ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Kodėl aš daugiau niekad neisiu į Coffee Inn‘ą Pilies g. 3

Coffee Inn, Pilies 3, Vilnius

2012 - 04 - 29

Coffee Inn – geriau per saugų atstumą.

Šiandien grįžau namo užvirusi ir visos verdančios emocijos (kaip neteisinga !) buvo išpiltos ant mano sutuoktinio. O tas, kas jas sukėlė, ir toliau su tokia itin šlykščia vos šiek tiek į išorę išverstų lūpų išraiška kažką aptarinėja su tokiomis pat ilgakojėmis vištomis kolegėmis Coffee Inn‘e Pilies gatvėje. Kokios ten kolegės ir kokios ten darbuotojos, vos pilnametystės sulaukusios kvankos, kurios už kelias kapeikas, neturėdamos kito pasirinkimo, sutinka daryti kavas toje nudrengtoje zabegalovkoje ir rodyti visiems savo attitudą.

Taip jų toks darbas – tau rodyti attitudą ir niekur niekur neskubant, kaip kokiame sename juodai baltame sulėtintame kine pakelti ranką šen, pasukti ją ten, iš po 5 mm storio blakstienų žvilgtelėti pro langą ar paslapčia užmesti akį į naujai užėjusį vyriškos lyties atstovą.  Matyt taip jau yra ant tos Lietuvos, esi graži – vaikštai po podiumą, o esi negraži – eini daryti kavos ir duoti  attitudą Coffee Inn‘e.

Jau seniai mane erzina tas Coffee Inn‘as, bet dėl strategiškai patogios vietos vis einu ten kavos išsinešimui. Erzina dėl to, kad yra ŽIAURIAI lėtas aptarnavimas, kad tos mergos stovi ten kaip apsirūkiusios ir plepa kažką tarpusavyje, o jau kaip pradeda daryti kavą (o neduok Dieve dar kokią nors šaltą frappe ar kažką panašaus) tai jau norisi ir man eiti į lauką surūkyti kokias dvi cigaretes (nors aš visai nerūkau). Ką  be kavos jums dar reikia daryti toje nešvarioje skylėje? Visa kita gatavai padaryta ir sudėta į šaldytuvą. Oi atsiprašau, dar jums reikia tenai įkišti ranką ir paduoti kokį nors plastmasinį sumuštinį ar kokį cookie ar rocky road, kurių skonis yra toks nuplautas nuskalautas, kad burnoje šiugžda pjuvenomis.

O jų cupcakes pavadinčiau nuostabiu anglišku žodžiu disgrace.  Bet, aišku, kepiniai ne tų mergų problema, jos tikriausiai ir miltų nuo sviesto neskiria, taigi jos tikrai nėra girdėję, kad paprasti lietuviški miltai yra per sunkūs biskvitiniams kepiniams, ir dėl to reikia naudoti 405D (karališkus, ekstra ir pan.). Ai, bet koks čia skirtumas dėl tų miltų.

Dar būna geras, kai užeina koks užsienietis. Tada aptarnavimas priklauso nuo jo/jos amžiaus ir lyties. Jei pasitaiko toks, kuriam iš šiknos dar pelenai nebyra – tai chroniškai užknistame veide atsiranda kreivos šypsenos užuomazga. Bet vakar, pvz., buvo toks senokas diedelis, kurio gimtoji kalba, įtariu, buvo hebrajų arba bent jau jidiš, bet ne, vis tiktai hebrajų. Na ir savo paties nelaimei jis pradėjo su ja maloniai kalbėti angliškai tik tam, kad būtų sutiktas vos šiek tiek į išorę išverstų lūpų panieka ir sukaustytais kalbos padargais išspaustu atsakymu, kad visos kavos ant lentos. O aš jau maniau, kad tokios žvaigždės tai angliškai kai pavaro… Pasirodo, ir angliškai nemoka ‚Is okay? Is okay?‘ – viskas, ką sugeba pasakyti.

Tai kas gi atsitiko šiandien, kad aš vos įėjus pro duris ir išrėkus visą informaciją savo mielam sutuoktiniui, puoliau prie kompiuterio ir dabar rašau tokiu greičiu, kad dūmai rūksta.

