ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Pomodoro: picos ir atmosfera muša silpnus konkurentus

Pomodoro, Jogailos 4, Vilnius

2012 - 07 - 23

Apie Vilniaus picas rašėme, rašėme, ir vis niekaip nieko linksmo neparašėme. Na, tai padas per storas, tai sudėtinių dalių perkrauta, ir išvis, na nieko linksmo. Vyriausiasis Laukinių Žąsų redaktorius Užkalnis buvo prieš kurį laiką picerijoje Kaune, kuri giriasi, esą ten pas juos geriausios picos ant Lietuvos. Kur gi. Grįžo toks nepatenkintas, sakė, net rašyti rankos nekyla jam.

O aš su šalies svečiais nuėjau į Pomodoro. Šis restoranas kaip ir tinklas (visgi keturios vietos, o viena jų išvis prekybos centre), kaip ir ne, nes juk tik viename mieste ir ne dvidešimt ir ne penkiasdešimt picerijų. Nuėjome į tą, kuris vadinasi „Jogailos gatvėje“, bet jokioje ji ne Jogailos – na, iš Jogailos gatvės galima patekti į pasažą, ir per jį – į restoraną, bet šiaipjau daugumas žmonių į jį vaikšto iš Vilniaus gatvės pusės, ir sėdėjimas gatvėje (vasarą baisiai rekomenduojamas) irgi yra Vilniaus gatvėje, kur galima dairytis į bevaikščiojančius jaunus veltėdžius, arba jau išeinančius iš Coffee Inn ar Wok to Walk, arba dar tik tenai suskubusius.

Oi jau tie Coffee Inn, auginantys išlepusį jaunimą ir toliau jį tvirkinantys, ne blogiau už kokį Erasmus projektą, pagal kurį visas jaunimas išvyksta iš Lietuvos pijokauti ir paleistuvauti į užsienius. Kas iš to gero?

Mūsų svečiai apsidairė Vilniaus gatvėje, ir, būdami jauni, sako, kaip čia gerai jaunimas gyvena, ant kiekvieno kampo kavinės, dar daug naujų atidarinėja, nes pas mus, sako, Anglijoje jaunimas arba namie būna, arba už garažų klijus uosto, o visiški gezai ir daigai būriuojasi automobilių stovėjimo aikštelėse prie baldų parduotuvių ir Kentucky Fried Chicken.

Aš jau jiems net nesakiau, kad Lietuvoje tai pusei žmonių atrodo labai blogai gyventi, ir kad dabar blogas gyvenimas yra kai reikia dirbti visą darbo dieną arba pamaina prasideda septintą ryto, ir dar labai blogai kai tenka išlaikyti ir butą, ir sodybą, ir du automobilius, tai tada jau visiškas vargas. „Jau keturius mėnesius slidinėti nebuvome, kaip vergai tik ariame ir ariame,“ pasakojo vienas pažįstamas nelaimėlis, braukydamas iPado ekraną pirštu ir rinkdamasis, į kokį universitetą Amerikoje važiuos mokytis atžala.

Pica su Parmos kumpiu, kur lietuviški idiotai rašo, kad tokios Italijoje nebūna. Apsigraibykit, kliedesėliai jūs.

Bet čia ne apie tai išvis aš pasakoju. Vienu žodžiu, turiu pasakyti, Pomodoro picos man patiko, ir net labai labai: su mano drauge dviese valgėme vieną šeimyninę picą (nors mes su ja dar ne šeima, bet ką gali žinoti, viskas link to eina, jau praktiškai kaip sutuoktiniai esame, ji net raktus nuo mano buto turi, ir vis dažniau daiktus pas mane palieka), pica vadinasi Parma, su parmos kumpiu, kur čia kažkoks nesusipratėlis sakė, kad Italijoje tokių nebūna, tai redaktorius tokių nevispročių komentarus ypatingai mėgsta trinti.

Ne be reikalo mūsų redaktorių nervina tie visokie pritvoti vargetos, vieną kartą nuvažiavę kur nors į Ispanijos pigiausią kurortą, kur pasivolioja ant ležakų tarp išsipūtusių vokiečių (brrr!), vakare užsrebia kompotinės sriubos, kur kažkas sangria pavadino, ir jau prašom jie žinovai kažin kokie, viską išmano, kaip restoranuose turi būti. Kas nors prie degalinės Agip Italijoje ten gal ir negavo picos su Parmos kumpiu, nes ten 0,50 EUR savikainos picos gabalėliai platinami albanams vairuotojams kartu su Kinder Bueno šokoladkėm, ir dabar triūbija, kad, girdi, nebūna Italijoje tokio dalyko. Jei jūs neįperkat, tai ne visai reiškia, kad taip nėra, tik neįsižeiskit.

Vienu žodžiu, padas tikrai teisingas, traškus, bet paėmus į ranką vieną skiltį, ją galima perlenkti išilgai, kaip yra pratę valgyti tie, kas moka teisingai valgyti picas (žinoma, jei jūs norite peiliu ir šakute pjaustytis kaip kokius varškėčius, tai kas jums uždraus, bet visam gyvenimui turėsite žinoti, kad esate kaip ir neišmanėliai). Parmos kumpis sodrus, ir sūrio ne per daug, na, pica puiki. Neturiu net ką daug rašyti – kaip sunku yra padaryti gerą picą? O va mažai kam išeina.

