ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.
Atgal

Neringa: sostinės tradicijos forpostas galėtų drąsiau ginti tradiciją

Neringa, Gedimino pr. 23

2012 - 12 - 13

Šiam restoranui – jau virš pusės šimtmečio. Jis nebijo būti giriamas, nors kartais blaškosi ir pasiduoda modernumo vilionėms. Prieštaringumas yra jo kraujyje, nes jis taip sukurtas. Nepaisant visų banalybių, kurios apie jį buvo parašytos, tai didžiulė institucija.

Kad suprastum, ką reiškė restoranas (tada vadintas kavine) Neringa sostinei, turi įsivaizduoti, kaip Vilnius atrodė 1959 metais. Beveik jokių automobilių gatvėse. Stalino epocha baigėsi vos prieš šešerius metus. Jokių daugiabučių rajonų su stambiaplokščiais namais, tik apytamsis pokario miestas, kur Senamiestis buvo liūdniausia vieta gyventi, kur kūrendavo krosnimis ir kur “avarinės būklės namas” buvo ne išimtis, o įprastinis terminas.

Nepaisant to, Vilnius atrodė linksmesnis, nei sovietijos miestai, o tuomet brolių Nasvyčių suprojektuota ir labai brangiai įrengta kavinė Neringa Lietuvos sostinės centre buvo toks įvykis Sovietų Sąjungos architektūroje, kad ja tuojau pat pradėta žavėtis ir kritikuoti. Koridoriuje, prie rūbinės, kabo faksimilė iš seno rusiško laikraščio, kur baisimasi pinigais, išleistais baldams ir baseinėliui: “žmonių pinigai”, tik pagalvokite. Visai kaip šiais laikais: tas pats klasinis pasibjaurėjimas arogantiškų turčių prabangos švaistymu. Geriau vargšams kokią valgyklą būtų pastatę ir nebrangius koldūnus siūlytų.

Neringa neturėjo Vilniuje atsirasti, bet atsirado, ir daugeliu prasmių tebėra langas į kitą realybę. Net ją kūręs Algimantas Nasvytis prieš daug metų sakė: “Neringa mus su broliu išgarsino. Net praėjus tiek metų, daugelio žmonių sąmonėje esame „tie, kurie suprojektavo Neringą”. Atrodytų, kas čia tokio – kavinukė, ir vis dėlto tai buvo įvykis“.

Atsiprašau, kavinukė? Dar ir šiandien tai vienas didžiausių Vilniaus restoranų, talpinantis vien pagrindinėse salėse 150 žmonių, su viena didžiausių virtuvių sostinėje. Jei net architektas taip keistai pavadina savo kūrinį, ko norėti iš kitų? Kavinukė, daugiau taip nesakykit gal.

Nereikėtų ir pavadinimo „Cafe-Bar“. Tai tarybinis nesusipratimas.

Apačioje yra papildomos vietos: tai „Kavinė-Baras“. Nepradėkite tik su tuo pavadinimu. Jis baisus ir idiotiškas. „Кафе-Бар“, kaip ir „Кафе-Мороженое“, kaip ir „techninis-materialinis aprūpinimas“ yra tarybinės debilystės repertuaro, kurio jums nereikia atkartoti. Juk nenešate klientams meniu su trim violetiniais anstpaudais ir parašais – buhalterio, gamybės vadovo, kalkuliatoriaus. Mes vis dėl to laisvoje Lietuvoje gyvename, o jūs „kavinė-baras“.

Kalbant apie nesusipratimus: pats restoranas savo tinklalapiuose vis dar mini tai, kad čia lankosi bohema. Jei lankosi, tai gal nebent dvasių pavidalu ir plevena palubėje. Stipriai ant kamščio minantys menininkai jau kadais persikėlė kitur, šiandien Neringoje visai kita klientūra – senosios kartos inteligentai ir šiaip senukai, puikiai įrodantys pačiu savo buvimu, kad vyresniojo amžiaus žmonės, bent jau jų dalis, gyvena ir pramogauja kaip žmonės, o ne vien niurna ir atidavinėja pinigus telefono sukčiams.

Neringos meniu pastaraisiais laikais keitėsi, arba, tiksliau, bandė keistis. Tik modernūs patiekalai čia netinka, kaip penkiasdešimtmečiui tėvukui netinka aptemptus džinsus vilktis ir eiti į jaunimo klubą. Nereikėtų ir vynų išmanymo vaidinti: didžioji klientūros dalis čia iš tų laikų, kuriems skanu, kai vynas saldus ir gruziniškas. Jų neperauklėsi, ir nereikia jų auklėti. Geriausia būtų padaryti taip, kad jiems būtų smagu. Apie tai dar pakalbėsime.

