MEAT: svylančio medžio dūmai


2016 - 04 - 03
Paprastas interjeras yra paprastas Paprastas interjeras yra paprastas, bet gražus

Neatsiprašinėsiu, kad mėgstu valgyti mėsą. Su manimi nelengva žaliavalgiams, vegeterams, veganams ir kitokiems kairiesiems komunistams. Ne, žinau, žinau, būna ir dešiniųjų veganų (nors ir nedaug), bet iš esmės būtent mums, dešiniųjų pažiūrų žmonėms, labiau būdinga džiaugtis tyškančiais kraujais ir švelniai pajuodusiais grotelių ženklais ant gražios išpjovos. Tokie jau mes, dešinieji. Mums rūpi tik mūsų pačių skrandis, namai, valstybė, ir visas pasaulis ir visi jo gyventojai – kiškučiai, karvutės, ėriukai – turi būti aukojamas mums, ant mūsų malonumo ir pasotinimo aukuro.

Būtent todėl mes ir esame sėkmingi, ir visą laiką laimime.

Iki €120, o siaube Iki €120, o siaube

Kalbant apie laimėtojus ir nugalėtojus, šiuo metu garsiausias Lietuvos šefas yra Liutauras Čeprackas, prieš kurį laiką atidaręs dar vieną restoraną, kuris yra paprasta kepsninė. Aš net į pristatymą nėjau, nors ir buvau maloniai kviestas, o viskas dėl ko? Ogi dėl to, kad galėčiau objektyviai ir nešališkai užsisakyti, pavalgyti ir įvertinti. Nesakiau Liutaurui, kada ateisiu, užgriuvau nelauktai, kaip taifūnas užgriūva Tokiją.

Įėjome ir atsisėdome, kukliai, nepastebimai, kaip kokie pilki ožiukai.

Mandri įrankiai ir ryškios spalvos Mandri įrankiai ir ryškios spalvos

Restoranas MEAT (pilnas pavadinimas MEAT Steak House, nes ačiū Dievui, Lietuvoje jau yra normalu neišsidirbinėti ir vadinti „kepsnine“ to, ką visi žino ir pažįsta, kaip steikhausą) yra Juozapavičiaus gatvėje, kurios pavadinimą žino tik kokie 50 žmonių sostinėje, neskaičiuojant taksi vairuotojų. Beje, jei jau prašnekome apie taksi, tai apie tą pavežėjimo kompaniją Uber, kurioje vairuoja nesusigaudantys analfabetai, nesugebantys rasti adreso nei su navigacija, nei pagal paaiškinimus telefonu – nesakykite man, kad „jie juk ne vairuotojai, nereikia iš jų kažko reikalauti“, nes jeigu jie nesiorientuoja mieste, tegu sėdi namie arba, dar geriau, emigruoja skusti silkėms pažastų, bet tegu neapsimeta vairuotojais; jei turi automobilį, tai nereiškia, kad gali vežioti žmones už pinigus, jei aš namie turiu orkaitę, tai nereiškia, kad turėčiau atidaryti restoraną ir vaišinti lankytojus.

Restorano pastatas yra prie vis dar nenugriauto Žalgirio stadiono, ir prašau, Dieve, atsiųsk tam stadionui kuo greičiau daug tonų trotilo ir buldozerius, kad niekas, niekas nebeatsimintų, kad ten buvo kažkada toji baidyklė. Prašau, Dieve, tegu greičiau tai įvyksta.

Pažadėjau savo vandens puodukui Pažadėjau savo vandens puodukui

MEAT yra gražiame naujame pastate, ir langai didžiuliai, iki žemės, ir rodos, interjeras susijungia su aplinka, ir lemputėmis papuoštu medžiu lauke. Tai labai japoniška, kaip ir virtuvės vieta virš lankytojų salės – maisto ruošėjai žiūri į valgytojus iš viršaus, kaip kokie sporto komentatoriai iš savo kabinų, pakylėti virš aikštės ir virš minios. Aš žinau, Liutauras Čeprackas labai mėgsta Japoniją, aš ją irgi mėgstu, ir čia tie architektų sprendimai man pasirodė labai artimi širdžiai.

Valgiaraštis tikrai nėra didelis. Keli užkandžiai, na, ir mėsa. Daug mėsos, iki pat kepsnio „Monstras“, 2 kg mėsos, €120. Parašyta: šešiems, aštuoniems asmenims. Turbūt juokaujate. Turiu draugų, su kuriais suvalgyčiau dviese ir sakyčiau „ačiū, kaip sykis“. Jūs tų draugų nepažįstate, bet jums ir nereikia jų pažinti.