Bolognese – su malta mėsa.

Kiti svečiai valgė su grybais (labai gerai) ir Bolognese (su malta mėsa), ir irgi sakė labai gerai, ir dar su kumpiu – paprastu, virtu – irgi gerai, nors nesu tikras dėl tos picos. Man to virto kumpio vaizdas nebaisiai kažkoks. Nors valgymas ir nieko.

Cezario salotos: taip negalima

Cezario salotos buvo beviltiškos – džiūvėsių, krutonais vadinamų, buvo kone daugiau, nei salotų lapų, višta buvo beskonė, o salotos buvo aisbergo vietoje romaninių. Negerai. Bet argi mes į tokias vietas dėl salotų ateiname? Nežinau. Bet jeigu jau jos yra meniu, tai labai norėtųsi, kad pasistengta būtų labiau. Smarkiai labiau.

Viena itin jauna valgytoja pasiėmė keptų bulvių su šoninės gabalėliais, ir tai buvo skanu, ir labai nesveika, bet hey – jeigu mes norėtume sveiko maisto, eitume kur nors kitur, čia gi dėl malonumo.

Tiramisu

Desertas – tiramisu – buvo ne kosminis, bet ir ne blogas, nesprangus, ne sausas ir su pakankamai tiramisinio skonio; nesakau, kad kažkas jau visai tokio, bet tai dėl to aš ir neužsisakinėju desertų, kad nelabai jie man (o visai ne dėl to, kad trūksta pinigų, kaip čia kai kurie iš jūsų sugalvojo).

Sėdėti ten smagu – aptarnavimas ir greitas, ir dėmesingas, na, palyginti su daugeliu vietų, veikiama dvigubai greičiau. Lakstoma – ir tai matosi. Mes likome patenkinti. Keturios žąsys. Pasakysiu tiesiai, kad tikriausiai baisiai geresnių picų Vilniuje kaip ir nėra, gal yra kelios vietos su panašiomis, bet tai ir viskas.

Jei konkurentai būtų stipresni, tai būtų vidutiniška vieta, bet dabar ji smarkiai geresnė už vidurkį. Kitokioje vietoje, ne Vilniaus gatvės pradžioje, kur vaikšto daug žmonių ir jaučiasi Vilniaus kvėpavimas, viskas būtų blankiau. Bet dabar ši vieta siūlo labai gerą laiką. Žiemą, kai lauke sėdėti negalima, patalpos viduje irgi labai įspūdingos: aukštos lubos suteikia prabangos pojūtį, kurį visada įvertins toks jaunuolis, kaip aš.

Šešiese, su labai nedaug alkoholio (du alaus, viena taurė vyno) sumokėjome 251 Lt + arbatpinigius.

Pomodoro, Jogailos g. 4, Vilnius (taip pat Goštauto g. 40C, Domus Galerijoje ir Siemens arenoje). Tel. +370 5 269 0022. Tinklalapis.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio: 08:00 – 23:00. Ketvirtadieniais ir penktadieniais – nuo 08:00 iki vidurnakčio. Šeštadieniais: nuo 10:00 iki vidurnakčio. Sekmadieniais: nuo 11:00 iki 23:00.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (36)
silvute 2012-11-08 15:36

Patvirtinu, kad Italijoj tikrai yra picu su Parmos kumpiu, pati tokia valgiau Trieste lankydamasi :))

Isrankus valgytojas 2012-11-24 20:21

Ivertinimas – 5/10
Restorano vieta labai patogi, bet visi privalumai tuo ir baigiasi.
Uzsakiau jautienos steika su pipiriniu padazu ir alaus.
Beguksnojant alu teko isklausyti padaveju barni, kas labai neigiamai nuteike …
Jautiena iskepta gerai kaip ir prasiau, bet pati mesa kietoka. Padazas labai prastas – per daug saldus, kaip is parduotuvinio buteliuko ir pipirai sudeti tiesiog dziovinti juodi. Galima dantis issilauzyti.
Atsiprasau jai izeisiu, bet man tai eiline Cili pica su prastu vienadieniu aptarnaujancoiu personalu ir silpna virtuve. Kaip sakau savo kolegoms – you get what you pay for …

:))) 2013-05-26 21:03

Pomodoro picerijoj buvom tik viena karta pries kelis metus. Nors esam neisrankus ir neimantrus zmones, tokios prastos picos ir tokio pasibaisetino aptarnavimo dar ir su ziburiu reiktu ieskoti.

Teisutis 2013-09-24 10:11

Lankėmės „Pomodoro“ restorane Vilniaus g. reziume: aplinka jauki, aptarnavimas geras, o picos prastos. Užsisakėm draugų ir bolonijos picas. Bolonijos picos maltoje mėsoje druskos nerasta, teko patiems pasisūdyti, o draugų picoje buvo įkomponuotas pigus saliamis, kuris pakaitintas „suprakaitavo“ kaip Andrius Palangoje valgydamas didelį mėsainį. Vienintelis dalykas, dėl kurio būtų verta grįžti, tai raudonas naminis vynas.

Parašykite komentarą