Kitchen Nidoje arba kaip vilniečių restoranas susirgo Nidos blogo maisto infekcija


2012 - 09 - 07

Niekas į Nidą nevažiuoja dėl maisto. Absoliučiai niekas.

Ir tegul nerašo žurnalas Geras Skonis įžangoje apie vienintelį tikrai gerą Kuršių Nerijos restoraną – Neriją, kad (laisvai perfrazavus) į Nidą važiuojama to, bei kito, bei trečio… ir dar skanaus maisto.

Net jei čia ir buvo siekiama tik stilistinio efekto, taip rašyti negalima. Šiuo atveju priemonė tikslo nepateisina ir viskas, nors prieš Neriją aš nieko blogo pasakyti negaliu. Tiksliau, beveik negaliu. Bet čia tekstas ne apie Neriją, tai gal nenukrypstame.

Nida nėra kulinarinis rojus, niekada juo nebuvo ir bijau, kad niekada nebus.

Nida yra Nida su savo taukinais bulvinais blynais, riebiu sūriu prikimštais nemokšiškai iškeptais lietiniais ir juodai blogais cepelinais ir, be abejo, (kaip gi be jų, čia gi pajūrys) sterkų, starkių, uotų ir otų kepsniais, užlietais balta sūrio/grietinėlės gličia ir tąsia banga. Čia ne Toskana ir ne Nappa Valley ir nei vienas čia keliaujantis nevažiuoja dėl kulinarinių stebuklų ar ypatingų vynų. Čia reikia valgyti ir gerti akimis ir nosimi, jei esi pasiruošęs gaudyti tokius skonius, kurių gama prasideda vandens purslų sūrumu ir baigiasi karčiu pušų spyglių sakiškumu.

Manau, visi mes, čia kasmet važiuojantys, iš pradžių esame tam pasiruošę, bet praleidę kelias lietaus merkiamas dienas ir užknisti nevalingo metodiško pačių žvilgčiojimo į debesis bei kregždžių skraidymo aukštį, staiga taip liūdnai užsinorime ko nors, kas dvelktų namais ir primintų apie civilizaciją ten, Lietuvoje (kaip mes vadiname žemes, pasiekiamas persikėlus keltu), nors šiek tiek sutrumpintų atstumą iki Lauro lapo, Zoe‘s, Stiklių aludės, Bistro 18, Shanti.

Ar yra tokia vieta Nidoje? Ir taip, ir ne. Bet vis tik labiau ne. Dar ne. Nors aš ir labai tikėjausi, kad galėsiu pasakyti taip. Nes Kitchen tikrai galėjo ja būti. Nes Vilniuje su tam tikromis išlygomis Kitchen nėra bloga vieta – ji patraukli savo laisvumu, interjeru, kai kuriais maistais. Jei toks Kitchen būtų Nidoje, galima būtų ten kas vakarą sėdėti, kol nesuvalgysi visų meniu patiekalų, ir nesigundyti kvailomis mintimis dėl visai neaišku ko (greičiausiai kvailo žmogiško smalsumo) patraukti, pvz., į Kuršį ar Seną žveją (a.k.a. Žvejo trobą) prie jūros. Nes ten tai jau visai nėra ko eiti.

Saulėje džiovintų pomidorų užtepėlė.

Bet neišeina tame Kitchene sėdėti nors tu ką. Nes tenai NESKANU.

Na, gerai, gal ne taip kategoriškai. Kai kas visai nieko ir visai neblogai primena Vilnių. Rūkytos skumbrės paštetas (12 Lt) ir saulėje džiovintų pomidorų užtepėlė (9 Lt) geri – skanus vasaros maistas. Tik tiek, kad pasibaigus gerajai (o jei dar pašildyta, tai iš vis) Mantingos duonai, vieną dieną juos gavome su baltais vos skrustelėjusiais pigiausios baltos duonos trikampėliais. Būčiau žinojus, kad užtepėlės atkeliaus su tokia duona, būčiau ėmus ką nors kita. Bet iš kur sužinosi, jei niekas nepasako.

