Narutis, nemylimas sostinės restoranas. Be reikalo.


2013 - 10 - 10

Maisto kritikui kartais būna labai sunku: iš vienos pusės, turi būti nors kažkiek objektyvus, nes jei rašysi tik išbučiuodamas visus draugus, drauges, giminaičius, bendramokslius ir pažįstamus, o taip pat pastarųjų giminių restoranus, parduotuvėles ir krepšių pynimo kooperatyvus (nes juk nori būti visiems mieliausias draugelis ir su niekuo nesipykti), tai čia bus ne restoranų kritika, o maisto tinklaraštis su šauktukais ir šypsniukais, kur viskas gera, miela ir jauku.

Antra vertus, kai rašai, negali neturėti jokios išankstinės nuostatos, nuomonės ir užgaidos, nes tada nebūtų niekam įdomu skaityti. Kaip sakiau, jei restoranai nori objektyvaus įvertinimo pagal valstybės patvirtintus kriterijus, tegul išsikviečia sanitarinės tarnybos inspektorius arba ugniagesius, kad patikrintų jų virykles. Ten bus viskas objektyvu, aš jums pažadu.

Restoranas Narutis nelabai kaip pradėjo santykį su manimi. Būsiu atviras: kai jie prieš pora metų pasiskelbė darą Benedikto kiaušinius, vieną skaniausių įmanomų pusryčių patiekalų, ir sudorojo tą patiekalą baisiau, nei prancūzų krepšininkai finale patvarkė vienos mažos agrarinės šalies rinktinę, buvau pasipiktinęs. Ten ant kiaušinių su riebiu (toks ir turi būti) Hollandaise padažu buvo dar pritarkuota parmezano sūrio, turbūt, dėl grožio ar dėl išmonės. Vietoje kumpio buvo riebi šoninė, ir ta ne vietoje. Dar kažkas buvo ne taip, jau neprisimenu, bet buvo baisoka.

Paskui vieną vakarą, kai jau aplinkui viskas buvo uždaryta, restoranas privertė nustebti, kad šiais laikais dar galima taip nemokšiškai gaminti paprastus kokteilius. Gal barmeno tuomet nebuvo darbe, ir paprašė ko nors iš gatvės: „ateik, a girdž, pamaišyk biškutį, duosim litą“. Kad sugadintum džiną su toniku, reik stengtis.

Bet tai buvo praeityje, kaip ir nesaldi sąsaja, kai viešbučio ir restorano prieangyje fotografavosi po rinkimų trys geidžiamiausi Lietuvos politikai. Geidžiamiausi ta prasme, kad labai geisčiau, kad nė vieno iš jų politikoje nebebūtų, ir kuo greičiau.

Tai viskas praeitis, nuklojo laiko dulkės ir nuplovė vanduo, kuris per liūtis pro restorano duris žliaugia Pilies gatve. Dabar mes su draugu nueiname išbandyti restorano greitiems pietums prie pokalbio apie reikalus (aš irgi turiu reikalų kartais, jei nežinojote).

Naminė duona su sviestu (sąskaitoje rodo nulį, man patinka tokia kaina) yra puiki, drėgna, kvapni, ir su sėklom. Sviesto abu nevalgom, bet jo buvo.

Sultinys su kibinu. Kibinas geresnis, nei Trakuose, sako valgytojas.

Bičiulis valgo sultinį su namų gamybos kibinu (19 Lt), ir lieka labai patenkintas: kibiniukas, nors ir mažas, sako jis, absoliučiai geriausias iš visų kibinų, kuriuos jis yra valgęs, net ir skaičiuojant tas specializuotas vietas Trakuose, prie kurių turistus veža autobusais.

Jūros šukučių carpaccio. Toks plonas, kad net persišviečia.

Aš užkandžiui valgau jūros šukučių carpaccio (36 Lt), idealus patiekalas: ten ir jūros šukutės, ir lašiša, ir karambolos skiltelės (egzotinė pietryčių Azijos karambola angliškai vadinama „star fruit“, žvaigždės vaisius, ją įstrižai pjaustant, gaunasi tobulo gražumo žvaigždutės, kaip iš kalėdinės knygutės), dar kaparėliai – įvairovės daug, skonio irgi, kalorijų jokių.

