Renaissance: šitas restoranas taiko į kosmosą


2017 - 12 - 12
Baltos, baltos sienos

Aš pradėsiu nuo prisiminimų, nes, matyt, mano jau toks amžius, kad aš esu kupinas prisiminimų. Kažkada čia buvo toks restoranas, su dideliu rūsiu (kur buvau alaus baras, ar kažkas panašaus), vienas pirmųjų laisvoje Lietuvoje – taip seniai, kad dar prekiavo už užsienio valiutą, todėl daugumas lietuvių ten net neidavo. Vadinosi „Ida Basar“. Kartais kai kur rašydavo su dviem „s“, ir gaudavosi „Ida Bassar“. Mano kartos žmonės net neprisimena, kaip, ten buvo iš tikrųjų. Čia iš tų laikų, kai Pilies gatvės apačioje buvo parduotuvė „Vilbara“, ir pardavinėjo pirmąjį Vilniuje oficialiai atvežtą raudoną automobilį, „Opel“, kurį čiupinėdavo atvykę iš provincijos miesto svečiai.

Kiekvienas butelis kainuoja kaip maždaug kaip automobilis

Dar „Ida Basar“ turėjo ir parduotuvėlę, kuri prekiavo visokiomis valiutinėmis prekėmis, ir būtent ten aš kažkada pirkau už sunkiai uždirbtus dolerius tuos garsiuosius bananaus, kuriuos valgydamas ėjau per Vilnių, kad visi pavydėtų, nes nebuvo tada bananų pirkti. Žinojau, kad jums patiks ši istorijos dalis.

Mickey Bhoite, virtuvės šeimininkas

Paskui tos patalpos nestovėjo tuščios, ten buvo restoranai, bet dabar viskas nauja ir balta ir šviesu. Interjeras labai šiuolaikinis, su moderniais paveikslais, ir viskas alsuoja nejuokinga investicija. Ta prasme, čia rimta pretenzija į labai rimtą restoraną. Pirma mintis – kaip toks restoranas apsimokės? Paskui primenu sau, kad negalima taip spręsti apie restoranus, ir ne mano tatai reikalas, skaičiuoti svetimus pinigus. Aš noriu pamatyti, ar tikrai gali būti toks įspūdis iš itališko maisto, už Italijos ribų, koks būna pačioje Italijoje. Ar gali būti Italija Subačiaus gatvėje?

Valgiaraščio fragmentas

Šefas Mickey Bhoite, jau ne pirmus metus dirbantis Lietuvoje (jo šaknys – Toskanoje) sako, kad čia bandys daryti labai modernią itališką virtuvę, ir su atgarsiais ne tik iš Toskanos, kuri yra Italijos viduryje, bet ir iš karštų pietų, Kalabrijos, kur jam yra tekę dirbti.

Ungurio ledai. Taip, ungurio

Šefo komplimentai (tai, kas nebūna užsakyta, ir už ką nemoka, bet būna atnešama) yra ungurio ledai. Gerai išgirdote. Ungurio ledai. Nuo pat pirmojo dubenėlio suprantu, kad čia nebus paprasti pietūs. Rūkyto ungurio sūrumas (dar ir su džiovintos odelės pabarstukais) dera su grietinėle, iš kurios pagaminti ledai.

Armani vanduo, aliejus ir actas. Viskas, ko reikia

Tokius dalykus galima paragauti vien dėl to, kad pasakytum, kad būtum ragavęs ledų iš ungurio. Nieko nenustebinsi duonos ledais. Nieko nenustebinsi net ledais su šonine ir klevų sirupu. Ungurio ledai yra tas momentas, kai visi prie stalo sėdi tyliai.

Pačių kepta duona

Na ką, tęsiam? Tęsiam. Pačių kepta duona. Už duoną savaime niekas medalių neduoda, bet kai duoda medalius, žiūri, kokia restorane duona. Kažkada Jamie Oliver pasakojo, kad, kai buvo jaunas pradinukas garsiame Londone restorane „Neil Stret Restaurant“, jis 12 mėnesių nieko daugiau nedarė, tik mokėsi kepti duoną. Toliau jau prasidėjo jo augimas. Akivaizdu, kad Mickey Bhoite irgi mokėsi kepti duoną.