Užtepėlė su teisinga duona.
Ta pati užtepėlė, kai teisinga duona baigiasi, ir paduodama bet kas.

Dar tenai geros sriubos – švelni žalia žirnelių ir mėtų, ir sodriai rimta (bet visai kitokia nei Vilniuje) grybų (abi po 9 Lt). Na, iš bėdos prie neblogų užkandžių priskiriu tartą (trapios tešlos krepšelis su įvairiais įdarais), tačiau nors ir neblogo skonio šis mažutėlis patiekalas kainuoja visą 12 litų (ko gero, kokioje Žvejo troboje galima ir porą cepelinų už tiek suvalgyti), tačiau yra skirtas daugiau užkąsti prie vyno, o ne pasisotinti.

Švelni žalia žirnelių ir mėtų sriuba.

Anksčiau nebuvau Kitchen valgiusi burokėlių, kriaušių ir ožkos sūrio salotų (18 Lt), bet kažkaip man atrodo, kad mačiau jas Vilniuje patiekamas ant lapinių salotų patalo. Čia jos atneštos atrodo taip, lyg iš litrinio stiklainio išimti mamos pjaustyti marinuoti burokėliai. Jokie lapai su jomis neatkeliauja, o suprasti, kad ten tarp tų burokų yra kriaušių, prireikia šiek tiek laiko, nes kriaušės savo spalva nebesiskiria nuo pastarųjų. Skonis neblogas, nesikabinėsiu. Visi trys ingredientai puikiai dera tarpusavyje, nors salotų lapų vis tiktai norėtųsi.

Štai ir viskas. Toliau seka ilgas NESKANIŲ patiekalų sąrašas. Kadangi jūs, skaitytojai, ilgų tekstų nemėgstate, sąrašas nebus baigtinis, bus pateiktas tik pilno sąrašo fragmentas. Toks nesėkmingiausių pop muzikos topų čartas. Būtent pop muzikos, nes šie patiekalai su jokia kita muzika man nesiasocijuoja.

Tik vietas suskirstysiu kitaip, nes pirmiausiai noriu aprašyti patį didžiausią nevykėlį – risotto su pankoliu ir ožkos sūriu (22 Lt). Kažkodėl aš įsivaizdavau, kad patiekale bus naudojamos pankolio sėklos. Bet buvo naudojamos ne jos, o pankolio stiebas (baltoji jo dalis), kuris šviežias yra labai švelniai ir vos juntamo anyžinio skonio. To skonio mano risotto patiekale nesijuto visai, kaip kažkodėl beveik nesijuto ir fetos. Tai buvo lėkštė vienodai pilkšvos spalvos masės, kuri buvo, na, tiesiog beskonė. Pankolio ir minkšto ožkos sūrio risotto receptas yra ir Jamie Oliver knygoje Jamie‘s Italy. Taip kad čia nėra unikalus ir ekskliuzyvinis (oi, kaip lietuviai mėgsta šitą žodį) Kitcheno išsigalvojimas. Ir tikiu, kad į jį teisingomis proporcijomis pridėjus pankolio, česnako, svogūno, čili, ožkos sūrio, parmezano, sviesto ir įpylus balto vyno bei citrinos sulčių, galima gauti skanų variantą. Tačiau Kitcheno variantas tą vakarą buvo apgailėtinas, trūko jam ir mylimiausių bet kurio šefo prieskonių – paprasčiausių druskos ir pipirų.

Kitas itin nesusisekęs, o gal tiesiog šefo absoliučią nepagarbą valgytojams demonstruojantis patiekalas buvo itališkos makaronų salotos (16 Lt). Tai buvo paprasčiausiai be druskos išvirti šalti farfalle, ant kurių buvo papjaustyta bet kokių šaldytuve rastų daržovių. Ar jie buvo aplieti padažu, mes taip ir nesupratome, bet vieningai nutarėme, kad greičiausiai ne. Na gal aplašinti dviem lašais aliejaus. Vėl druskos ir pipirų trūkumas. Gal virėjas laikosi dietos be druskos?

