ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

La Cocina de Jose: ispanų restoranui laikas reklamuotis

La Cocina de Jose, T.Ševčenkos 19, Vilnius

2017 - 04 - 09
Vaizdas iš lauko

Ne, nepagalvokite, tai nebuvo tyčia sugalvota, bet labai natūraliai gavosi taip: likus keliolikai valandų iki kelionės į Ispanijai priklausančias Afrikos salas, Kanarus, sugalvojome nueiti į naują ispanų restoraną Vilniuje: “La Cocina de Jose”, T.Ševčenkos gatvėje, Naujamiestyje. Naujamiestyje, pasakysiu aš jums, dabar yra restoranų renesansas: matyt, Senamiesčio ir centro nuomos kainos yra ne kiekvienam, o čia vietos daug, galima atvažiuoti taksi už kelis eurus.

Logotipas paprastas ir gražus

Skirtingai, nei daug kam atrodo, į arti vienas kito susispietę restoranai ne konkuruoja, o sukuria papildomą trauką vienas kitam. Tokia yra Vakarų realybė, taip yra ir Lietuvoje: gerai gyvena (dažniausiai) ne tos įstaigos, kurios visiems yra vienintelis pasirinkimas aplinkui, o tos, kur jas žmonės renkasi iš daugelio, toje pačioje vietoje susigrūdusių. Sostinėje puikus atvirkštinis šios taisyklės įrodymas yra Žvėrynas: nors žmonių su pinigais daug, restoranų – vos keli, ir vargu ar kuris jų yra fantastiškas arba itin populiarus, nors, regis, konkurencija labai menka, turėtų vartytis piniguose.

Valgiaraščio fragmentas

Taigi, radome naują restoraną? Mums gana naują, o šiaip tai ne visai. Jam, pasirodo, jau trys mėnesiai. Štai kas būna, kai nėra reklamos – tačiau šefas, vardu Jose (reikia tarti “Hose”, čia jums, kad žinotumėt, jeigu mažai kur užsienyje buvę arba tik rusiškai bendravę), jis sako, kad čia taip ir sugalvota, nes jie kol kas tik viską tobulina. Jo pasirinkimas, žinoma: aš tai pasakyčiau, kad nereikia leisti, kad tobulybės ieškojimas užmuštų labai gerą dalyką, ir sakyčiau, jau reikia pradėti savo kūdikį rodyti ir reklamuoti vilniečiams nedelsiant. Laukiant tobulo momento, jis gali ir neateiti, ir tinkamas laikas yra dabar, o sostinės restoranų scena yra labai dinamiška, naujos mados ateina staigiai, o paskui negailestingai praeina. Kad patenktum į prožektorių šviesą, reikia garsiai šaukti ir mušti būgnais, nes kitaip, deja, nepastebės. Mes irgi gal būtumėm nepastebėję, jei nebūtume paprašę žmonių rekomendacijų, kaip kartais darome.

Darbo laikas ant durų

Pavadinimas “BARAS RESTORANAS” neįkvepia, kaip ir bet kuris dvigubas pavadinimas: niekam neįdomu, ar čia kavinė, ar baras, ar restoranas, ar užkandinė, visi eina dėl kitų dalykų, ir pavadinimo “Jose virtuvė” (tokia lietuviška pavadinimo reikšmė) yra visiškai adekvatus. Geras ir logotipas su Ispanijos vėliavos spalvomis (iškart aišku, apie ką čia), ir pats interjeras su visokiais plakatais apie Seviliją, linksmas ir šviesus, tačiau ne sintetinis. Restoranas padarė dar vieną dalyką labai sėkmingai: nežinau, tyčia ar ne, bet stalų spalva ir tekstūra žiebia į dešimtuką. Ta geltona, ta geltona. Šiais laikais daugumas klientų prieš ragaudami fotografuoja maistą (jau nekalbant apie mane, bet maisto fotografavimas ir ragavimas yra mano profesija, tiksliau, viena iš jų), ir tas nelygus geltonas paviršius sukuria nuotraukose pavydėtiną šilumos, Ispanijos ir atostogų vaizdą. Arba sodybos kur nors prie ežero. Labai gudriai sugalvota.

Plakatai ant sienų

Lietuviai jau spėjo persirgti Ispanijos (kaip ir Italijos) maisto neišmanymu. Ispanija buvo ankstyva laisvos Lietuvos žmonių atostogų kryptis, jie iš ten parsiveždavo prisiminimus apie sangrijos alkoholinį kompotą ir pavogtą piniginę. Visos legendos apie tai, kaip jie štai buvo Ispanijoje ir ten gėrė fantastišką vyną už eurą (arba gal dar už saujelę pesetų), o paskui šeimininkas dar jiems įpylė kokio kalvadoso už dyką, nes jie buvo tokie ypatingi klientai, irgi dažniausiai ateina iš Ispanijos ir iš Italijos. Žmonės grįždavo nieko nesupratę ir labai mažai patyrę, nes rinkdavosi tas vietas, kurios turėdavo rusišką valgiaraštį. Taip buvo praeityje ir, tikiuosi, taip jau nebebus.

Vyną parinko šeimininkas ir stengėsi, kad nebūtų brangu.

