Osteria da Luca: netikėta italų sekmė prie Trakų gatvės


2012 - 07 - 02

Žinote, kaip būna, kad nuojauta kažką žada, o viskas būna kitaip?

Man Osteria da Luca rekomendavo skaitytojai po St Valentino apžvalgos, kai prasitariau, kad ieškau Vilniuje (ir šiaip gyvenime) gerų picų. Skaitytojai, kuriuos verta sugauti ir nubausti, suviliojo ir prižadėjo: oi, fantastiškos picos, oi, paragaukite.

Jei skaitytojai siūlo, gera mintis klausyti patarimo (juo labiau, kad „Laukines žąsis“ skaito daugybė protingų žmonių, išmanančių apie maistą). Nuėjome. Meniu picų nėra. Pasirodo, jų čia ir nebūna. Čia jos būna specialiomis progomis, sakė labai maloni padavėja. Ot velnias.

Osteria da Luca – vaizdas iš lauko itin paprastas, net asketiškas

Pirmas instinktas buvo atsikelti ir eiti. Bet, žinote, jau gi kaip ir atėjome. Visi jau susėdę. Penktadienio vakaras. Dar mes čia eisime blaškytis ir kažko ieškoti. Not likely. Be to, čia juk ne restorano kaltė, kad mums neteisingai rekomendavo (na, gal truputį ir jų kaltė – ant lentos pica nupiešta, ir, rodos, net ne viena, nepieškit ir neerzinkit).

Restorano vieta nėra daug žadanti. Ten yra buvusi tipinė ankstyvosios nepriklausomybės laikų „kavinė-baras“, beveidė arklidė, kur dar kažkurią žiemą turėjau keistą patirtį, kai atėjęs susitikti su senu mokslo draugu, radau jį jau nusitašiusį ir beviltiškai besiklijuojantį prie mergų, sėdinčių prie baro: jis miglotai prisiminė, kad pats mane kvietė, bet jau turėjo kitų prioritetų.

Palaukęs ir išgėręs stiklą viskio, supratau, kad įdomiau čia jau nebus, ir išėjau tąsyk kažkur kitur. Trakų gatvėje restoranų ir barų gausa didesnė, negu bet kur kitur Vilniuje, išskyrus prekybos centrus – ir gerų, ir nelabai. Tai labai siaurų šaligatvių ir labai nepatenkintų vietos gyventojų gatvė, nes gyventi čia – kaip geležinkelio stotyje. Osteria da Luca jau nebe Trakų gatvėje, tiksliau, ant Pranciškonų ir Trakų gatvių kampo. Pranciškonų gatvę prisimenu iš tų laikų, kai mokiausi architektūros ir atlikinėjau praktiką tuometiniame Vilniaus paminklų restauravimo ir projektavimo institute, ir man reikėjo vasarą piešti mūrus restauruojamame Pranciškonų vienuolyne.

Bet ką čia aš vis apie praeitį, kad ir kokia ji būtų mano didinga ir įdomi.

Iš senų laikų paveldėtos baro kėdės ir klibantys stalai atrodo visai kaip Italijoje, kur dažnai interjeras nerūpi.

Osteria da Luca, kaip pastebėjo daugelis apžvalgininkų, interjeru nesigiria ir nebando girtis. Visiškai anoniminės, iš ano gyvenimo paveldėtos, baro kėdės ir klibantys stalai (garbės žodis, dėl klibančių stalų restoranas vos neprarado vienos įvertinimo žąsies – klibantis stalas yra vienas baisiausių dalykų restoranų pasaulyje) atrodo, paradoksalu, autentiškai – tai mažo italų restorano autentika, kur interjeras turi labai mažai reikšmės.

Bruschetta buvo nuostabi

Tai, ką pradedam. Saulėje džiovinti pomidorai – kartoki, tokie, kaip turi būti, ne kokia nors saldi pliurzė (9 Lt). Pats tas ant geros itališkos duonos (įtariu, kad gal iš italų kepyklos, bet pamiršau paklausti). Brusketa Osteria ant horizontaliai pjaustytos duonos, su mortadella (čia vėl tokia kaip mėgėjų dešra, itališka šlapianka, kas nežino – lietuviai linkę sukti kartais nuo jos nosį, girdi, štai mums daktariškos dešros atnešė), ir traški, ir viliojanti, ne kaip tie, kitur matomi, stori stoties bufeto sumuštiniai (14 Lt).

