ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

La Esperanza, dabar lietuvišku stilium: antrasis atėjimas

La Esperanza, Paunguriai, Trakų rajonas

2017 - 08 - 25
La Esperanza, kur daroma magija

Kurortas IDW Esperanza Resort visada buvo ypatinga vieta, su dideliu mistikos prieskoniu: iš Kanados kedro rastų suręsti pastatai prie Ungurio ežero už Trakų, teritorija aptverta ir į vidų patenkantys viešbučio arba renginių svečiai, arba tie, kas užsisako staliuką. Žmonės mėgdavo kalbėti, kad, girdi, čia tokia poilsinė tarp miškų, kurios kiti net neranda (tai nėra tiesa – randa visi, kas ieško). Kadangi ne daug kas ten nuvykdavo, tai pasakojimai plėtėsi, augo, kerojo. Aš, pavyzdžiui, kol ten nebuvau pirmąjį kartą, tai išvis vaizdavausi tiesiog miškų glūdumoje kažkokį mistinį šviečiantį kubą ar panašų statinį, į kur įeina garsūs šefai ir išeina dar garsesni (nes daugelis tų, kas šiandien Vilniuje ir kitur daro stebuklus, magijos galių prisirinko būtent Esperanzoje), o tie, kas dabar ten dirba, yra lyg kokia skraiste uždengti nuo žmonių akių, gyvi paimti į dangų, kad paskui galėtų grįžti ir byloti žmonėms.

Įeini pro duris, ir štai šitas

Kaip bebūtų, keturiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus – toliausiai nuo miesto esantis restoranas, kur žmonės vis tiek netingi važinėti. Kaip jau minėjau, čia dirbo ne vienas žinomas ir pagarbintas Lietuvos šefas (pats Egidijus Lapinskas kažkada ten buvo virtuvės šeimininkas), paskui kelerius metus ten dirbo garsus Mickey Bhoite iš Toskanos, o dabar restoranas atsinaujino (nors neturėjo to daryti) ir ten prie vairo stojo Justinas Kapkovičius, vienas iš Lietuvos virtuvės žvaigždžių.

Štai jis, Ungurio ežeras

Girdėjote, kad pasakiau: „atsinaujino, nors neturėjo to daryti“? Taip. „La Esperanza“ nusekė tuo sėkmės keliu, kuriuo eina sėkmingi restoranai Vakaruose (nuolatinio savęs atradinėjimo), o Lietuvoje kažkada šį patį metodą išmoko taikyti „Stikliai“ – daryti iš naujo, kol su senu variantu dar viskas gerai, kopti aukštyn, kol esi dar aukštai užlipęs, rinkti naujas žvaigždes, kai jau ir taip turi daugiausiai.

Baras

Nuvažiavome pažiūrėti, kaip šiandien atrodo ir kuo maitina ta vieta, apie kurią daugelis yra girdėję, bet mažiau žmonių lankė. Šefas Justinas, atrodantis visai ne kaip žvaigždė, bet su ramia pasitikėjimo aura (jis prieš mane sėdėjo toks romus, kaip tas Ungurio ežeras) man sakė, kad jis labiausiai džiaugiasi savo darželiu kurorto teritorijoje, kur restoranas augina savo žoles ir daržoves. Anksčiau valgiaraštis buvo labai koncentruotas į mėsą, dabar ypatinga mėsa liko (pasakiška veršiena iš Austrijos, kurią valgiau kito apsilankymo metu – tąkart prisiminiau mamos pasakojimus iš vaikystės, kad apskritai veršiena yra per geras maistas valgymui, todėl ją gamina tik mažiems vaikams, kuriems reikia pasakiško švelnumo, todėl ją tik kūdikiams ir teruošia, bet man, žinote, joks maistas ne per geras). Tačiau atsirado daug žuvies. Tai pabandom.

Valgiaraštyje daug žuvies

Austrės nuostabios, kaip ir anksčiau, bet atsirado nauji padažai, arbūzų ir granatų (pastarasis raudonas kaip kraujas), bet yra ir acto ir svogūnų klasika, ir man dar labai patinka austres valgyti be jokio padažo, net be citrinos. Čia mano įgeidis. Žinote, kodėl?

Austrėje visada noriu užuosti jūrą

Austrėje visada noriu noriu užuosti jūrą, ir man bet koks padažas įsiskverbia į pirmą vietą.

Druska ir pipirai

Šukutes valgėm norėdami, kad jos niekada nesibaigtų.

Norėjom, kad šukutės niekada nesibaigtų.

Taip, visuose restoranuose, kur jų būna, šukučių niekada negana ant lėkštės, nes tas patiekalas yra lengvutis, juo persivalgyti neįmanoma. Nors galiu pabandyti. Kada nors reikės užsisakyti tik tų šukučių pilną dubenį, kad ir kiek bekainuotų, ir pažiūrėti – gal visgi pavyks?

Tuno tatakis

Tuno tatakis (lengvai apkepti tuno gabalėliai) buvo patiektas su grybukais, svogūnėliais, garstyčių sėklomis ir raudonaisiais kopūstais: ši Ramiojo vandenyno žuvis, mėgstamas Azijos patiekalas, čia atrodė įdomiai ir šiek tiek lietuviškai, bet maloniai ir labai gaiviai. Tatakis yra japoniška gamybos technologija. Lengviausias įmanomas apkepinimas, kai tunui tik parodoma orkaitė. Kopūstų skonis buvo kaip kur nors kaime, kur lietuviška virtuvė yra vienintelė virtuvė, ir apie tai kalbama, kaip apie gerą dalyką. Sulietuvinta Japonija.