Grilyje kepta vištiena.

Toliau – grilyje kepta vištiena (26 Lt). Puikus įrodymas, kad norint gauti darbą restorano virtuvėje Nidoje, nereikia jokių ypatingų sugebėjimų. Kas nemoka pagrilinti vištienos krūtinėlės? Tuo labiau, tokios, kuri buvo labai gerai iki minkštumo išmarinuota, ir tai aiškiai jautėsi. Bet – lėkštėje ji gulėjo balta, visai be jokio rustelėjimo, jau nekalbu apie griliaus mėsoje paliekamas žymes.

Valgant mėsa buvo minkšta ir sultinga, bet absoliučiai be jokio skonio, išskyrus šiek tiek rūgšties, greičiausiai nuo kažkokių marinatui naudotų citrusinių sulčių. Salotos buvo pateiktos geros saujos rukolos ir kaparėlių pavidalu. Tiesiog paimta ir įmesta į lėkštę. Jos buvo be padažo, bet, kaip gerai matosi nuotraukoje, visos lėkštės turinys buvo palaistytas aliejumi. Bulvės skanios, bet ir vėl be druskos.

Švediški kukulaičiai

Vilnietiškai švediški mėsos kukulaičiai su balkšvu padažu Nidoje virsta ispaniškaisiais su pomidoriniu. Mano kompanija jiems skyrė daug neigiamų epitetų, iš kurių dominuojantis apibūdinimas buvo sausi ir beskoniai. O kartu patiekiama bulvių košė, na, tiesiog tragiška. Jei Vilniuje tie gumulai atrodo kažkaip dekadentiškai ir laisvamaniškai, čia jie makaluojasi po tokią gana vandeningą bulvių tyrę, kuriai IR VĖL TRŪKSTA DRUSKOS. O gal virėjas niekaip negali atsikratyti minties, kad kažkada jo dabartinėje darbo vietoje druską sumaišius su salietra nebuvo išvengta mirties? Gal jis tiesiog nori mus apsaugoti?

Po tiek daug metų šita nelaimingai tragiška istorija pagaliau pasiekė ir mūsų vaikus. Kitchene pavalgiusi ir supratusi, kad čia TA vieta, mano mažiausioji dukra prigulusi ant minkštasuolio skundėsi apsinuodijusi. Ne, iš tikrųjų tai niekas neapsinuodijo. Visa mūsų kompanija iš Kitcheno išėjo visiškai gyva ir sveika.

Dar privalau pakalbėti apie alų. Alaus Nidos Kitchene buvo tik trys rūšys – Grimbergen blond, Švyturys Extra ir butelinis Peroni. Nors pastarąjį atnešė butelyje, jis buvo šiltas (vieną vasaros dieną Vilniuje užėjus į Meat Lovers Pub paprašėme giros, merginos pradėjo dejuoti (ar gąsdinti?), kad turime tik tris butelius ir tik vieną šaltą, nes mūsų labai mažas šaldytuvas. Įdomu, kokio dydžio Kitcheno šaldytuvas, kad ant stalo keliauja šilti alaus buteliai? Vietos tai jiems tikrai netrūksta).

Aš nesu jokia alaus mėgėja, ir, jei jau atvirai, tame pačiame Kitchene gėriau ne alų, o visai neblogą Gewurztraminerį, bet mano kompanionai, kurie turi įprotį dienas Nidoje leisti gerdami alų, buvo nejuokais įpykę. Alaus pasirinkimas jiems pasirodė gėdingas, o dar ir atnešė tą iš bėdos užsisakytą Švyturį (čia aš cituoju vieną kartu valgiusį asmenį) „indaplovės apibraižytose analizų menzūrėlėse“, kurias aš, stengdamasi reikalą kiek užglaistyti, pavadinsiu pačiomis pigiausiomis Ikėjiškomis stiklinėmis. Kitą vasarą, prašau, atsivežkite daugiau alaus.

