ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.
Atgal

Omakase: restoranas, deja, yra ne vien virtuvė

Omakase, Vilniaus g. 31, Vilnius

2013 - 04 - 25
Restoranas yra vidiniame dengtame kiemelyje. Gerai, kai nėra per daug klientų. Kai yra klientų, būna nelabai gerai.

Nežinau, ar kada pasakojau (tikriausiai pasakojau), kad vengiu kvietimų į restoranų atidarymus ir pristatymus, o juo labiau vaišinimų parodomaisiais pietumis restorano sąskaita. Visada mokame patys, ir štai prašom jums istorija apie tai, kodėl mes esame teisūs.

Pakvietimas iš restorano ne tik apžvalgininkui pasiūlo maistą, kurio, galimai, kiti klientai ne visuomet gali tikėtis. Tai sukuria santykį tarp restorano ir apžvalgininko, kai – tiesiogiai ar netiesiogiai – apžvalgininkas jaučiasi įsipareigojęs.

Restorano Omakase šefas kvietė mane, ir degustacinio meniu pasiūlymas tikrai buvo viliojantis (valgiaraštyje siūlomi degustaciniai meniu nuo 169 iki 299 Lt), bet tvarka yra tvarka. Pasirodo, tvarka kartais apsimoka.

Laiptai į restorano teritoriją.

Restoranas įsikūrė Vilniaus centre naujai – ir labai steriliai – sutvarkytame dengtame vidiniame kiemelyje. Daug šviesos, labai daug šviesos, bet ar girdėjote, kaip sakiau „steriliai“? Tokių interjerų daug mačiau Londone, Sankt Peterburge ir kitur, kur seni, ilgai vargę ir buvę nemylimi pastatai, yra išlaižomi ir prikeliami naujam gyvenimui, ir viskas būna labai švaru, bet atrodo truputį kaip brėžinyje. Čia irgi atrodo truputį kaip brėžinyje: buvo labai gražu, kai architektas rodė spalvingus paveikslus klientui, bet atėjus – viskas šiek tiek dirbtina. Kaip prekybos centruose Dubajuje, kur viskas lyg ir gerai, bet kažko trūksta. Nežinau, gal čia tik pirmas įspūdis.

Pro stogo stiklą į vidų patenka daug šviesos.

Kalbant apie pirmą įspūdį, ateiname su bičiuliu pietums, ir nusprendžiame vis dėl to pasitaupyti (ir paskubėti – nes didieji meniu užima daugiau nei dvi valandas), todėl užsisakome šefo sušių pasirinkimą 20 sušių gabaliukų, 75 Lt.

Ant akmeninės plokštės atneštas rinkinys atrodo labai sudėtingai – tai ne klasikiniai sušiai, bet greičiau drąsi variacija sušių tema, su daugiau lietuviškos žalumos, nei aš paprastai tikėčiausi, ir labai daug margumo. Matosi įdėtas didžiulis darbas, apie harmoniją kalbėti būtų sunkiau. Lengvai apkepintas – vos karščio paliestas – tunas man labai patiko, sudėtingas paties restorano gamintas teriyaki padažas su brendžiu liudijo apie dėmesį detalėms, tačiau per padažų gausą ir skonių kakofoniją pačių ryžių kokybę ir tinkamą jų suvilgymą ryžių saldžiu acto pagardu nustatyti sunku.

Sušiai padaryti rūpestingai, ir yra daugiau išmanūs, negu klasikiniai.

Tinkamą ryžių paruošimą miniu neatsitiktinai: tai didžiausia sušių bėda Lietuvoje: arba netinkami ryžiai, arba jie netinkamai paruošti, arba ir viena, ir kita. Čia sunku pasakyti, nes skonių gausa ir įvairovė nukreipia dėmesį. Nieko, ateisiu kitą kartą ir paragausiu pačių paprasčiausių sušių, pagalvoju.

Užkeptas kalmaras dailiai patiektas susuktame japoniškame laikraštyje.

Kitas patiekalas – kalmarų tempura (26 Lt) – gabalėliai kalmaro tešloje, užkepti gruzdintuvėje, patiekiami dailiai susuktame kūgyje iš japoniško laikraščio (vėl dėmesys smulkmenoms), su druska ir pipirais. Sakyčiau, tai vienas patiekalų, kurio išvaizda labiau rafinuota, nei skonis. Kalmarai pasirodė gana paprasti, nors, antra vertus, nereikėtų itin daug tikėtis iš gruzdintuvėje apkeptos atvėsintos arba šaldytos jūros gėrybės: tai labiau gatvės maistas, užkandis prie alaus, ką pabrėžia ir laikraštis, į kurį patiekalas įvyniotas (nors japonai retai valgo gatvėje – valgymui yra vieta ir laikas, toks valgymas iš laikraščio yra greičiau kultūrinis importas iš angliško „fish and chips“, žuvies su bulvėmis, darbininkų užkandžio).

Krabas užkeptas tešloje, tešla galbūt tirštesnė, nei man patiktų.

Kitas tempura patiekalas, minkštakiautis krabas (28 Lt), nepaisant tikrai išmaniai ir estetiškai pateiktų padažų su sezamo sėklomis, buvo užkeptas tikrai pernelyg gausiame tešlos sluoksnyje. Tempura, japonų virtuvės skolinys iš portugalų keliautojų ir misionierių, vertinama pagal tešlos lengvumą. Čia tešla visai nebuvo lengva. Gal toks sumanymas, bet aš jo pagirti negalėčiau.