Šiandien nuėjus ir vėl radau netvarkingą eilę paauglių, laukiančių savo dozės. Laukiau ir laukiau, kol dvi aukščiau aprašytų bruožų turinčios darbuotojos atsukę mums užpakalius kalbasi, padaro truputį kavos, vėl kalbasi, vėl padaro truputį kavos. Visi kartu su manimi laukiantys stovi ramiai, nuleidę galvas, ir man darosi įdomu, kodėl tik man vienai kyla klausimas KODĖL REIKIA TAIP ILGAI LAUKTI? Pagaliau man leidžiama merginai su aukščiau aprašytomis lūpomis pasakyti ko noriu. Ir pasakau, ir sužinau kainą, ir duodu 20 litų.

Na ir tada prasideda įprastinė šventosios grąžos litanija (taip, žinau, tai ne vien Coffee Inn‘o problema, bet kitiems ateis laikas vėliau). Bet matyt tos vos šiek tiek į išorę išverstos lūpos neleidžia, ar sąžiningas pareigos – attitud‘o davimo – vykdymas taip patvarko, kad man nepavyksta išgirsti, ką ji sako. Aš išgirstu tik žodį „penkis“ ir pagalvoju, kad ji sako „penkis litus“. Bet man jai duodant penkis litus suprantu, kaip aš absoliučiai blogai ir nežmoniškai nederamai ir žiauriai klaidingai ją supratau! Nes ji norėjo penkių centų. Na ir tada ant podiumo nepataikiusi pardavėja sau leidžia kažkaip paniekinamai numoti į mane ranka ir pakeltu balsu riktelėti „penkių centų!„. O tada veidas nebeišlaiko šiek tiek į išorę išverstų lūpų grimasos ir mane bando triuškinti pikta ir nepatenkinta išraiška.

Ir, žinote, kas tada atsitinka man? Aš nejučia transformuojuosi ir tampu tokia pat bjauri kvanka ir rėkiu jai atgal „O penkių centų aš neturiu!“ Tai įjungia greičiausią pirštų lakstymo po monetų dėžutę bėgį, perkreiptu veidu suieškomi tie centai (aha, vis dėlto turėjai!), numetami man į pinigų lėkštę, o visas attitud‘as toliau šaukte šaukia – tavęs čia daugiau nebėra, tu tuščia vieta. Tik pamanykite!

Tada ji vėl atsuka mums visiems (bet labiausiai, aišku, man) savo užpakalį ir įsijungia į draugės pasąmonės srautą savo plepalais. Taip pat atsukusi mums savo užpakalį draugė karpo pieno pakelių kampus, o mano rašinio herojė stovi šalia jos ir tiek. Eilė laukia, mergos plepa (soldat spit, sluzhba idiot). Aš matau, kad mano kava jau privarvėjo ir stovi. O rašinio herojė SPECIALIAI netiesia link jos savo rankos. Aš laukiu, ji rankos netiesia, ir dar netiesia, ir taip trunka kurį laiką.

Tiems kas skaitė Murakami ir atsimena ypatingą out of this world Aomamės veido grimasą, pasakysiu štai ką. Matyt Murakamis vieną retą saulėtą dieną, kai matėsi snieguota Fuji  kalno viršūnė, atėjo į kokį nors Tokyo Coffee Inn’ą (ar Coffee House’ą, ar Coffee Joint’ą), kur ilgai laukė kavos ir plastmasinio sumuštinio (ir todėl turėjo laiko pagalvoti), o po to apturėjo panašų incidentą  su juodaplauke ir siauraake barrista ir sugalvojo suteikti savo Aomamei tokį išskirtinį bruožą. Gaila, kad aš ne rašytoja, parašyčiau ir aš kokį romaną ar bent jau novelę apie savo Coffee Inn’o ant podiumo nepapuolusias gražuoles. Bet suprantu, kad nieko čia nebus, todėl pasitenkinsiu įrašu čionai.

