ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.
Atgal

Ponių laimė: dienos pietūs ponų sankryžoje, poniškai

Ponių laimė, Stiklių g 14, Vilnius

2012 - 10 - 05

Žinau, kad mano gerbiamas viršininkas ir redaktorius Andrius Užkalnis yra visaip baisiai pasisakęs apie dienos pietus. Mūsų portale – kūrybinė laisvė, todėl galiu tiesiai-šviesiai pasakyti, kad jam bepigu drabstytis tokiais, švelniai tariant, purvais, kai iš redakcijos pinigų išsirašo didžiausius avansus ir eina „testuoti“ brangiausių restoranų, tai jam nerūpi, kaip gyvena likę 99% mūsų miestelio Vilniaus gyventojų, o jau ką kalbėti apie provinciją? Pasodintų jis pats save ant atlyginimo, artimo minimaliam, pažiūrėčiau, kaip kukuotų (gal net ir tie dešrainiai iš Statoil pasirodytų jam kaip didelė puota, apie kuriuos aną kartą mane siuntė rašyti).

Todėl, nors ir būdamas jaunesnis, ir mažiau patyręs, ir, neslėpsiu, mažiau apmokamas, atsiriboju nuo tokių pareiškimų.

Buvau nusiųstas į Stiklių kulinariją, dar vadinamą „Ponių laime“ (prabangesnę Aludę pats redaktorius išbando, geras pavyzdys, kaip vieni už kitus lygesni), sako, paragauki, Davidai, kaip ten minta paprasti žmonės. Na, gerai, nesakė jis man taip. Bet galėjo pasakyti. Ponių laimė, pasakoja man redakcijoje, buvo toks restoranas Gedimino prospekte, kai aš dar po stalu vaikščiojau, ir labai populiari, ne tik tarp tų, kurie galėjo ten eiti, bet ir tarp tų, kurie galėjo pro langus paspoksoti į restoraninį gyvenimą gyvenančius. Irgi priklausė Stikliams. Ir buvo, žmonės sako, toks pat reiškinys, kaip ir Stiklių vaikų kavinė, ir Stiklių kiniečių restoranas, ir viskas, ko jie imdavosi.

Ateinam į kulinariją su drauge dviese. Ji dirba nevalstybinėje organizacijoje Senamiestyje ir gali pietauti daugiau nei pusvalandį, tai jai labai patogu. Žymiai geriau, nei vilkti jungą kokiam prekybos centre. Štai kodėl reikia gerai mokytis, kad žmonišką darbą dirbtum. O dar ji gali skaityti internetą kiek norėdama.

Kaip ir šefo aprašytais atvejais, matau vieną iš savininkų: Romas Zakarevičius. Pažįstu iš nuotraukų, bet sveikintis neinu, nes jis juk manęs nepažįsta. Matau, kaip ponas Zakarevičius asmeniškai prižiūri, kad viskas būtų tvarkingai, liepia saldainius sukeisti vietomis. Man regis, jam labai viskas rūpi.

Viduje interjeras paprastas, bet nepasakyčiau, kad pigus. Tos užuolaidos dailios, šviesu, ir dar gražiai šviečia saldumynų prekystaliai (iškart pasakysiu, kad saldumynų šį kartą neėmiau, ir mano draugė irgi nesusigundė, nes kad ir koks gardus šokoladas, tokia iš jo ir nauda).

Pirmas patiekalas – balta mišrainė (tai, kas parodyta paveiksliuke – 4,68 Lt); na, baltą mišrainę ne taip sunku padaryti. Aš irgi padaryčiau gerą baltą mišrainę. Ir tai, kas buvo čia, buvo skanu, kaip namie. Šviežia.

O štai silkutė su saldžiu padažu ir duonos gabalėliu. Skonis – kaip nuo Kūčių stalo (ne tai, kad aš dažnai valgau Kūčias, dėl suprantamų priežasčių, bet esu ragavęs). Draugė mykia iš laimės pilna burna. Puiki, sako, silkutė. 4,44 Lt.