Sultinys su dailiai pasmulkintais grybais.

Pietus užbaigusios sriubos – paprastoji miso (14 Lt), su tofu sūriu ir jūros kopūstais, ir aka miso (16 Lt), su dailiai supjaustytais enokitake grybais (ilgais, plonais, augančiais ant medžių) buvo geros, nors, kaip esu kartais sakęs, miso sriuba nėra patiekalas, kuriuo japonų restoranai nustato savo išskirtinumą.

Arbata su ryžiais (12 Lt už arbatinuką) nebuvo išraiškinga ir sodri, o gal ruošėjai norėjo jos subtilesnės.

Sumokėję 171 Lt dviese už pietus be alkoholio, išėjome, su mintimi grįžti ir pažiūrėti paprastesnius, klasikinius japonų patiekalus, kad galėtume suformuoti galutinę nuomonę.

Atėję kitą kartą, radome restoraną beveik pilną žmonių. Aplink visus stalus (ne mažiau keturiolikos, neskaitant baro) lakstė susiplūkęs ir nelaimingas padavėjas. Nieko, palauksim kol pasodins. Apsidairom į stalus su nenurinktais nešvariais indais, kėdės išstumdytos bet kaip. Atrodo, kad trūksta mylinčios rankos. Arba kelių rankų.

Rasite vietą dviems? Padavėjas nepatenkintas atsidūsta ir gūžteli pečiais: „galit čia sėstis“. Stalui trūksta vienos kėdės (ji nustumta kitur), bet negi kas nors varginsis tvarkyti salę.

Dėkui už svetingumą, gera jaustis, kad mūsų laukia. Teisybę sakant, reikėtų atsiprašyti, kad sutrukdėm: restoranui, akivaizdu, viskas būtų gerai, jei ne tie klientai, kurių čia prilindo pilna salė.

Po dvidešimt penkių minučių laukimo, perskaityto meniu ir tris kartus pasirodžiusios ir vėl dingusios administratorės akmeniniu veidu (turbūt yra svarbesnių darbų, klientai palauks, nereikėjo eiti ir daryti nepatogumų restoranui), pasisveikinę su užėjusiais ir išėjusiais pažįstamais, susirinkome daiktus ir išėjome, net nespėję užsisakyti maisto.

Pamoka čia būtų štai tokia: restoranui neužtenka virtuvės ir gero šefo. Keliolikai staliukų neužtenka vieno padavėjo. Jei neturite pakankamai darbuotojų, negalima vis tiek atidaryti durų ir tikėtis, kad kaip nors kas nors išeis, nes jei kas nors ir išeis, tai tik klientas, nepasisukęs ir neketinantis grįžti.

Negalima vertinti maisto, kurio net užsisakyti ne visada pavyksta. Todėl, apgailestaudamas, daugiau kaip dviejų žąsų iš penkių negaliu skirti, toliau lauksiu Vilniuje nepriekaištingo japonų restorano.

Omakase, Vilniaus g. 31, Vilnius. Tel. +370 607 48815. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 22:00, penktadieniais – nuo 11:00 iki 23:00, šeštadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (30)
Jordan 2013-05-04 00:56

Kalbant apie restorano dizainą, atėjus pirmą kartą mane tikrai nustebino, aplinka tvarkinga, šviesi ir tikrai priminė tekančios saulės šalį- Japoniją. Maisto pateikimas įspūdingas, šefo atidumas detalėm akivaizdžiai matomas. Vertinantiems maisto skonį reikėtų suprasti ką renkasi prieš peikiant padažų gausą. Vakarieniaujant sulaukėme didelio dėmesio iš aptarnaujančio personalo, verta pagyrimo. Tikrai apsilankysime dar kartą.

Heh 2013-06-01 15:17

rezervavome ten staliuka. Sekmadieniui, per ju el. sistema. Sistema leido rezevuoti, gavome patvirtinima, kad staliukas rezervuotas. Tik stai atejus iki restorano, paaiskejo, kad jis nedirba sekmadieniais. Durni klientai aisku, visgi, ne musu beda ieskoti darbo laiko, jei restoranas leidzia rezervuoti ir net atsiuncia patvirtinima. Manau, kad greitu metu ten neuzsuksime…

vege 2013-06-24 02:25

Pernai, kai dar tik atsidarė – žiauriai patiko, tiesiog sužavėjo maistas ir jo estetika. Kainos-kokybės santykis buvo taip pat idealus. Su aptarnavimu šiek tiek šlubavo, taip pat nežavėjo, jog restoranas ištisai tuščias, tačiau į tai daug dėmesio nekreipiau, nes maistas visus netobulumus nustelbdavo. Po kelių mėnesių (po oficialaus atidarymo), kainos staiga šoktelėjo 100 ar net 200 proc., tagi iškart atsirado didesnė pretenzija į brangų restoraną, kur viskas jau turėtų būti nepriekaištinga. Deja, kelissyk valgiau nebe tokį skanų maistą, buvau žiauriai lėtai aptarnauta, tuom ir baigėsi mano apsilankymai šioje vietoje. Gal vertėtų nueit išbandyt ir įvertint darsyk po pertraukos?

Vaidas 2014-02-27 22:10

deja jau uzsidare

zinau 2016-03-02 00:37

zinau kad tikrai kaltas persanalas

Parašykite komentarą