ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.
Atgal

Laterne, Baden-Baden'e: pažiūrėk, kaip toli nuėjo Lietuva

Laterne, Gernsbacher Str. 10-12, 76530 Baden-Baden, Baden-Wurttemberg, Germany

2013 - 01 - 11

Baden-Badenas yra keistas kurortas. Tapęs magnetu besigydantiems mineraliniais vandenimis maždaug tuo pačiu metu, kaip ir Druskininkai, šis miestas Vokietijos pietuose šiandien tapo labiau rusišku, nei Maskva (bent jau man taip pasirodė iš svetlanų ir marinų pūstomis striukėmis garsaus kalbėjimo gatvėse, rusų taksistų gausos ir aplinkui skambančios rusų šnekos Weihnachtsmarkt’e, ir dar gražiame Steigenberger viešbutyje prie pusryčių stalo sėdi senos pasiturinčios rusų poros, kur vyriškos lyties senas patinas vilki treningą su užrašu ant nugaros РОССИЯ.

Prieš Kalėdas žmonių daug, ir restoranai Baden-Badeno centre gausiai užsėsti. Lanterne pasirenkam, nes turi laisvų vietų, nes raudonai dažytas fasadas (man, kaip paprastam žmogui, jei ryšku, tai ir gražu, būtent todėl taip dažnai lankausi burgerinėse), taip pat – centrinė lokacija, ir vokiška virtuvė.

Anuomet mums tokie restoranai atrodė vakarietiško jaukumo smaigalys. Dabar – nuobodu, kaip bet kuri tinklinė ėdykla prekybos centre.

Viduje gražu. Ne ta prasme, kad išieškota ir subtilu, bet tai yra tipiška germaniška Bierstube, mano kartos svajonės dalis apie gerą gyvenimą Vakaruose. Prieš 25 metus tai atrodė nuostabu, tobula, kaip ir žurnaluose perskaityti straipsniai apie tai, kad vyresniųjų klasių mokiniai Vokietijoje ar Austrijoje dar iki abitūros egzaminų gali būti aplankę dešimtį užsienio šalių. Šilta, paslaugu, prie durų nėra senio durininko, kuriam už teisę įeiti reikėtų duoti penkis rublius, na, tikra Vakarų pasaulio svajonė, panašiai kaip tie vokiečių prekių katalogai, Neckermann arba Otto, kuriuos mano gimtąjame Kaune (ir ne tik jame) laikydavo ant kavos staliukų svetainėje, kaip gero gyvenimo simbolį, kad svečiai galėtų pavartyti ir padūsauti, kokių prekių būna.

Dabar sėdim su paprasto bavariško alaus bokalais ir dairomės aplinkui. Prisiminiau anekdotą: Rusija, vasara, prie statinės su alumi didelė eilė. Diedukas veteranas grūdasi be eilės mojuodamas karo dalyvio pažymėjimu: „Leiskit, aš už jus visus kariavau“. Jaunuolis iš eilės: „Tėvuk, tu pasigėdytum – jei ne tu, mes dabar bavarišką gertume, o ne šitą birzgalą.“

Interjero sprendimai kažkada atrodė išmanūs, dabar belieka patraukti pečiais

Restorane ant sienos žemės ūkio padargai: kažkada būtų atrodę labai gudru ir atmosferiška, dabar – tik nuobodu, kaip bet kuris tinklinis kaimo tematikos restoranas Lietuvoje. Šeštadienio vakarą restoranas pilnas įvairaus amžiaus vokiečių (daugiau – vyresnių), su malonumu lapnojančių ir gurkšnojančių. Užsisakome ir mes.

Salotos su šlapdešre.

Salotos su mėsa ir sūriu (9,50 EUR) yra baisokai sukapotos ir sumestos į vigvamą, kaip malkos pionierių laužui. Mėsa – tai pigi šlapdešrė. Ačiū.

Mėsos rinkinys pribloškė savo paprastumu ir sviestu, suvyniotu popieriuke.

