ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Ramūs kaip belgai, Palangoje - ramūs, kol nėra lankytojų

Ramūs kaip belgai, Daukanto g. 21, Palanga

2013 - 09 - 19

Jeigu reikėtų važiuoti į Palangą vieniems, be kompanijos, tai prilygtų bausmei. Nors vaikystėje du kartus per vasarą su kelialapiais, gautais per blatą, ten vykdavome autobusais, mama veždavosi puodą maistui virti, įrankius, lėkštes (anksčiau – dar ir vonelę mums su broliu nuskalbti), atsiminimai iš tų laikų – tik patys geriausi.

Visgi po keleto dešimtmečių Palanga man nebėra ta vieta, kur labai noriu grįžti. Kurortas, aišku, keitėsi, gražėjo, neliko (arba liko vos keli) sovietmetį menantys statiniai – vaiduokliai (nesenai Laukinėse Žąsyse aprašytas Feliksas įsikūręs nei kiek nepakitusiame architektūros šedevre; bičiuliai suomiai pasakojo, kad ten vis dar tie patys žali pliušiniai foteliai fojė ir keisti kilimai koridoriuose. Negaliu patvirtint, nebuvau užėjusi šį kartą).

Dar apie Palangą galima pasakyti, kad tai yra didžiausią šėryklų koncentraciją turinti vieta visoje Lietuvoje. Čia labai daug vietų, kur galima nusipirkti kažko, ką kitur pavadintum nevalgomu, tačiau kol yra valgančių, tokių vietų irgi bus.

Šį kartą Palangoje mūsų kompanija didelė: aštuoni suaugusieji, keturi patys maistą pasirenkantys arba bent jau patys valgantys ir keturi tokie, kuriuos dar visiškai kontroliuoja tėvai.

Sakysit, kur tokiai kompanijai vakare rasti vietos? Laisvai, nes mes lankomės Palangoje paskutinę rugpjūčio savaitę, ir, patikėkit, Palanga tuštutėlė. Tyli ir rami netgi J. Basanavičiaus gatvė, jokių rusiškų romansų ar tos minios link jūros plaukiančių žmonių, bandančių kažkam įrodyti, kad jie gražiai apsirengę. Gražiai, visi ir taip žinom.

Neišvengiamai valgyti reikia, bet Vandenis, Ramybė, Žuvinė, netgi kažkokia keista vieta Fėjų vyninė nusibosta greitai, nes visgi čia tos pačios nebaisiai įdomios vietos, kai vienur eini dėl tam tikro alaus, kitur – nes arti, dar kitur – kadangi aplinka patinka ir taip toliau, tad kažkurį vakarą traukiam į Ramūs kaip belgai restoraną, įsikūrusį vilos Diemedis pirmame aukšte (S. Daukanto g.).

 

Lauko stendai rėkte rėkia apie puikią belgišką virtuvę, užrašai rusų kalba kviečia ragauti sraigių ar tradicinės belgiškos sriubos-troškinio Waterzooi, dar siūlomas „gamburgeris“ (matyt, irgi mėsainis, bet šį kartą susijęs ne su Hamburgu, su kuriuo jis irgi šiaip jau nėra susijęs, o su Gambino nusikalstamo pasaulio šeima iš Niujorko).

 

Galite paragauti gamburgerio su kartoška

Koks mūsų pirmas įspūdis? Du balai iš 10, arba viena žąsis iš penkių. Visų pirma, nors lauko terasa, talpinanti kokius 8 ar net 10 šešiaviečių stalų buvo tuščia, išskyrus vieną kampinį stalą, kur, kaip vėliau supratome, sėdėjo vilos administracija, padavėjo Sauliaus akyse išvydome atvirą baimę: „OMG, tik ne pas mus, ne ne, neikit čia, sutrukdysit mūsų ramų vakarą!“, sakė jo žvilgsnis.