Tiesa, būdavo ir labai gerai Ispaniją išmanančių žmonių, kurie sėmėsi patirties iš geriausių restoranų ir ragavo geriausių produktų – daugelis jų paskui sukūrė Lietuvai nuostabiausias jos virtuves, nebūtinai ispaniškas. Daugelis garsių restoranų Vilniuje ir kitur Lietuvoje yra susiję su jų savininkų ir įkūrėjų kelionėmis į Ispaniją. Ta prasme Ispanija davė Lietuvai turbūt daugiau, nei bet kuri kita šalis.

Viduje labai paprasta

Tačiau tikros ispanų virtuvės Lietuvoje buvo mažai, bent kokie tai pasirodantys, tai išnykstantys tapas barai šen bei ten, ir dar Ingridos Sabonienės atsivežta meilė Malagai ir tų vietų Ispanijos maistui, kurią ji įgyvendino savo viešbutyje “Pušų paunksmėje” Palangoje.

Alus ant gražaus stalo

Norėjome rinktis paskirus patiekalus iš valgiaraščio, bet šefas Jose įsiūlo (praktiškai liepia) mums rinktis paella su trimis užkandžiais, sako, taip bus ekonomiškiau. Gerai, sakome, tiek jau to: nors ir ne taupyti atėjome (jau gyvename kelionės nuotaikomis, primenu, lėktuvo skrydis buvo už keliolikos valandų), be jei jau taip sakote, tegu būna, kaip jūs sakote. Tai tas komplektas buvo 42 eurai dviems žmonėms, ir, o Dieve, tai juk ne už dienos pietus, tai puiki vakarienė.

Jaukumas nerealus

Tobulas buvo net česnakinis užtepukas prie duonos (atrodo kaip sviestas, bet čia ne sviestas), tačiau jau pirmasis iš tapas užkandžių, bulvių kubeliai, buvo tokie, kad aš ilgam užmiršau, kad bulvių šiaip jau nelabai mėgstu. Mano draugė labai jas mėgsta, o aš bulvėms abejingas (yra net buvę labai daug kartų, kai neužsisakau bulvyčių prie burgerio). Tai buvo tobulos bulvytės. Tame dubenėlyje buvo ta vieta, kur keliauja labai geros bulvytės, kai jas gyvas paima dangun. Tai buvo bulvyčių rojus.

Bulvytės iš rojaus

Tai, kas nuotraukoje atrodo, kaip dubenėlis su angliukais, yra visai ne angliukai, o sepijos moliuskų rašalu dažyti kalmaro gabalėliai.

Kalmarai su rašalu. Spalva skonio neturi.

Pati spalva skonio neturi (kaip ir aukso drožles, kurias valgiau ant maisto kitame restorane, žinau, tai nesusiję su šiuo straipsniu, bet pasigirti niekam nepakenkė – jūs irgi girtumėtės, jeigu būtumėte maitinęsi grynu auksu, tikrai papasakotumėte per tetos Jadvygos jubiliejų susirinkusiems giminėms), bet dažas turi amžinybės efektą: jei apsitaškote drabužius, ir tai jau yra visam laikui. Sepija niekuo neišsiskalbia. Dėmių išėmėjai, kurie išvalo bet ką, yra bejėgiai prieš sepiją, ir gal todėl iš jos dar ne tokioje tolimoje senovėje darė rašalą ir tušą. Skonis? Ir vėl fantastiškas. Tokie sūrūs, švelnūs guminukai.

Nuo šitos dešrytės norėjosi verkti.

Nuo pasmulkintos ir pakeptos paprastos chorizo dešros jau norėjosi verkti. Iš laimės.

Paella – daug ką parsinešėm namo

Aš tikrai supratau, kad čia jau bus gerai, ir jų pagrindinis patiekalas, paella su vištiena, nenuvylė, nors negalėjome suvalgyti nė pusės, parsinešėme į namus. Tiems, kas nežino: paella – tai beveik kaip plovas Uzbekistane ir kaimyninėse šalyse, tik apie paellą niekas nelaido kvailų legendų, kaip apie plovą, ir nepasakoja, kad būtent pas juos yra vienintelis tikras ir autentiškas patiekalas. Ispanai į konkurentus reaguoja štai kaip: jie niekaip į juos nereaguoja. Gal todėl, kad šiaip yra ramūs ir nekompleksuoti.

Sąskaita

Mes sumokėjome 76.70 EUR ir arbatpinigius, kas nėra taip jau mažai už du žmones, tačiau čia buvo maisto daugiau, negu galima suvalgyti dviese. Patikėkite, aš turiu valgymo patirties. Tačiau svarbiausia, kad šis restoranas netikėtai ir be jokių fanfarų padarė tikrą šventę, ir mūsų vienintelis nuogastavimas buvo – ar Kanaruose ispanai pagamins taip pat gerai, kaip Lietuvoje, ir pulsavo mintis apie tai, kaip greičiau grįžus į Vilnių ir vėl nuėjus tenai. Tikrai.

Penkios žąsys iš penkių, ir jau pradėkite reklamuotis, nes metas save parodyti pasauliui.
La Cocina de Jose, T.Ševčenkos 19, Vilnius. Tel. +370 620 82222. Facebook puslapis.

Nuo antradienio iki penktadienio: nuo 11:30 iki 15:00, nuo 18:00 iki 22:00. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki 22:00. Sekmadieniais nuo vidurdienio iki 20:00.