Sultinys su pyragėliu. Neringos klasika, kurios reikėtų daugiau

Užsisakome klasikinius pietus: pirmiausia sultinys su pyragėliu (7.50 Lt) – sultinys geras, pyragėlis kiek riebokas, įdaras labiau sotus, nei ištobulintas. Man regis, kad anksčiau buvo skaniau, bet gal čia tik vaikystės prisiminimai.

Geri, neišsidirbinėjantys įrankiai – teisingas pavyzdys daugeliui jaunų restoranų.

Pliusas: labai geri, senamadiški stalo įrankiai ir paprastų formų indai, o ne tos geometrinės pabaisos ir plieno stebuklai, kurie ant lėkštės nesilaiko, vis krenta ant žemės ir atrodo gražiai tik nuotraukose. Netikite? Paklauskite profesionalių padavėjų, ką jie galvoja apie skausmingai madingus įrankius ir lėkštes. Jie jums pasakys tą patį, ką ir aš.

Balta mišrainė su skrebučiu – gražiai pateikta.

Salotos Neringa (11.50 Lt), iš tiesų tai normalios baltos salotos, labai švelnios, su teisingais klasikiniais naminiais ingredientais, ir dar su gražiu skrebučiu, sviestu ir visai trupučiu ikrų, ir dar ne prasčiausių ikrų (pranešimas taupiesiems: jei prekybos centre dėžutė raudonųjų ikrų kainuoja 9 litus ir šiek tiek centų, tai jūs nenorite pirkti tos dėžutės, nes ten bus oranžinės spalvos košė, smirdanti sena žuvim). Čia priekaištų nėra, ir dailus salotų pateikimas bokšteliu yra pagirtinas.

Kotletas Jurate – mes tikėjomes prismaigstytų džiūvėsėlių, bet galbūt čia tik mūsų atmintis. Garnyras geresnis už vidutinį.

Antrieji patiekalai. Kepsnys Jūratė (22 Lt) yra vienas klasikinių sovietinės Lietuvos patiekalų – vištiena su džiūvėsėlių kubeliais aplink, tokie ežiukai – čia tie kubeliai yra gana neišraiškingi, bet bala nematė. Ne per riebu, ir tai gerai. Garnyras, primenantis senąją Neringą (žirneliai ir morkos karštame grietinėlės padaže) yra gal ir ne kiekvieno skoniui, bet pakankamai išskirtinis, tokio nepamirši. Slyvos iš kompoto – absoliučiai nuostabu, ploju abiem rankomis (ar kas yra plojęs viena ranka?).

Kodėl dabar niekas nebenaudoja tų slyvų iš kompoto? Rūgštokos, gaivios, puikiai dera prie karštos, sočios vištienos.

Kijevo kotletas, klasikų klasika, deja, buvo su nuviliančiu garnyru. Reikia pasistengti.

Gerai, pagaliau didysis restorano patiekalas, dabar vėl, ir teisingai, vadinamas Neringos „Kijevo“ kotletu (neklauskite manęs, kodėl kabutės sudėliotos būtent taip) – nes tai ir yra Kijevo kotletas, tik daug metų jis buvo vadinamas kotletu Neringa, droviai neminint žodžio Kijevas, lyg ten ne draugiškos šalies sostinė būtų, o kokia Sodoma ir Gomora.

Nepadarykite klaidos: kai rašau apie Kijevo kotletus, aš žinau, apie ką rašau. Valgiau juos ne tik įvairiose Lietuvos vietose, bet ir Maskvoje, ir Magadane (taip, ir ten), ir restorane Kijeve, kur, pasak Ukrainos sostinės žmonių, tas kotletas yra pats geriausias šalyje. Valgiau ir lyginau su Neringa, ir visada pripažindavau, kad Vilniaus Gedimino prospekte jį pagamina geriausiai.

Taip yra iš šiandien. Kotletas yra puikus (mažas pranešimas: aš mėgstu jį valgyti, atsargiai išpjovęs viršuje šulinio angą ir mirkydamas baltą duoną į karštą sviestą, ir tik paskui pjaustau vištieną), žinoma, nėra jo montavimo ant kauliuko, kaip buvo įprasta anksčiau, bet tiek to. Ačiū Dievui, „Neringa“, kaip ir anksčiau, nepasiduoda kvailoms madoms į Kijevo kotleto sviestą pridėti žolių ar česnakų.

Tačiau nepriekaištingu viso patiekalo nepavadinsiu: garnyras yra visiškai ne vietoje. Ir dantytos gruzdintos bulvytės, primenančios greitos gamybos ir prastos vaizduotės pajūrio užeigas, ir ananaso riekutė su vyšnia iš uogienės per vidurį atrodo nevykusiai ir, svarbiausia, neautentiškai.

Prisiminkite morkas ir žirnelius, žmones. Pažiūrėkite senus garnyrus! Aš netikiu, kad jūs nesugebate šiais laikais ir iš gerų produktų pagaminti taip, kaip tai buvo patiekiama sovietinio nepritekliaus laikais. Pomidorai sukapoti stambiom skiltim, lyg kirviu, kaip kokioje pakelės šašlykinėje. Agurkų gabalai irgi bet kokie.