Tuno steikas. Vos vos apkeptas, toks, kaip ir turi būti.

Mano draugo pagrindinis patiekalas, tuno steikas (61 Lt), vos vos apkepintas iš išorės, yra toks, koks ir turėtų būti, tačiau, mano nuomone, geras pomidorų ir avokadų garnyras galėtų būti kiek labiau turtingas struktūros ir kiek mažiau pavandenijęs. Bet tunas puikus. Jūrinė žuvis ir taip retai pasirodo restoranų meniu (jos neperka, mat ji brangi, o ji brangi dėl to, kad jos atvežama mažai, o atvežama mažai, nes jos neperka), o dar kompetentingai pagaminta – suvis rečiau. Kas nors galėtų skirti restoranams subsidijas, kad daugiau dėmesio skirtų jūrų žuviai. Pinigus subsidijoms galima būtų gauti, sumažinus pensijas arba pabranginus šildymą. Čia tik mano siūlymas.

Škotiška lašiša, japoniška tematika. Vykęs patiekalas.

Pats valgau škotišką lašišą (56 Lt), pataisytą japoniška tematika: su sušių ritinėliais, žaliųjų krienų (vasabio) lašeliais ir citrininiu padažu. Lieku itin patenkintas, nes ši puiki ir sveika žuvis nenužudyta perkepimu (tai labai dažnai atsitinka vargšei lašišai Lietuvoje – vis ta prakeikta patarlė, kad sviestu košės nepagadinsi, o jei ne sviestu, tai kepimu ir gruzdinimu; jei abejoji, čirškink dar penkias minutes, bus geriau suskrudę, šnibžda lietuvio gamintojo skrandis, bet geriau jis to skrandžio mažiau klausytų), o japoniški akcentai yra vietoje ir įtikinantys, ir sukuria tą išskirtinumą, kurio labai dažnai restoranuose ieškau ir nerandu.

Gūžteliu pečiais. Ką daryti? Tiek pradžioje visko prirašiau, kabinėdamasis, bet čia paprasti, greiti pietūs rafinuotoje aplinkoje (raudonos taurės, koks geras akcentas ir visokių žiemos švenčių pažadas), kur viskas buvo padaryta teisingai ir, svarbiausia, įsimenamai, mane ėmė ir įtikino.

Penkioms žąsims iš penkių reikia ne tik kokybės, bet ir išskirtinumo, ir tokio jausmo, kad jei šis restoranas užsidarytų rytoj, miestui jo trūktų.

Penkios žąsys iš penkių, kad jį kur galas. Aš taip pasakiau.

Dviese už pietus be alkoholio sumokėjome 242 Lt ir arbatpinigius.

Narutis, Pilies 24, Vilnius. Tel. +370 5 212 2894. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien nuo 11:00 iki 23:00.


Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (10)
Rokis 2013-10-17 11:39

Cia rase matyt Andrius Gerasis.Nes i viska paziureta atlaidziai, per pirstus ir nenorint gadint kompanionui nuotaikos. O dabar paziurekime ka butu parases Andrius Piktasis.(aprasymas is foto) Sultiniui pateikti jei jau plesiat toki piniga susiraskit padoria polekstine servetele o ne ta biudzetine kvadratine… Sukuciu carpacio su karambole??? Cia toks pats baisumas kaip jau benykstanti lietuvoje mada slakstyti viska nuvirtu balzamiku. Dar karta sakau, neturit geru produktu – nedarykit isvis. Uzsidarykit ir isnuomokit patalpas suvenyru pardavejams. Carpacio akivaizdziai saldytas,nes kitaip neimanoma suvinioti sitaip lasisos ir sukuciu i viena darini. (Aciu Andriaus Piktojo islavintam skoniui, as sita galejau atspet is skonio o ne is strukturos). Tai, kad tuna reikia patiekti puzali zinome, bet kad jo dydis visiskai netinkamas – nedasigalvojom. Isore apkepusi, o vidus dar alsuoja saldytuvo vesa. Jei nerite iskepti medium-rare ar kazka panasaus jums tuna kita kart patariu supjaustyt ne storesniais nei 2cm gabaliukais. (si kart patarimas nemokamas). Ir kodel tiek prie tuno, tiek prie lasisos patiekiamas sviezias salavijas? Jis visiskai netinka nei prie vieno is patiekalu, o termiskai neapdorotas isvis dazniausiai nevalgomas. Del grozio? Kita kart papuoskite is griliazinio saldainio folijos susukta rozyte.Atrodys graziau, o ir vaikams galesiu parnest pasidziaugti. Del lasisos. Isikalkite i galva visi Lietuvos restoranai. Zuvis patiekiama odele i VIRSU!!! Tam, kad pademonstruot kaip virejas moka apskrudinti odele iki traskumo, tuo paciu neperkepdamas zuvies. Ai, nu bet apie ka as cia… Gi isskyrus pora isimciu (viena sostineje, kita Kaune) kiti musu mielos agrarines salies „restoranai“ to nesugeba padaryt. 242 Lt dviems, net be vyno taures? Uz starteri ir karstaji patiekala? Net brangumu pasizyminciam Londone, ar sirdziai mielame Paryziuje galiu uz tokia suma laisvai papietaut ir gauti zymiai geresnes kokybes patiekalus. 3 antys is 5. Kaip buvo, taip ir liko niekuo isskyrus aukstomis kainomis nepasizymintis lenku turistu numindytos gatves viesbucio restoranas. Turbut amziams.

opapap 2013-10-21 16:59

vaizdelies tai…hmm, lyg valgyklos vedejai dave truputi brangesniu produktu ir visiska saviraiskos laisve…

opapap 2013-10-25 22:05

roki, pamirsai pamineti tuos nuostabius pipiriukus ant ‘karpacio’ :) valgykla, prasta valgykla…

Muse 2013-10-26 11:30

Šį straipsnį perskaičiau su didžiausiu susidomėjimu ir žinote kodėl? O gi todėl, kad ko gero baisiausia restoraninė patirtis mano gyvenime mane ištiko būtent Narutyje! Patiekalų kainos tikrai neatitinka jų kokybės. Nes tie patiekalai – tikras košmaras. Nesileisiu į smulkmenas, bet atrodė, kad virtuvei vadovauja ne šefas, bet valytoja ir tai tik tarpuose tarp tiesioginio savo darbo – grindų mazgojimo. Gaila, neturiu nuotraukų, būtų aiškiau apie ką aš čia. Todėl 5 žasys????!!!!!! Na nežinau, bet ir į foto pasižiūrėjus matosi, kad čia kažkas ne taip. Tiesa, turiu pripažinti, kad maniškiai patiekalai atrodė kur kas baisiau (pvz. beef stroganov buvo patiekta taip – DAUG bulvių košės, išspaustos rožytėmis visoje didelėje lėkštėje, ir viduryje vienas mažas samtukas neaiškios kilmės troškinio. Ir jokio, anei jokio žalio lapelio. Nieko išvis. Tas nelemtas šalavijas, kuris dabar, kaip supratau, iš foto dedamas prie kiekvieno patiekalo, reikia nereikia, tinka netinka, tuomet matyt buvo per didelė prabanga berods penkias žvaigždes turinčio viešbučio restoranui). Vienu žodžiu, gėda…Iki šiol negaliu pamiršti tos nuoskaudos, kai už labai brangiai valgiau visišką jovalą, blogesnį už bet kokios kaimo valgyklos moterėlių kūrybą. Na, bet jei pats Užkalnis pagyrė, tai gal ta valytoja, kuri virtuvei vadovauja, per tą laiką kokius kursus baigė?…

valytoja 2015-09-28 18:57

ko pati negamini,tikriausiai nemoki nei gaminti,nei mazgoti.Ir ziniu nulis.vyrejais eina dirbti visi dvejetukininkai,tai koki cia dar sou darote?

Parašykite komentarą