Kitas šokas jį ištiko, kai paprašėme keturių atskirų sąskaitų – už ką, nebyliai klausė jis. Bet jam pavyko susiskaičiuoti, užsirašyti ir netgi be klaidų atnešti užsakytą maistą ir gėrimus. Na, aš suprantu, kad 500 Lt nėra labai daug, bet spėju, kad tai ir buvo visa dienos apyvarta.

Grįžtant prie nusivylimų: atvykome dviračiais, sustatėme kitoje terasos pusėje, tačiau paskutiniai atvykę bičiuliai gavo barti nuo tos administratorių šutvės – maždaug, atvarė čia ir parkuojasi, patraukit dviračius. Taip buvo sugadinta nuotaika, kad vienas bičiulis abu kartus (po kelių dienų vėl atėjome) nieko, išskyrus alų, neužsisakė. („Pas priešus nevalgau“.) Ak, Palangos svetingumas.

Tačiau kaip ten bebūtų, pavalgyti reikia. Nelabai tikimės gerų jūros gėrybių (midijos, krevetės, ta pati Waterzooi sriuba-troškinys), tačiau vartant meniu, matosi, kad stengtasi vienaip ar kitaip bandyti pristatyti belgišką virtuvę. Belgiška virtuvė iš esmės yra gana nuobodi, te nesupyksta belgų mylėtojai. Aš pati labai mėgstu Belgiją, bet maistas ten na, vidutinis, geresnis, nei britų.

Grįžtant prie meniu, jis nėra labai išplėstas, tačiau ir ne visai trumpas: kitaip tariant, pritaikytas įvairiapusiam skoniui, trūksta tik picos, cepelinų ir medaus torto. Jų čia tikrai nėra. Salotos, karšti užkandžiai, šiek tiek makaronų, daugiau – žuvies ir jūros gėrybių, mėsos patiekalų, bet tikrai neperkrauta, kas mums ir patinka.

Ant lėkštės, prie keptos duonos, baltas kaip sniegas samtis majonezo. Nestabdykim, brangūs sveteliai.

Ant stalų pirmąkart lankantis keliauja užkandžiai – sūrio spurgos (14 Lt), kepta duona (11 Lt), nemažai puslitrių balto kvietinio Blanche de Bruxelles alaus (po 12 Lt). Sūrio spurgos neblogos, aštrokos, tik man tas pomidorų ir majonezo pagardas nebaisiai prie širdies, tas pats ir apie duoną – pirmą kartą lankantis, ji puiki, plonai raikyta, skrudinta, nepersigėrusi aliejaus, tinkamai česnakinta, tačiau kam tas šaukštas tyro lietuviško majonezo greta? Kad nepamirštume, kur esame? Prisimename juk ir taip.

Dešrelės su bulvių koše. Jūs ir taip supratote, kad čia ne žiedinių kopūstų troškinys, bet mes antraštę privalome parašyti.

Didžiausio susidomėjimo sulaukia dešrelės su bulvių koše (25 Lt) (dar galima pasirinkti su svogūnų džemu), todėl abu kartus nemažai porcijų keliauja ant visų keturių stalų; jos visai neblogos, bulvių košė ir padažas labai gerai dera vienas prie kito. Nors abejoju, ar kas nors Palangos restoranuose patys gamina dešreles. Aš ragauju vištienos, įdarytos špinatais ir sūriu, ir tai nėra labai blogas pasirinkimas, tačiau maistas prėskas – deja, taip yra ir daugumoj paprastų maitinimo įstaigų Briuselyje, tad visgi geriau toks patiekalas už 25 Lt, negu biudžetinėje mikrobanginėje šildyti kotletai Vandenyje už tiek pat.