Garsusis fontanėlis kainavo neįtikėtinus pinigus ir buvo dirbančiųjų ideologijai nepriimtinas.

Aš rekomenduočiau šiam labai geram restoranui nustoti blaškytis. Jūs nepadarysite modernios virtuvės stebuklų, o jei ir padarysite, jūsų publikai jie nepatiks. Apsidairykite – jūsų publika yra vyresnė, jie nemėgsta nei žalios žuvies, nei sušių; pasta jiems yra vargo maistas, o sudėtinių dalių drąsos viršūnė turbūt būtų avokadas. Dirbkite jų prisiminimams, mylėkite savo praeitį, ir jus mylės visi.

Lietuvos pokario ir okupacijos laikų kulinarinė tradicija jau tapo istorija, ir niekas kitas jos geriau neatspindės, nei jūs. Ties tuo ir sutelkite mintis.

Jubiliejų nuotraukos koridoriuje sako, kad ši kavinė yra turbūt didesnė istorija, nei pusė Gedimino prospekto kartu paėmus.

Patarimas pabaigai.  Pirmasis, susitvarkykit anglišką tekstą viešbučio tinklalapyje, kur rašoma apie restoraną, jeigu nenorit, kad nuorodą žmonės siuntinėtų vieni kitiems ir krizentų. “It proudly serves Noble Prize Award Winners and Presidents to students and Lithuanian Bohemia”, rašoma ten, ir turbūt gerai būtų prisiminti, kaip rašomas Alfredo Nobelio vardas, jei jau norite minėti jo premijos laureatus. Taip pat gerai būtų prisiminti, kuo skiriasi bohema (ilgaplaukiai girtuokliaujantys menininkai) nuo Bohemijos, istorinio regiono, apėmusio dabartinę Čekijos teritoriją. Du skirtingi dalykai, kaip kampanija ir kompanija.

Už pietus trise, neskaitant alkoholio, sumokėjome kuklius 127.50 Lt ir arbatpinigius (kuklius – nes tai istorinis restoranas centrinėje miesto gatvėje išskirtinėse patalpose, o ne kokia užkandinė). Skiriu šiai vietai keturias žąsis iš penkių: vien penkiasdešimties metų istorija yra verta pagarbos, nekalbant apie atminties išsaugojimą ir beveik nepriekaištingą Kijevo kotletą, jei užmerksime vieną akį į garnyrą.

Neringa, Gedimino pr. 23, Vilnius. Tel.: +370 5 261 40 58. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio: nuo 07:00 iki 23:00 val. Ketvirtadieniais ir penktadieniais: nuo 07:00 iki vidurnakčio. Šeštadieniais – nuo 08:00 iki vidurnakčio. Sekmadieniais: nuo 08:00 iki 10:00.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (6)
atsiprasom,ZIU 2012-12-19 14:27

Racas,tai mums kaip Kacas nieko tas vardas nesako,bet yra tokiu skyliu Vilniuje,taigi atimam dar blogesniems visa sventine zasi ir skelbiam draugam apie blogesnes vieteles.

Ne senole :) 2012-12-13 20:35

Tenka ir man koki karta per metus toje istaigoje apsilankyti. Jei anksciau dar pati savo noru nueidavau, tai dabar tik vyresnes kartos palydovu nostalgijos vedama…nes ta istaiga tiesiog pabrango ir pagedo! :( Ir tikrai nesutiksiu, kad Kijevas ten pasaulyje skaniausias. Ankciau galbut, dabar tikrai nebe. Deja. Ir tas ananasas su vysnia tikru tikriausia nesamone- kvepia piguma ir beskonybe. Na, bet kaip sako p. Uzkalnis, senjorams ten patinka viskas, net ir staltiese su skylem.

Giedrė 2012-12-13 23:05

Man „Neringa“ nuo vaikystės asocijuojasi su raudonos želė drebučiais, gausiai nupurkštais šviežiai plakta grietinėle ir Kijevo kotletu, kuris anuomet buvo patiekiamas su bulvių kroketais. Man tie kroketai būdavo vienas didžiausių šeštadienio pietų džiaugsmų su šeima. Iki šiol tokių skanių ragauti nerandu. O kotletas geras, bet jau, deja, nebe geriausias.

A. Agni 2012-12-14 03:27

man ten patiko virtinukai- kaip sako Uzkalnis- del kuriu svajoju gryzti,

laura 2012-12-28 14:37

uzaugau Neringoje. Deja, ir Kijevas nebe toks, jau nekalbu apie tai, kad nera kauliuko, bet dabar jie pradejo daryti Kijeva is maltos mesos, kai turi buti krutinele:(. Garnyras klaikuma.

Parašykite komentarą