Keulė Rūkė: už šaltą burgerį ir kietą kiaulės kaulą


2015 - 03 - 31
Foto: Voverė Marijonas

Šį pavasarį jei nori Vilniuje būti vėsus, privalai nueiti į Keulė Rūkė. Ten hipsteriai ir šiaip visi kiti, kurie žino savo vertę (taip kaip aš, va), gali prasmingai valandą pastovėti eilėje, kad galėtų susimokėti už šaltą burgerį arba kietą kiaulės kaulą. Paskui dar tiek pat po užsakymo galima be pykčio pastovėti laukiant kol gausi atsisėsti, o jau tada po dar kokios valandos gauni davinį keulės.

Foto: Dovydas Braukyla

Man nuo seno buvo paslaptis kodėl vienas maitinimo įstaigas kažkodėl ištinka sėkmė ir lankytojų antplūdis, nors tam lyg ir nėra objektyvios priežasties, o kitos, nors lyg ir turinčios visas prielaidas būti sėkmingomis, vegetuoja ir galop užsidaro. Tame yra kažkokios man nesuvokiamos mistikos, gal platus įstaigos savininkų draugų ratas čia kaltas, kai pradžioje pasklinda gandas ir gausmas, o tada jau visiems reikia pamatyt ir sužinot kaip ten yra iš tikro, gal dar kažkas – nežinau. Žinau tik tiek, kad nei su kainomis, nei su maisto ar aptarnavimo kokybe tai tiesiogiai nekoreliuoja.

Foto: Justas Es

Tokia sėkminga vieta kažkada buvo (gal dar tebėra, nežinau) Cozy, kur kanalizacijos šūdais pastoviai smirdančiame Dominikonų ir Šv.Ignoto kampe esančioje stalovkėje (irgi beje prasmirdusioje šūdais, nuo tos pačios kanalizacijos) privaloma tvarka reikėjo lankytis – pamenu, vengdavau šitos skylės kaip įmanydamas, bet pastoviai vis tiek kažkaip ten atsidurdavau, susiraukęs sėdėdavau ir kokį nors overpriced ėdalą atžabariai gnaibydamas gododavau ką aš čia veikiu. Nu tiek to, ne apie Cozy kalba, ten lokacija l.gera, gal todėl žmonės ten masiškai eidavo ir tokiu būdu su srautu mane įnešdavo.

Foto: Gaudrius Dzikaras

Apie Keulė Rūkė kaip apie must-visit vietą pradėjau girdėti gal prieš kokius 2-3 mėnesius. Pirma kartą ten pabandėm nueiti taip vaikiškai-vėlai vakare dasimušimui po apsilankymo kaimyniniame bare – gal kokią 9-10 val. Sutikom malonią chebrytę, rakinančią įstaigos duris ir pradžiai atlaidžiai nusišypsojusią į klausimą kodėl taip anksti užsidaro. Paskui reikšmingai paaiškino, kad jei norim pavalgyt, turim ateiti ankščiau, nes jie jau „kokią septintą viską visada išparduoda ir jau tikrai taip vėlai nieko nebeturi ir neturės“.

Foto: Eglė Nasvytytė

Antrą kartą ėjome jau tikslingai ir anksčiau, gal kokią penktą, ir išalkę. Todėl nevaikiškai sunervavo, kai išdidžiai pasakė „viskas išparduota, nieko nebeturim“. Būrys hipsterių dar kažką godžiai graužė, bet mums jau buvo likę, jei norim, tik alaus stovint – pavėlavom. Tada dėjau kryžių ant tos vietos ir pamiršau. Bet nepamiršau visgi, nepavyko – tos Keulės Rūke pasidarė pilna visur – pažįstamų šnekose, feisbuke, Žinių radijuje, L. Andriulio postuose, net Šimašius rinkimų kampanijos įkarštyje ten ėjo. Nu reikia aplankyt vieną kartą gi.

Foto: Gaudrius Dzikaras

Šiandien pavyko. Dabar sėdžiu sau visas nekošernas, kaip koks graudus gojus, per šabą paršo prisirijęs.

Foto: Gaudrius Dzikaras

Keulė Rūkė yra įsikūrusi visiškoje Vilniaus šiknaskylėje, stoties rajone už Halės turgaus. Turbūt maždaug ten, kur gūdžiais tamsiais vakarais labiausiai patyrusios stoties kekšės vedasi savo ne pačius geriausius budžetinius klientus į jaukius bromus ir tarpuvartes eilinei transakcijai finalizuoti. Įstaiga yra įsikūrusi turbūt maždaug 9 kv.m plote, iš kurių kokius 4 kv.m užima atvira virtuvė, 1 kv.m bendras tualetas be popieriaus, o visa kas liko yra dosniai atseikėta gerbiamiems klientams. Vienu žodžiu erdvės yra tiek pat kiek troleibuse, o įvertinus žmonių kiekį – gali be didelių pastangų pasijusti lyg tau vėl būtų 19, vejas plaukuose ir džiaugsmas širdy – kitaip tariant jausmas lyg rytinio piko metu su antru trūliku į paskaitas Saulėteky važiuotum.