Šios krevetės buvo pagautos ne nuo Palangos tilto

Su visom belgiškom tracidinėm gėrybėm nerizikuojam – na, nekelia man pasitikėjimo nei midijos rugpjūtį, nei tas Waterzooi, nors netrukus atvykusi kompanija prie gretimo stalo mielai kerta midijas iš katiliukų. Visgi vieni bičiuliai ima didžiąsias krevetes (apie 40 Lt), ir nelieka labai nusivylę.

Vaikai gauna blynų (papildomas minusas  – prašymas padaryti pusę porcijos (suprask, pakepkit vieną blynelį su varške vietoj dviejų) sukelia dar vieną nervų priepuolį padavėjui: „Virtuvė gali supykti, nes gi tiek daug užsakymų“).

Šitie pabuvojo gruzdintuvėje. Nu ir padažiukas patiektas for dipping.

Jėzaumarija, ar jūs norėtumėt, kad jums Čiliake taip pasakytų? „Nedarysim jums picos, nes dabar daug užsakymų“, ypač, kai akivaizdu, kad mes ir esam tie „daug užsakymų“. Visgi blyną gaunam, ir jis tikrai neblogas, lyginant su ragautais kitur, be to, vaikas puikiai jį įvertina be žodžių – viską suvalgydamas. Dar draugė valgo labai neblogai atrodančias salotas su kepta jautiena (25 Lt), kiti gi vaikai skanauja šokoladinį desertą. Paliekame virš 500 Lt.

Apsilankius po kelių vakarų (norim to balto alaus ir užkandžių prie jo), padavėjo Sauliaus nebeištinka šokas dėl tokio gausaus svečių kiekio ir pageidavimo gauti atskiras sąskaitas, o vienas iš draugų vis dar piktas ir nieko neužsisako, ir aš jį tikrai suprantu.

Be pomidorų lietuviškoje virtuvėje nė žingsnio – bet čia dar ir alyvuogės.

Gaunam spurgyčių ir duonos, bet šį kartą duona jau pernelyg permirkusi aliejumi, nelabai gera. Po aną kartą matytų salotų, užsisakome avokadų ir krevečių bei Cezario su kepta antiena salotų, dešrelių, vaikai gauna atostoginių fritkių, dar kiti ima pomidorinę sriubą, crème brulée ir ledus, kitus desertus.

Salotos, kaip matote (po 25 Lt), visai nedvelkia sočiu užkandžiu, be to, Cezario salotose kažkodėl garstyčių padažas, antiena ne pirmos jaunystės (vienu metu suabejojau, ar čia apskritai antiena), be to, hell yeah, pridėta pomidorų ir alyvuogių. Nice. Apie kokias čia mes salotas kalbėjom?

Creme Brulee gavosi nelabai koks – tai greičiau saldus omletas

Kiti tuo tarpu ragauja crème brulée (tik 10 Lt). Iš esmės tai nėra labai sudėtingas desertas, bet jam reikia įgūdžių ir, aišku, gerų ingredientų. Šį kartą desertas jau perkeptas, sušokęs į kiaušinienę, be to, naudota vanilės esencija, kas, kaip žinia, yra sintetika. Na, kam įdomu, pasiskaitys skirtumus tarp esencijos ir ekstrakto.

Ledai.

Tačiau liekam dėkingi už ledus, kurių buvo dosniai įkrauta į du dubenėlius (viena porcija padalinta dviems), nuotraukoje – pusė porcijos. Varškės desertas irgi buvo neblogas, tik gal braškėse buvo per daug cukraus.

Pomidorų sriuba irgi buvo skalsi, su mėsos kukuliukais, tačiau įsimintino įspūdžio nepaliko. Antro apsilankymo metu vėl palikom apie 500 Lt. Žinoma, plius arbatpinigiai.

Apibendrinant, tai nėra bloga maitinimo įstaiga. Neabejoju, kad sezono metu čia būna užsėstos visos kėdės. Gera vieta, visai centre, bet negirdėt triukšmingos ir įkyrios muzikos iš J.Basanavičiaus gatvės, tačiau svetingumo trūksta, norėtųsi, kad visgi kurorte svečių lauktų, o ne užverstų akis, kaip čia kažkas sutrukdė ar per daug pageidauja.