Dar viena pastaba šiek tiek į šalį. Man keistai susiskaitė mūsų portalo svetės straipsnis apie padavėjas. Tiesą sakant, nepagavau aš, kaip taip būna, kad padavėjos ima su tavim kalbėtis ir aptaria asmeniškiausius gyvenimo reikalus, įskaitant ir brandines tašes? Man niekada gyvenime neteko susidurti su tokiom padavėjom, todėl, tiesą sakant, straipsnis manęs neįtikino ir aš jo nesupratau. Bet va su tokiom kvankom, apie kurias gausiai išliejau savo įspūdžius, tenka susidurti kasdien, ir, jei jau būsiu visiškai teisinga, jos nedirba vien tik Coffee Inn’uose. Jų kaip kokių erzinančių vabzdžių vasarą pilna visur, ir visur jos savo surauktais veidais dirba savo attitudo davimo darbą ir nuodija mūsų nuotaiką ir dieną. Ir tai man labai nepatinka. Nepatinka, kai užėjęs kur nors turi jaustis kaltas, kad atėjai. Aš atsiprašau, aš ne į svečius pas tave nekviesta atėjau, aš atėjau kažko pirkti, kad tu galėtum gauti savo kelias kapeikas ir už jas įeiti į naktinį klubą ir nusipirkti tenai kokį alkoholinį kokteilį iš skardinės, nes tu normalių suaugusių žmonių gėrimų dar negeri.

Aš niekada neplanavau ir nenorėjau rašyti apie Coffee Inn’ą ir norėjau, kad apie jį parašytų mano paauglė dukra, kuri viename ar kitame iš jų praleidžia apie 50% savo laisvalaikio. Tačiau kol mano paauglė, kuri irgi yra tenai patyrusi ne vieną bjaurų nuotykį ir turi porą negerų žodžių Coffee Inn’o nenaudai, kaupėsi, laukė tinkamos mėnulio fazės, reikiamos nuotaikos ir nusiteikimo, šiandien kaip kulka į namus įlėkusi jos motina ėmė ir nudirbo darbą už ją. O gaila, jos rašinėlis būtų buvęs kur kas švelnesnis. Ką gi, dar viena gyvenimo pamoka – nedelsk, nes tavo idėją pasigriebs kiti!

Coffee Inn, Pilies g. 3, Vilnius (ir kitos vietos). Tel. +370 699 77541. Puslapis internete.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio: 07:00 – 22:00, ketvirtadieniais ir penktadieniais 07:00 – 23:00, šeštadieniais ir sekmadieniais 10:00 – 23:00.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (153)
2016-01-31 03:20

Argi pingiai yra zmoniu laimes ir sypsenos veide idikatorius? Paziurek i savo vaikystes foto ir pamatysi sypsena ir laiminga veido israska kiek pinigu turejai tada?

Dido 2014-12-04 21:07

Šios rašliavos autorei linkiu pasigydyti. Lengva ant paaugliu varyt… Jiems irgi gyvent reikia, taigi ir tų kelių kapeikų reikia ir net ne kiekvieną kartą jų pakanka. Pati esu jauna ir žinau kaip yra sunku. Aš pati maitinimo įmonėj dirbu, aukoju savo sveikata tokioms arogantiškoms „Damoms“ kaip tu. O niekas tų vargšų darbuotojų nepaklausia kiek laiko tu dirbai, ar ką nors per 12-15 valandų valgei.. Būna taip, kad jau visi be išimties būna p*… Bet dirbam, nes kitaip neturėsim nei už ką sąskaitas apmokėti, ar nors paprastai, bet pavalgyti… Dar kas BAISIAI pykdo, tai jei nesi grožio „etalonas“ tai ką, jau esi negraži? O įdomu, kaip jūs, moterėle, atrodote? Išvaizda nieko nereiškia. Dar jei kalbėtume apie asmens higiena, suprasčiau, bet dabar… Linkiu jums padirbti, kad ir tam jūsų iškeiktam Coffee Inn’e. Gal tada suprasit, nes dabar iš gero gyvenimo smegenėlės nebedirba.

Senis 2014-12-04 22:56

Autorei, I’m afraid, TOS dienos…

Dilla 2015-07-05 00:01

Kaip šaunu!Išties tai norėčiau paantrint Vaidai. Nesuprantu, kur laivutiei žurnalistai žiūri.. tiek super talentingų žmonių figuruoja blogosferoj, bet panašu, kad spauda jų tyčia ar netyčia nemato.

Dekko 2016-08-06 21:51

waje waje

Parašykite komentarą