Užkandžiai – ypatingai vykusi mocarela su pesto padažu

Kepta itališka duonelė su mocarela, o ant tos mocarelos pesto padažas, tiesiog kvepiantis baziliku, ir dar šalia kokybiškas sausas vytintas kumpis. Man palaima, man kaip Italija, juo labiau, kad vietoje įprastinės muzikos, čia groja itališkas popsinis radijas, tai visai jautiesi lyg vairuodamas apibraižytą nuomotą mašinytę (o jos pietų Italijoje beveik visada apibraižytos, truputį įlenktos ir šiaip pabučiuotos gyvenimo) kur nors Apulijoje. Tiesa, dideliame televizoriuje kažkoks visiškai netinkantis restoranui kanalas – apie naminius gyvulėlius ar kažkas panašaus. Išties, kaip Italija.

Baltas, gėliškai kvapnus vynas su Venecijos stiliaus etikete buvo vienas sėkmingiausių pasirinkimų.

Vynų sąrašas čia labai neblogas ir kiek eklektiškas – kiek akis užmatė, visokie seni pažįstami buteliai iš Burbulio vyninės (kad niekas neįtartų reklama, deklaruosiu interesą: Burbulis yra mano klasioko žmonos brolis, tai štai jums ir prašom – bet aš iš jo ne taip dažnai perku, kaip turėčiau). Šį kartą nenorėjome daug mokėti už vyną, tai paėmėm butelį Ottocento Fiano Minutolo, balto ir kvepiančio gėlėmis ir prisirpusiais alyviniais obuoliais (80 Lt), ir tai buvo labai vasariška ir dekadentiška. Puikus pasirinkimas, Užkalni.

Pasta Fiocchi

Ką čia dar jums papasakojus? Koldūnėliai fiocchi (itališkai – mazgeliai arba kaspinėliai, 20 Lt) buvo dieviškai kiaušininės geltonos tešlos, ir nepervirti, ir juos norėjosi krimsti kartu su lėkšte, kaip ir spagečius su pesto (18 Lt) – ačiū Dievui, dar kažkas neniekina paprastų spagečių, į kuriuos kartais Lietuvoje žiūrima iš aukšto, girdi, jai jau karpytos rantytos juostelės tai labai gerai, ar kokie angelo plaukai, capelli d‘angelo, o jau spagečiai – tai suprask per paprasta. Spagečiai, pesto – Dieve mano, ko daugiau reikia.

Vištiena su puikiomis bulvėmis, ant kurių kvepėjo nepagailėtas rozmarinas

Nepavedė vištienos suktinukai, prie kurių buvo puikiai iškeptos bulvės su gausiu rozmarinu (aš niekad nepamiršiu, kaip pirmą kartą pamačiau augantį sau, kaip kokią piktžolę, rozmarino krūmą patvoryje prie mūsų vilos Sicilijoje – kaip ir citrinmedis, sau banaliai augantis automobilių stovėjimo aikštelės pakraštyje, tai priminimas, kad Italija yra kraštas, kur stebuklingi augalai yra kasdienybės dalis).

Salotos su anties krūtinėle buvo nepriekaištingos

Ir salotos su antiena rodė puikiai paruoštą, švelnią ir rausvą, anties krūtinėle. Na, tiesiog viskas buvo kaip pagal taisykles, ir aš nejučia laukiau, ar kur nors paslys – bet nepaslydo. Ir espresso kava, ir grapa teisingoje taurėje, ir desertai (panna cotta ir tiramisu), na, viskas buvo tiesiog labai sąžiningai padaryta.

Desertas – panna cotta – švelnus, gražiai patiektas, nepriekaištingas. Ačiū.

Restoranas buvo pustuštis (keista, nors penktadienio vakaras), ir į vakarą prie baro pasirodė (ir su manim pasisveikino, man garbę padarydamas) ir pats savininkas, kaip suprantu, ponas Luca, bet jis jau nebegalėjo pagerinti aplinkos, kuri ir taip buvo labai gerai užsūdyta ir pastatyta, nes nuoširdžiai besistengianti padavėja dirbo taip, kaip turi dirbti nuoširdžiai besistengianti padavėja: mes nė minutei nebuvom palikti pamiršti. O kai padavėja nespėdavo, ateidavo padėti barmenas, jos pagalbininkas.

Man nusileido rankos, gerąja prasme. Išskyrus klibantį stalą, aš neturėjau prie ko prisikabinti. Tai viena geresnių itališkų vakarienių, kuriuos esu valgęs už Italijos ribų (ir dar už protingą kainą – taip, Londone ir kitur irgi gali suvalgyti puikaus itališko, bet kai sąskaita vienam žmogui yra apie 500 Lt, neskaitant alkoholio, supranti, kad dar labai daug reikia parašyti straipsnių, nufilmuoti laidų ir išleisti knygų, kad galėtum ten eiti dažniau). Čia keturiese sumokėjome 303 Lt ir dar arbatpinigius.