Tiesa, pasižiūrėjus vilos, kurioje įsikūręs restoranas, puslapį internete, daugmaž viskas paaiškėja: kurta dešimtoko, nors ne, gal aštuntoko (iš tikrųjų, kurta tam tikros įmonės, kuri galbūt samdo mokinius socialinės aprėpties paskatų vedina), žiūrint į gramatines klaidas ir stilistikos suvokimą. Tekstas nuobodus ir niekuo jūsų nesudomins, o meniu čia nerasite, nes nėr čia ko. Todėl belieka nueiti ir pabandyti patiems.

Trys žąsys iš penkių.

Ramūs kaip belgai, S. Daukanto g. 21, Palanga. Tel. +370 460 52532. Tinklalapis.

 

Nuo ketvirtadienio iki šeštadienio – nuo vidurdienio iki 23:00, sekmadienį – nuo vidurdienio iki 20:00.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (10)
Nu o ka 2013-09-25 18:55

nauja apzvalga , prasyciau!

kai bunu Palangoje 2013-12-20 14:14

valgau, jau anksciau minetoje ukrainietiskos virtuves kavinej-nezinaukokspavadinimas, tai is jos labai gerai matosi sita „belgiskoji“ – ten visada buna tuscia.

ruth 2014-02-19 17:48

nesuprantu, ko jums tas hamburgeris užkliuvo. pasižiūrėkit rusų žodyne – гамбургер

2014-07-11 20:33

Labai nuvylė virtuvė. Valgėme midijų kario (!), brendžio ir grietinėlės padaže už 42 Lt. Įtartinai nuskambėjo tas kario padažas, bet ir smalsu tap: gal įmantriai, išmoningai paruošta? Vyras valgė pasta su šonine ir grietinėle. Midijų porcija, lyginant su Vilniaus restoranais (Rene, Time), buvo stulbinančiai maža – vienas prasidariusių moliuskų sluoksnelis įprastiniam katiliuke. Kaip už tokią kainą, pikta pasidarė. Dar liūdniau paragavus padažo: tikrai nedera su midijomis joks karis…o iki gastronominio šedevro – šviesmečiai. Poskonis padažo – lyg vegetos sultinyje išvirti moliuskai. Labai blogai, labai, o dar kaina…Bulvytės buvo normalios, tik tas pigus triukas patiekti rausvą, sumaišytą majonezo ir pomidorų padažą buvo likęs vinis į midijų karstą. Su makaronais buvo labai prasti reikalai taip pat: petvirti, k.r. šoninė kaip papuolė, gana stambiai supjaustyta „griežinėliais“, sumesta į grietinėlę ir tada ten paskandinti makaronai. Vyras sakė, kad net kuri Balbieriškio valgykla ne prastesnius pariektų. Įskaitant nuostabųjį Blache alų (12l
t), sumokėjom 80 Lt ir išėjom baisiai nusivylę. Kažką rimtai reikia keisti virtuvėje, nes aplinka, muzika, aptarnavimas – malonu. Bet grįžti nebetraukia…

2014-08-26 13:36

Prieš pora dienų su šeima apsilankėme šiame restoranėlyje. Aplinka labai jauki, nedvelkia Palangos šurmuliu. Yra pilna pintinėlė žaidimų vaikams. Nedaug tokių vietų Palangoje, kur galėjom ramiai ir skaniai pavalgyti, o ir vaikai nenuobodžiavo. Kainos labai priimtinos, o porcijos tikrai didelės. Valgėme Waterzoi, sakė čia porcija dviems žmonės, bet kai atnešė puodą paprašėme dar 2 lėkščių. Labai skanūs hamburgeriai ir belgiškas baltas alus. Ačiū!

Parašykite komentarą