Virtuvė matosi kaip kokia dispečerinė Virtuvė matosi kaip kokia dispečerinė

Jei dažnai nevaikštote į kepsnines, tai atskleisiu jums paslaptį. Pažiūrėkite į valgiaraštį tik trumpai, ir klauskite padavėjo, ką rekomenduoja tą dieną šefas. Mėsa yra skirtinga, gabalai skirtingi, ne visos dienos vienodos. Ir antrasis patarimas: nesvarbu, kaip jūs mėgstate valgyti: gerai iškeptą, vidutiniškai, su daug kraujo, mėlynai – paprašykite, kad šefas parinktų raudonumą savo nuožiūra. Tiktai taip bus geriausia. Nebent jei mėgstate mėsą „gerai iškeptą“, tada jums apskritai nereikia vaikščioti į mėsos restoranus, juo labiau gerus mėsos restoranus, nes jūs esate tik gero produkto ir pinigų gadinimas. Netikite? Paklauskite šefų, jums patvirtins privačiai, kad „gerai iškepto“ mėsos gabalo paprašęs visada gauna blogiausią, seniausią mėsos gabalą iš šaldytuvo. Apie tai yra rašęs ir garsus šefas ir TV laidų vedėjas Anthony Bourdain. Ir jis taip darydavo. Jei klientas nori, kad mėsa būtų prakepta iki puspadžio konsistencijos, reiškia, jis yra dundukas, kuris nieko neišmano, skonio receptoriai numirę, tokiam galima nors ir peleninę senų nuorūkų iškratyti ir užpylus ir sustingdžius padaryti „Camel šaltieną“, jis vis tiek nieko nesupras, tik paprašys dar Suslavičiaus pomidorų padažo ant viršaus.

Smidrai su šonine Smidrai su šonine

Iš užkandžių baisiausiai rekomenduoju smidrus su šonine (€7) – kokia palaima. Kaip paprasta ir elegantiška. Nėra patiekalo, kurio nepataisytų ar nepagerintų šoninė. Aš norėčiau Kūčių stalo, kur būtų 12 patiekalų iš šoninės, ir spirgučių dubuo vietoje prėskučių. Hm, kai pagalvoju, aš kada nors įgyvendinsiu svajonę – kai sugalvoji, tai viskas įmanoma.

Ten krevetės Ten krevetės

Kitas užkandis buvo krevetės, užkeptos krosnyje (€9) – irgi puikios, prancūziškai sultingos ir sočios, didesnės už užkandį, beveik patiekalas pats savaime.

Prapjauta mėsytė Prapjauta mėsytė

Pagrindiniams patiekalams paprašėme mėsos ir žuvies. Marmurinė jautienos išpjova (300 gramų, €44) buvo nuostabi. Žinote, kodėl skanu marmurinė jautiena? Ten yra kiek daugiau riebalo tarp raumens skaidulų. Riebalas yra tai, kas duoda sodraus skonio pojūtį. Tai ne aš sugalvojau. Išbandyti galite ir jūs.

Lašiša ant sudegusios kedro lentelės Lašiša ant sudegusios kedro lentelės

Žuvis (paprasta, gera lašiša, €15) mane visiškai nuskynė, kaip gėlę, ir padėjo po kojų virtuvės šeimininkui ir jo sumanymui patiekti lašišą ant kedro lentelės, ant kurios ji ir kepama. Lentelė suanglėja, ir atnešus dūmijančio kilnaus nuodėgulio kvapas (toks pats, kaip prie laužo) susimaišo su garuojančia lašiša, ir tai yra absoliučiai nepamirštama, tauru, jauku ir fantastiška. Gal ir keista, kad aš kepsnių restorane taip apalpau nuo žuvies, juolab kai ir mėsos patiekalai yra puikūs, bet o kas man uždraus? Aš esu labiausiai skaitomas restoranų kritikas šalyje ir mano nuomonė niekam nėra privaloma, bet jos visi klauso. Tai ir jūs klausykite. Užsisakykit tos lašišos (juolab, kad ir pagal kainą, tai yra vienas santūresnių pasirinkimų valgiaraštyje). Įkvėpkite smilkstančios lentelės kvapą, ir pajusite mažą momentą laimės. Nes laimė yra čia ir dabar.

Duona Duona

Skaitytojau, o nepavargote klausyti, kad aš esu geriausias, skaitomiausias ir įtakingiausias? Atsiprašau, jei pavargote. Tačiau turiu tai kartoti, nes dar yra neįsisavinusių.

Kobleris desertui Kobleris desertui

Desertui buvo šiltas vyšnių kobleris (€7), tai toks į didelį puodelį primaišytas kūrinys, primenantis namus ir vaikystę, kur ant vyšnių uogienės arba kompotinių vyšnių yra pridedama trupinių arba tešlos gabalėlių ir viskas patiekiama šiltai ir jaukiai.

Prisivalgę tiek, kad vos galėjome išeiti ir nukėblinti iki artimiausio kebabų kiosko, sumokėjome €102,80 ir penkiolika eurų arbatpinigių. Ne, juokauju – šiaip jau nieko nebevalgėme ir kitą dieną.

Penkios žąsys iš penkių. Šio restorano reikėjo Vilniui, ir Vilnius jį gavo. Reklamos jam nebereikia, nes vietas gauti jau sunku, dabar, po šio straipsnio, bus dar sunkiau. Skambinkite prieš savaitę, ir būtinai, būtinai nepamirškite tos smilkstančios kedro lentelės.

 

MEAT, Juozapavičiaus g. 13, Vilnius. Tel. +370 612 35200. Tinklalapis. Facebook profilis.

Pirmadieniais nuo 11:30 iki 15:00 ir nuo 16:30 iki 21:00, antradieniais ir trečiadienaisi nuo 11:30 iki 15:00 ir nuo 16:30 iki 22:00, ketvirtadieniais nuo 11:30 iki 15:00 ir nuo 16:30 iki 22:00, penktadieniais nuo 11:30 iki 15:00 ir nuo 16:30 iki vidurnakčio, šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 19:00.