Šiam restoranui skiriu penkias laukines žąsis iš penkių galimų, nes paprasčiausiai nematau realistiško būdo, kaip jų galėčiau neskirti. Dar daugiau – pasakysiu, kad Vilniui reikia daugiau tokių restoranų, kur viskas padaryta gerai, kompetentingai, neišsidirbinėjant, sąžiningai ir nebandant kažko įsivaizduoti apie save. Reikia paprasčiausiai gaminti gerai, pagal receptą, išmanant, ir tada ateis sėkmė. Čia tikslas pasiektas.

— — —

Osteria da Luca, Pranciškonų 2, Vilnius. Tel. +370 679 59420. Facebook profilis. Tinklalapio nėra.

Darbo dienomis nuo 11:00 iki vidurnakčio. Savaitgaliais nuo vidurdienio iki vidurnakčio. 


Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (38)
skaitytojas 2013-08-22 09:12

Nors sukritikavau Vilmą, tačiau, deja ir pačiam vakar (08-22) teko nusivilti šiuo restoranu. Kaip sakoma, gera pradžia pusė darbo. Vakarienė iš dviejų dalių, kaip dvi teatro kaukės. Pradžioje viskas ok, nesame priekabūs, nepuolėme gaudyti padavėjos, kai pasėdėjus 7 minutes, meniu reikėjo patiems nueiti pasiimti nuo baro. Ir nebambėjome, kad užkandžius nešė 45 minutes (tiesa dėl to restorano sąskaita pavaišino mini brusketomis su kapotais pomidorais), ir tikrai nepuolėme raukytis, kai suvalgius užkandžius (o jų užsisakėme tikrai daug ir vien juos valgėme valandą ir ilgiau) pagrindinius patiekalus atnešė dar po 40 minučiu, kai visi užkandžiai jau buvo seniai sukramsnoti. Bet čia sakyčiau viskas normos ribose, norėjosi pasėdėti, pakalbėti, tarkim laikas neprailgo, bet galėjo būti gerokai greičiau. Juo labiau, kad visame restorane be mūsų staliuko (4 asmenys), dar aptarnavo 3 staliukus – 2 padavėjos ir barmenas. Kaip bebūtų antra dalis „vainikavo“ viską. Keliolika minučių po 21 val. (vakarienė prasidėjo 18 val.) viskas buvo suvalgyta, pakankamai pabendrauta, todėl nusprendėm pasiimti deserto su kava ir kilti. Įžanga buvo irgi nieko blogo nežadanti – paklausė ar kavą su desert mums kartu atnešti, ar taip kaip išprususiuose kraštuose atskirai (nepamenu kuris turi būti pirmiau…). Mes pasirinkome „būrišką“ variantą – kartu. Po dvidešimties minučių padavėja pranešė, kad deja tokios ir tokios kavos neturi, užsakėm to ko turi. Laukiam. Dar po dvidešimties minučių pranešė, kad vienos rūšies deserto neturi. Renkamės kitą – sako aną užtruks pagaminti 10 minučių – viską šviežiai gaminame. O.k. sakom, tada pakeiskit į ledus. Už poros minučių barmenas atneša kavą ir … dar 20 minučių laukiam desertų, o per tą laiką spėjam išgerti kavą, jau susižvalgydami ir pabambėdami. Beje buvom užsakę ir asotį geriamo vandens. Jo neatnešė, ir jau numojom ranka, tuo pačiu kaip vienas pilietis A.R. vaizdžiai sakė, nušovėm iš dvivamzdžio dvi žąsis. Atnešė desertus, vienas iš jų ne toks kokį užsisakėme… . Teko laukti, kol jį pakeis (dar 15 minučių), greitai jį suvalgyti, nes kiti jau senai savo baigė. Na ir dar nepaminėjau kad barmenas atnešęs desertus ir paklaustas kuris yra kuris (buvo du vienodi, nors turėjo būti skirtingi) prisipažino, kad … „aš čia pirmą dieną…“ – pats klaikiausias sapnas restoranų sąvininkui, kai jų darbuotojai dalina prisipažinimus apie pirmą dieną darbe. Ir dar nepaminėjau, kad įrankių prie desertų neatnešė, teko paprašyti iš dviejų kartų, o atnešė įrankius barmenas savo saujoje (echh…, nesam mikrobofobai ir sterilūs estetai, bet vistiek…). Ir dar nepaminėjau, kad iš kažkur perimtas apatarnavimo standartas, kai padavėjas elgiasi: „neužsirašau, bet po to deklamuoju klientams mintinai išmoktą ilgą litaniją užsakytų patiekalų, kad neduok dieve nebūčiau apkaltintas, kad ne taip supratau…“, bet galų gale rezultatas tas pats apgailėtinas, kokio labiausiai ir reikia bijoti susidūrus su mintinio konkursuose dalyvaujančiais padavėjais… . Tokios scenos Lietuvoje jau užsakinėjant sukelia įtampą klientui ir kaip išsireiškė AU kam tada visi žmonijos išradimai ypač tokie kaip pieštukas ir bloknotas… . Dar dėl maisto – tikrai neturėjom prie ko prisikabinti ir nemoku su visom vingrybėm kiekvieno sudedamojo elemento, jo patiekimo aptarinėti. Viskas buvo gerai, gal išskyrus itališką duonelę (spurgos formos), kuri kepta fritiūrinėje aliejuje buvo kiek per riebi…, be čia smulkmena. Maistas (kelių rūšių salotos, jautienos antrekotas, bulvių sriuba su krevetėmis, įvairių mėsyčių ir sūrių užkandžiai) tikrai geras, naminis vynas irgi o.k. – nieko iš jo ir nesitikėjome. Vis dėlto šios vietos didžiausias minusas aptarnavimas, kuris tikrai sugadina viską ir gali postringauti, kad nepasisekė, kad ne visada taip būna, kad va kaip skanu. Tegu būna ir aukščiausio lygio kulinarijos šedevrai patiekiami, bet jeigu nebus aptarnavimo, niekas neišgelbės. Ir tikrai neisiu antrą kartą bandyti ir niekam nerekomenduoju. 4 asmenų vakarienė kainavo 285 Lt. Arbatpinigų palikome tikrai mažai – ne 10, ne 5, o 3 procentus. Soriukas restorano darbuotojams, bet buvo komentarų ir visai nieko nepalikti, na negalėjau nepasidalinti šiais įspūdžiais…