Terasa ant stogo, kur kažkada buvo koldūninė. Ten maisto nėra. Naudojantis proga, padarykit ką nors, kad neklibėtų stalai.

Ir – darykite ką nors, kad stalai nejudėtų. Dieve mano, kodėl taip sunku Nidoje rasti nejudantį stalą?

Taigi nežinau, kaip čia taip viskas atsitiko. Kodėl Kitchen užteko drąsos, ryžto ir, be abejo, pinigų  iš mirusiųjų prikelti Nidos centro didžiausią piktžaizdę, joje ne tik protingai ir gana patraukliai įrengti ne tik  restoraną, bet ir lauko barą trečiame aukšte, kur tikriausiai visai smagu sėdėti karštą vasaros dieną (kadangi man tokia diena šią vasarą Nidoje nepasitaikė, negaliu šito nei patvirtinti, nei paneigti), tačiau po to visai prarasti susidomėjimą maistu ir visai nesistengti tinkamai išnaudoti sau patiems paruošto pastato?

Kitchen užteko drąsos, ryžto ir, be abejo, pinigų iš mirusiųjų prikelti Nidos centro didžiausią piktžaizdę. Bet energija baigėsi pusiaukelėje.

Taip, kažkiek žmonių ten užeina, mačiau ir ištisomis grupėmis tenai maitinamus jaunuolius iš krepšinio stovyklos, tačiau išskirtinis, arba bent jau skanus, maistas galėtų užsodinti visas kėdes ir minkštasuolius, o tos didžiulės baltos erdvės galėtų aidėti valgančių ir geriančių atostogaujančiųjų balsais, o ne styroti nejaukiai tuščios. Nidai nereikia nei naujų kuršių, nei vulgarių girdyklų, bet šis didelis baltas pastatas, vakare apšviečiamas geltona langų ir balkono lempučių šviesa lyg koks didžiulis laivas tamsaus mėlyno vandens plotuose, galėtų sėkmingai išpildyti savo potencialą.

Nes, sutikite, atidaryti didžiulį restoraną, kuriame pačioje paskutinėje vietoje atsiduria maisto ruošimas, yra mažų mažiausia neprotinga. Aš jau smalsiai laukiu kitos vasaros.

Kitchen, Pamario g. 1/ Naglių g. 31, Nida.  Tel: +370 643 85592. Vilniaus Kitchen internete

Veikia vasaros sezono metu.


Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (27)
meris xrismas evrywonas 2013-07-17 16:38

Buvau ten kai dar buvo valgykla su skystais saltibarsciais, praktikantais virejais, is desines i kaire stumiamais padeklais…
Pokyciu yra. Pasikeite kainos.

Morgaans 2013-07-21 12:04

Labai prastas maistas ir viskas ten dvelkia beskonybe. Na, koks vadovas, toks ir … zabegalke.

soja 2013-08-07 19:16

keista, kad tiek neigiamų atsiliepimų, nes kiek teko valgyt, tai patiko – ne taip jau ir brangu, neriebu, bet sotu…neutrali visai teigiama aplinka…nu ir tikrai geriau už visas tas kukulių vietas palei marias…

LT 2013-08-12 16:35

Mes ten du kart vakarieniavom pries menesi, ir buvo viskas OK, maistas skanus ir atrodo „fusion-iskai“, turi puikaus raudono vyno, konkreciai uzsigerinejom ispanu Rioja. Viskas savo vietoj, sedejom lauke, vakare, kai vesta, duoda pledus, atmosfera nice, ziuri I marias, aptarnavimas irgi malonus. Tiap kad nuo manes kokios 4 zasys :)

Andrius Užkalnis 2013-08-12 18:18

Neteko girdėti, kad Rioja būtų dar iš kur nors, išskyrus Ispaniją, tačiau už nuomonę dėkui.

Parašykite komentarą