Štai jie, torteliniai su jaučių uodegomis, kurių net nepastebėjome, kaip suvalgėme

Karštiems užkandžiams paėmėme tortelinius (gerai, gal tiesiog koldūnus) su jaučių uodegomis ir parmezanu. Aš kai ką gyvenime nusimanau apie koldūnus, ir aš tikrai nieko panašaus nepagaminčiau. Tobula, nepervirta tešla al dente, su gražiu gelsvumu. Mes jų nevalgėme, arba bent jau neprisimename, kad būtume valgę, jie tiesiog patys dingo nuo lėkščių. Fantastiškai gerai. Aš pakartosiu – nuoširdžiai neprisimenu, kaip juos suvalgėme: jie tiesiog į mus sublimavosi.

Pirėnų ėriena, arba ėriena iš Pirėnų

Pagrindiniam patiekalui paprašiau ėrienos, ir ji buvo viena geriausių, kurias esu valgęs (pastaruoju metu labai dažnai renkuosi ėrieną, pats nesuprantu, kodėl taip yra, gal jautiena nusibodo, o gal darausi pats kaip ėriukas). Ėriukas – Pirėnų, pieninis (vos kelių savaičių), švelnus, o patiekalas patiekalas ir vėl sulietuvintas: su voveraitėmis ir skrudintais salotų lapais ir garstyčiomis. Tos voveraitės man priminė, kad nepaisant kedrų rastų ir nelietuviško vaizdo į ežerą, mes visgi esame Lietuvoje.

Paprastai atrodanti nepaprasta lašiša

Draugė sakė, kad jai keista nuotaika ir norisi lašišos, kurios paprastai ir ji, ir aš vengiame: gyvenime tai turbūt viena nuobodžiausių žuvų, kurią visi užsisakinėja ir dėl to ji yra daug kur tapusi privaloma programos dalimi. Tačiau jei šefas gali padaryti iš lašišos puikų patiekalą, reiškia, jis gali padaryti bet ką ir viską. Be to, čia škotiška laukinė lašiša patiekta su šilkine bulvių koše (recepte sakoma: bulvės keptos beržinėmis malkomis kūrentoje krosnyje, nežinau, kiek tai atsiliepia skoniui, bet sąmonei tai tikrai, ir vėl lietuviškos svajonės blyksnis). Ir ką? Patiekalas toks rafinuotai švelnus ir kupinas skonis, kad užsisakytume ir vėl, nors gal pirma išbandytume visų kitų žuvų, kurių daugybė valgiaraštyje. Ir bulvių košė irgi priartino patiekalą prie mūsų šalies.

Desertas apie vaikystę, su ta vata, kurios man nepirkdavo

Pasinaudojau patarimu ir užsisakiau jų populiariausią desertą: „sugrįžimas į vaikystę“, jie taip jį vadina. Pasirodo, suaugę restorano klientai labai pasiilgsta tokių dalykų. Kondensuotas pienas, cukraus vata, mažytė glaistytų ledų porcija ir cukrinis gaidelis ant pagaliuko. Keista, bet tikrai labai panašu į vaikystę. Nežinau, kiek metų nevalgiau cukraus vatos. Prisiminiau, kaip Kaune pardavinėjo prie autobusų stoties, ir mama nepirko, nes nėr čia ko, ir kainavo rublį. Ir man tada buvo liūdna. Nieko, dabar užaugau ir galiu „La Esperanza“ tai valgyti.

Tiramisu kitaip, kaip koks peliukas

Kitas desertas, „Tiramisu kitaip“, buvo itin egzotiškai suformuotas ir pateiktas (žiūrėkite nuotrauką), nors sudėtinės dalys tokios pačios, kaip paprastame tiramisu. Ar susivalgė skaniai? Net ir aš, nemėgstantis saldumynų, didelį kasnį padariau.

Sąskaita

Sąskaita išėjo nemaža, 397 eurai, gal dėl to, kad išgėrėme butelį to putojančio gėrimo iš Prancūzijos vynuogių, kurio pavadinimo netrukus Lietuvoje nebebus galima minėti, tačiau neleiskite, kad tas skaičius jus apgautų: tai tikrai nėra brangiausias Lietuvos restoranas, ypač atkreipus dėmesį į tai, kad ne kiekviena pora užsisakinėja septynis patiekalus.

Su visapusišku valgiaraščiu, rinktinėmis sudėtinėmis dalimis ir naujai atrastu pabrėžtiniu lietuviškumu šis restoranas prie Ungurio ežero, pasikvietęs naują virtuvės šeimininką, nepaprastai pasikeitė, nors aplinka, atmosfera ir aptarnavimas liko lygiai tokie patys, kaip anksčiau, nes aukščiau užkelti jau nebeįimanoma. Ar tokio reikia, ar važiuos kas nors keturiasdešimt kilometrų nuo sostinės, kad pavalgytų? Važiuos, kur jie dėsis. Jau važiuoja. Ir taip, reikia. Gerai, kad yra, ir sveikinimai naujam virtuvės magui Justinui. Penkios žąsys iš penkių.

 

La Esperanza, Paunguriai, Trakų rajonas. Tel. +370 698 78378. Tinklalapis.

Dirba kasdien, užsisakyti telefonu.