Užkandžių rinkinys. Koks velnias spyrė užsisakyti? Nežinia, bet gerai, kad užsisakėm, gerai, kad pamatėm, nes mažai kuo skiriasi nuo pigių ir neišmanių tinklinių restoranų prekybos centruose tarp stambiaplokščių namų mano tėvynėje, kur nacionalinis lietuvių patiekalas yra „rinkinys prie alaus“. Ne, ką aš čia kalbu. Čia blogiau. Čia vėl šlapdešrinė mėsytė ir sviestas vis dar pakeliuose. Kad nereikėtų vargintis. Į kažin kokią užtepėlę lėkštės centre susmeigtos sūrios lazdutės. Trys lazdutės. Neįtikėtina. Dairomės aplinkui – visi patenkinti. Visi valgo. Kuo riebiau, tuo skaniau.

Atneša dešrelę su pakepintomis bulvėmis ir raugintais kopūstais (10,50 EUR). Nieko ypatingo, nors bulvės paruoštos gardžiai, man tokios nuostabiai patinka. Kopūstai paprastoki. Dešrelė greičiau paprasta, nei skani. Kaip nuobodu ir primityvu. Čia kas, restoranas? Tai ne restoraninis maistas. Tai valgyklos patiekalas.

Käs´spätzle – vokiški makaronai.

Galiausiai, vietos patiekalas – „käs´spätzle“, vokiški rankų darbo (galbūt rankų, o gal ir pirktiniai) lakštiniai su sūriu, užbarstyti valdiškomis, sausomis svogūnų drožlėmis, ir labai, labai riebūs, išmirkę, nepatrauklūs. Kaip makaronai su sūriu iš mokyklos valgyklos (na, gal ten neduodavo alaus). Prie patiekalo salotos – sulietos kitokiu, riebiu, tikriausiai grietinėlės ir garstyčių padažu. Visiškai nederančiu. Kad tik riebiau. Dar kartą apsidairome – visi, kas sėdi restorane, atrodo, patenkinti šiuo primityviu, negudriu, tingiu maistu.

Dviese sumokame 65 eurus (225 Lt); tai nėra labai brangu ir nesijaučiame apgauti, greičiau džiaugiamės įsitikinę, kaip toli į priekį nužingsniavo Lietuva. Garbės žodis, tokio prasto lygio maistas turistinio miesto pagrindinėje aikštėje, normalios kainos restorane, dar prie nepigaus viešbučio, nebūtų priimtinas daugeliui: žmonės tokį primityvų maistą valgo labai, labai pigiose vietose, o sviesto, suvynioto popieriuke, jau seniai nesu matęs, išskyrus pigių viešbučių pigių pusryčių švedišką stalą. Gūžčiojam pečiais, skiriam dvi žąsis iš penkių (na, bent jau už tai, kad nė vienas patiekalas nebuvo sugedęs, užsakymo nesupainiojo ir mikliai atnešė), bet daugiau tokio primityvaus paprastumo gyvenime nenorėtume.

Laterne, Gernsbacher Str. 10-12, 76530 Baden-Baden, Baden-Wurttemberg, Vokietija. Tel. +49 722130 60. Tinklalapis. Facebook profilis.

Darbo laikas nenurodytas, bet vakare veikia.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (20)
2013-01-21 16:46

Visiskai pritariu Myndei.

xxxxxxxxxx 2013-01-17 18:54

Tiesiog reikia suprasti pagaliau, kad vokieciai, kaip ir britai nemoka gaminti. Uz panasia suma PRancuzijoje, pvz net Paryziuje galite labai gerai ir skaniai pavalgyti.

Andrius Užkalnis 2013-01-17 19:19

Tokio tikslo neturėjau.

Man ir idomu 2013-01-18 21:13

Toks gurmanas kaip Uzkalnis ir nezinoti visu subtilybiu, Vokietijoje yra beskonio, riebaus maisto kultas. Ir neturi reiksmes ar tai gero viesbucio restoranas, ar tai eiline kavine

O betgi tačiau 2013-08-13 10:07

Net nežinau kas blogiau, Россия treningas, ar klaikus rusicizmas, netgi sovietizmas „išieškota“ (beveik taip pat klaikiai sovietiška kaip „apsipirkti“). Na o pats įvertinimas… išties smagu, kad Žąsys parašo ir apie tokias užeigas, į kurias lietuviui nebaisu užeiti, tiesioginius Forto Dvaro ar Čili Kaimo konkurentus. O tai juk iki šiol valgytume „makdonaldsuose“, nes bijotume praverti „tautiškos“ knaipės duris.

Parašykite komentarą