skaitytojas 2013-08-22 09:46

Pataisau datą – vakar t.y. 08-21

Pritariu 2014-04-17 11:07

Gaila, kad sio komentaro neperskaiciau pries vakaryksti vakara. Pritariu 100 proc., kad aptarnavimas gadina viska. Uzsisakeme antienos salotu, bet barmenas/padavejas net nepasigilino, nepasitikslino, nepakartojo uzsakymo ir skubiai isbego. Reikejo atnesti 4 patiekalus (3 antienos salotas ir 1 antrikota). Kazkodel jau kita mergina pradejo nesti po 2 lekstes ir aiskintis, kuris patiekalas kuriam. Iskart nustebome vietoj salotu pamate kepsnius su bulvemis. Pasakeme padavejai, kad kepsniu neuzsakinejome. Ji nuskubejo pakviesti vaikina. Sis atleke piktai nusiteikes, ir issprogdines akis bei pasiemes kazkoki lapeli aiskino, kad jis net uzsirase, kad mes uzsisakeme antienos. Paaiskiname, kad meniu atmintinai nezinome ir jei kas neaisku, jo darbas turetu buti priimti tikslu uzsakyma ir jei kas neaisku, tiesiog perklausti. Piktai, be jokiu atsiprasymu paklause, ar musu uzsakymas netenkina, ji surinko ir nunese. Tada atsisedo priesais prie baro ir viena is antienos kepsniu pradejo valgyti mums pries akis. Po gana ilgo laiko atnese tiek cia isgirtas antienos salotas. Suprantu, kad mums buvo atlyginta – kruva net nesuplesytu salotu lapu, pusiau salta anties krutinele (puse pries tai atnesto kepsnio gabaliuko), siek tiek surio ir aliejus.. Teko barstyt druska ir pipirais, kad patiekalas igautu skonio.. Esu valgiusi panasaus tipo salotu, tad supratau, kad gavau ne kazka..Tad jei norite pasimegauti maistu ir aptarnavimu bei maloniai praleisti laika, tikrai rizikuojate eidami cia. Gali likti nemalonus kartelis. Yra Vilniaus centre daugiau panasaus tipo bei kainu lygio vietu su geresniu aptarnavimu, tad geriau rinktis jas.

Albinas 2014-05-12 10:51

Visiška nelaimė. Never ever again

Svečias 2014-12-31 09:29

Jautienos antrekotas buvo tragiškas, nesukramtomas. Nesuprantu, kaip tokį iš viso buvo galima patiekti…

Parašykite komentarą