jie tikrai turi pusryčių meniu, ir turbūt ne vien dėl mūsų darė), bet tikrai vieni iš nelabai daugelio, kas ten yra pasiruošę maitintis rytais. Atrodė tuštoka, nes kiti svečiai, prisilupę per jubiliejus ir korporatyvus iš vakaro, slampinėjo miegamųjų patalpų koridoriais numirėlių tempu ir rūškanais veidais: jiems reikėjo ne pusryčių, o aspirino ir vandens. Daug vandens, šachta dega. Vakare vienas jų, visiškai praradęs pulsą, manęs klausė, kur galima gauti arbatos, lyg aš bučiau panašus į bufetininką.

Stalo įrankiai

Beje, patarimas lietuviškiems baliavotojams: jei ryte po vaišių jums labiausiai norisi kopūstienės, tai reiškia, jūs gėrėte vakar per daug, atsipeikėkite ir daugiau tiek nebegerkite. Kopūstienė vietoje pusryčių yra ne liaudies medicina, o kvailių eliksyras. Ne, jums nepadės ir kubilas su karštu vandeniu, net jei kiti svečiai ten ir labai daug bezdėjo: gydomųjų to vandens savybių jums nepakaks. Taigi mes sėdime ir žiūrime į valgiaraštį – geriausia, ką apie jį galime pasakyti, yra tai, kad kai kurie vertimai į anglų kalbą yra tokie, kad vien nuo jų pasitaiso nuotaika.

Iškaba lauke

Tuos lietuviškus valgiaraščius skaityti yra lyg Mildos Dargužaitės tekstais feisbuke mėgautis: visi juokiasi, o ji nesupranta, kodėl, nes juk rimtai rašė. Daugelį puslapių galima fotografuoti ir kelti į internetą, ir tikėtis pigaus populiarumo. O daugiau nieko nepasakysiu. Negaliu net sakyti, kad esu matęs ir blogiau, nes ne, nesu aš matęs blogiau. Blogai, kaip ir visur.

Kiaušinienė

Kiaušinienė su kumpiu (€3) perkepta, bet Kretingos apylinkės yra ne ta vieta, kur paklaus, kaip kepto kiaušinio norite. Tokių vietų, kur klausia, visoje Lietuvoje yra tik kelios, ir jos visos Vilniuje, o ne prie Kretingos. Visur kitur Lietuvoje normalu kiaušinienę kepti perkepant iki sudegusios gumos konsistencijos, užtat taipgi padėta sviesto ir kečupo. Nežinau, kam tas sviestas, bet galimai užsitepti ant kiaušinio, arba gal prie kečupo; nesvarbu.

Omletas su kumpiu

Progresas lietuviškų pusryčių nepalietė, nes lietuvis kaip nevalgė, taip ir dabar nevalgo pusryčių už savo trobos ribų, tai čia sumanymas nebent visokiems išsidirbinėjantiems užsieniečiams ir sostinės inteligentams ir gurmanams. Omletas su kumpiu (irgi €3) man patiko labiau, bet gal todėl, kad neperkeptas. Kumpis kūrybiškai padėtas šalia. Pakapokim kumpio gabaliukais ir įmaišykim kepant į omletą? Ne, čia Lietuva, čia mes taip negirdėjom. Imkit sviesto ir kečupo.

Pieniškos dešrelės, tarybinė klasika

Galiausiai, paskanavom tikro lietuviško delikateso, nuo kurio mes visi, lietuviai, norėjome išsivaduoti, kai norėjome palikti Sovietų Sąjungą, bet delikatesas mus pasivijo ir perbraukė savimi per lūpas: tai pieniškos dešrelės. Gal kas žino, kodėl jos vadinamos pieniškomis? Pieno į jas nepila, pažadu jums. Galite kada nors paskaityti jų sudėtį, tai yra, jei esate pasiryžę daugiau jų nebepirkti. „Smulkintos kiaulienos odelės“, perskaitysite jūs, ir smulkinamų kriuksių vaizdas jau nebepaliks jūsų niekada.

Dvi nykios dešrelės kainavo du su puse euro, tačiau kartu su jomis buvo, taip, jūs atspėjote, sviestas ir kečupas. Pradedu įtarti, kad čia kažkokia kulinarijos mokykla, kur yra tikima, kad bet koks patiekalas bus pagerintas, pridėjus sviesto ir kečupo. „Sviestu ir kečupu nieko nepagadinsi“, nuo seno bylojo senolės.

Blyneliai desertui

Tos senolės ligi šiol sėdi, balzamuotos, daugelio restoranų virtuvėse, ir nuo tų mumijų virėjai drebančiomis rankomis deda lėkštėn kečupą ir sviestą, nes nenori užsitraukti prakeiksmo. Brangiausias patiekalas (€3,70) buvo lietiniai su bananais, ir man jie patiko labiausiai, gal todėl, kad prie jų nebuvo sviesto ir kečupo.

Čekis

Sumokėjome už viską €19,90 euro ir, pasakysiu jums atvirai, jeigu ir grįšiu į Lietuvą vasario viduryje (o aš tikrai grįšiu į Lietuvą vasario viduryje, nes nesulauksite jūs mano emigracijos – autorius tikrai grįžo į Lietuvą, ir jau buvo išvykęs vėl, ir vėl grįžo – red. past.), tai tikrai ne tam, kad vėl nueičiau į tą karčemą.

Ne, nieko tokio, nėra tai jau taip baisiai blogai – tiesiog blogai, kaip ir visur Lietuvoje, nes mūsų šaliai reikia šiais naujaisiais metais vieno dalyko: kad Vilniuje užsimezgusi pusryčių kultūra paplistų po visa šalį, ir kad vieni žmonės įprastų pagaliau leisti pinigus pusryčiams restoranuose ir kavinėse, o ne tik taupytų visokiems nesąmoningiems butams Perkūnkiemyje ir individualiems namams Tauralaukyje, o kiti žmonės kad išmoktų tuos pusryčius gaminti. Užmirškite pieniškas dešreles, prašau. Tai egzotika, bet ne tokia, kokią reikia tęsti ir puoselėti. Kaip ir pionierių ir komunistų nostalgijos vaidinimas Ignalinos scenoje, tai yra blogo skonio ir prastos nuovokos klausimas, o ne pasirinkimo reikalas. Dvi žąsys iš penkių.

 

Sodyba „Vienkiemis“, Vienkiemio g. 3, Padvarių k., Kretingos rajonas. Tinklalapis. Facebook profilis. Tel.: +370 445 78425; +370 685 69549; +370 699 289 11.

Dėl darbo laiko teirautis telefonu.