O čia mes turime daržovių pyrago gabalėlį, arba, kaip jie sako, „daržovių apkepas“ (nelabai man patinka šis žodis, nes kažkaip primena blogiausią visuomeninį maitinimą, o čia nėra nei blogiausias, nei blogas). 5,92 Lt nėra daug, bet, sakyčiau, galėtų jis būti drėgnesnis – baltoji masė gana trapi. Tačiau tikrai, viskas gerai.

Toliau mes matome žuvies kotletus, kuriuos pasirinkau ir nelabai likau patenkintas – na, tiesiog per riebūs. Norėtųsi man, kad jie būtų labiau delikatūs, kaip mažieji pusrytiniai vištienos kotletai, kuriuos, vaikas būdamas, valgydavau Neringoje, kai mane ten nusivesdavo. O šventų kopūstų salotos (nes būtent taip aiškinamas užrašas, anksčiau matytas – „Šv.kopūstų salotos“) buvo puikios – ir ne per riebios, ir ne per saldžios (nes kartais mėgsta jas cukrumi užgardinti, lyg kinų restorane). 14,01 Lt.

O mano draugė (ne veltui ji pusiau vokietė!) pasirinko troškintų kopūstų su bulvėmis, maisto, kurio labai, labai nemėgstu, bet žinokit, iš jos paragavau, ir man buvo skanu, ir 7,26 Lt už karštą patiekalą! Jeigu jau man skanu troškinti kopūstai, tai čia kažkas bus. O gal aš tiesiog noriu mėgti viską, ką mano draugė mėgsta. Ir dar, žinokit, bulvės buvo su grietinėlės padažu.

Dviese sumokėjome 44,56 Lt, tai yra, 22,28 Lt vienam žmogui, įskaitant net ir Eviano vandens buteliuką. Ir tada supratau, kad baisius dienos pietus už 12 Lt. nuo labai skanaus pavalgymo iš dviejų (arba trijų) patiekalų skiria vos dešimt litų. Tai atradimas. Reikės pasakyti redaktoriui, ir paprotinti jį, kad ne vien po brangias vietas tampytųsi.

Šiai vietai Laukinių Žąsų vardu skiriu keturias žąsis – savo kategorijoje darbą jis atlieka labai gerai.

Ponių laimė, Stiklių g. 14, Vilnius. Tel. +370 5 264 95 81.

Darbo dienomis: nuo 09:00 iki 20:00, šeštadieniais nuo 10:00 iki 20:00, sekmadieniais nuo 11:00 iki 18:00.

 



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (15)
Golu 2012-12-12 19:46

Man guliašas, tiksliau ten guliašinė srbuia buvo, skaniausias Trakuose tam vengrų restorane. Tik nežinau, ar tas restoranas dar veikia. Jėzau, kokia ji ten skani! Nors kai buvau Vengrijoj, tai labai paprastutį valgėm. Tada dar nusprendėm, kad Trakuose jis vis tik geresnis

Ofisinis 2012-12-13 19:03

Dirbam šalia, tačiau ten pietauti neinam. Aplink per daug DAUG geresnių vietų.

Inga 2012-12-21 13:23

Teko užeiti ne kartą… Manau, kad maistas ten tikrai nekoks, interjerą reikėtų atnaujinti gerokai… gal tik saldumynai neblogi. Nelabai suprantu iš kur tos keturios žąsys atskrido… Viena su puse būtų tikrai ne per daug.

Inga 2012-12-21 13:30

Tikrai įdomu skaityti šias apžvalgas. Daugeliu atveju 100 proc. sutinku su Jūsų nuomone – t.y. ten kur ir man teko lankytis. Kartais priimu tai kaip rekomendacijas ir apsilankau tam tikrose Jūsų aplankytose vietose. Tad – nuoširdžiai ačiū, kad padedat nepasiklyst :) Vis dar niekaip nesuprantu kaip čia Ponioms tos keturios žąsys…:)

vaiva 2015-05-10 18:58

Tortuku ten butinai reikia paragauti. Jie puikus

Parašykite komentarą