Foto: Kristina Prišniukaitė

Atėjau ten be pietų, po vakarinio 10 km prabėgimo, kai taip jau ir norėtųsi kažką užkąsti. Pamatęs eilę iš karto apsisukau namo, bet mano griežtoji dama tvirtai sulaikė – jei jau atvažiavom, reikia atstovėt ir paragauti tos košernos kiaulės. Pradėjom stovėt, po pirmo pusvalandžio laukimo ir stumdymosi su kitais bandančiais papulti į eilę nevaikiškai sunerimau – supratau, kad esu visoje eilėje vienintelis be hipsteriškos barzdos. Ar duos man kiaulės? Ar man iš vis čia galima būt? Bet paskui geriau apsižvalgiau, yra tarp valgančių žmonių ir be barzdos – viskas gerai. Ta nepilna valanda laukimo stovint ir stumdantis su alkana minia neprailgo – žmonės gerai nusiteikę ir malonūs. High class visgi. Tada jau po užsakymo buvo nejaukus momentas, kai išgirdom „20 minučių“ ir supratom, kad dar teks palaukti stovint ir rankoje laikant alų, bet irgi kažkaip neprailgo – po kokiu 15 minučių radom vieną laisvą vietą, o dar po 15 – jau sėdėjom ir džiaugsmingai laukėm abu.

Foto: Gaudrius Dzikaras

Kvadratinių metrų ir žmonių skaičiaus santykis šioje įstaigoje yra toks, kad betarpiškai dalyvauji visuose pokalbiuose ir gali net nesislėpti ir nesigėdyti, kad klausaisi ką kiti šneka:

Foto: Gabrielė Jusaitytė

“ Žmonių daug, tai bus geras maistas“ – kažkas pozityviai garsiai mąsto.

„Ar jūs mūsų to didelio užsakymo nepamiršot?“ – kai iš šefo išgirsta „Kokio užsakymo“, pradeda kartu su šefu žvengti, pribėga, spaudžia ranką, muša high-five. Love is in the air.

Foto: Dovydas Braukyla

Apmąstymams nuteikė šitas nugirstas dialogas, atliktas be jokio pykčio ir visišku pozityvu:

– Kiek jau laukiam?
– Tai čia dar nieko nelaukiam. Praeitą kartą irgi sakė 30 minučių.
– O po kiek atneše?
-Gal po kokiu 45-valandos… O už tad kai anksčiau tada buvom, tai mažiau nei per pusvalandį atnešė!

Foto: Greta Galubauskaitė

Maistą gavęs ir aš mėma nebuvau, kaip koks kietas hipsteris suskėliau nedidelį draugišką small-talk dialogą su šefu:

– O tie šonkauliai turi būti šalti?
– Pasitaiko, labai greitai atvėsta. {Toliau krauna pre-coocked šaltas šonkaulių zagatovkių eiles iš vieno indo į kitą šildymui}
– Tai man šaltus valgyt? {Nu ok ok, gal netyčia ir pasakiau „ėst“}
-?
-???
– Tai ką man daryt?
– Tai gal būkit malonus pašildykit?
– Nu gerai, galiu.

Foto: Gaudrius Dzikaras

Mano dama tuo tarpu, kadangi labai nemėgsta skųstis, šaltą hamburgerį susistūmė.

(…)

O kaip pats maistas? Nu kaip – šalto hamburgerio iš damos neragavau, tai negaliu nieko sakyt, sakė bulka tinkama labai. Tuo tarpu mano šonkaulių patiekale be konkurencijos geriausia dalis buvo kopūstų salotos. Bulvės irgi patiko. O patys šonkauliai irgi neblogi, tokie brandūs -tikrai ne antrą kartą pašildyti. Bet užtat neteko sielotis, kad gal jauną paršiuką užvertė (man jų mažų visada kažkaip labai gaila) – kramtant ir iš tarpdančių krapštant mėsą buvo akivaizdu, kad bekonas prieš padvėsdamas brandžiame amžiuje, nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. Dvi žąsys iš penkių.

Vidas Kaupelis yra albumo Nuostabi šalis autorius

Keulė Rūke, Pylimo g. 66, Vilnius. Tel. +370 605 37403. Tinklalapis. Facebook profilis

Ketvirtadieniais ir penktadieniais: nuo 11:30 iki 21:00, šeštadieniais ir sekmadieniais: nuo 13:00 iki 22:00


Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (80)
2016-07-27 21:21

kiaule rasosi o ne keule..

2016-08-08 12:29

Atėjom 11.30, 10 min palaukėm kol atidarys, tarpdury iškart pasakė kad reiks laukt ne mažiau 40 min., tai ir nebėjom :D

2016-08-14 09:42

Kokio velnio valgyklos pavadinimas parašytas su gramatine klaida?

2016-09-13 13:46

Nes toks jos pavadinimas..

2017-10-08 14:30

Dvi žąsys?!!! ten, kiaulidė atsiprašant ir dvokia!

Parašykite komentarą