Austrė su ikrais

Austrė ilsisi ant mėlynos druskos ir šalia padėta granatų padažo ampulė. Prabangiausias maistas, koks tik gali būti, su subtilia narkotikų užuomina – bet čia viskas legalu. Aš nemėgstu austrių su padažais, bet čia man patinka. Net labai patinka. Galvoju, koks čia santykis su Italija: aš manau, kad smaragdiniai jūros vandenys kur nors Sardinijoje.

Rizotas, dar vadinamas daugiaryžiu

Dabar prie sunkiosios artilerijos. Rizotas karbonara su sepijų rašalu (€18), ir nevadinkite jo daugiaryžiu. Ypač tada, kai jis pagamintas su arborio ryžiais, brangiausiais ryžiais pasaulyje: už tiek, kiek kainavo brandinti ryžiai šioje lėkštėje, įgaunantys retą kreminę konsistenciją rizote, turbūt kur nors Pakistane galima nupirkti dvidešimties kilogramų maišą. Ir padažas, o Dieve, karbonaros padažas iš kiaušinių ir pekorino sūrio (prastas variantas: su grietinėle, bet čia net kalbėti apie tai būtų šventvagystė). Jei danguje Dievo virtuvėje ruošia ryžius, turbūt juos pagamina tokius.

Šukutės

Šukučių tartaras (€16). Vėlgi, iš savo patirties, aš sakyčiau, kad šukutės yra skaniausios tiesiog iškeptos ant sviesto, labai atsargiai iškeptos (kelios sekundės, ir jos perdžiūva), bet čia jos susmulkintos ir suformuotos į batonėlį, ir su truputėliu mango padažu. Jei nebūtų kitų patiekalų, aš sakyčiau, kad jau dabar eisiu ir laimingas numirsiu, nes mačiau viską. Ne, ne viską mačiau.

Jautienos išpjova

Jautienos išpjova (€36) buvo tobula, tačiau, jei turėsite pasirinkimą, aš, jumis dėtas, ją pasilikčiau dar vienam vizitui. O gal ir ne. Mėsa burnoje teliuškavo kaip skystis, o bulvės – vos vos kietokos (toks šefo sumanymas, aš jo paklausiau) buvo su trumo drožlėmis, ir tą al dente kietumą aš pajutau kaip Italijos kaimo atgarsį. Kad tik nepervirus. Viskas sekundę į sekundę. Kad bulvės kietumas kontrastuotu su beveik kremine jautiena.

Menkė su pupomis

Menkė (€26) gyvenime yra nuobodoka žuvis, sunkiai paruošiama, bet aš esu gyvenime valgęs menkės, kurią džiaugiausi užsisakęs. Ši menkė buvo žuvis tiesiai iš šventų rankų. Šv. Petras buvo žvejys. Dabar aš žinau, ką jis žvejojo ir kas buvo jo tinkluose. Šakute kabinant, menkė atsiskyrinėjo storais, idealiais, dailiais sluoksniais, o pupos, fagioli, irgi buvo kietokos, ir vėl kuriant tą sunkiai pagaunamą kontrastą.

Triumfas buvo spagečiai su jūros ežių padažu

Kai jūs ten eisite (o eisite, aš jums pažadu, eisite), ir jei norėsite pasirinkti VIENĄ patiekalą, kurį valgė Užkalnis, ir nuo kurio jis norėjo kelti rankas į dangų ir prašyti, kad jau jį pasiimtų pas save, ir Užkalnio draugė sakė tą patį, tai buvo patiekalas apgaulingai paprastu pavadinimu: spaghetti aglio olio pepero (€24). Spagečiai su česnakais, aliejumi ir pipirais, čia maždaug kaip Lietuvoje kiaušinienė su spirgais, arba kotletai su bulvių koše. Bet ne, čia šefas su jomis juokauja. Nes tie spagečiai yra su padažu iš jūrų ežių, ir kol neparagausite, jūs nesuprasite, ko aš čia kibirkščiuoju. Jie kvepia, kaip Italijos pajūris, kur sustatytos žvejų valtys, kur sūrus vanduo, kur degutu išteptos virvės, ir tai yra tas atvejis, kai nori pradėti kandžioti lėkštę, nes kai suvalgai, negana. Absoliučiai, visiškai, šimtaprocentiniai geriausi spagečiai mano gyvenime, ir jūsų gyvenime bus taip pat.

Desertas atrodo kaip žaidimas

Desertas, kuris vadinasi ne tiramisu, bet „tea-ramisu“, nuo žodžio „tea“, arbata, jau nebegalėjo tiek priblokšti, nors ir buvo gudriai padarytas kaip kombinacija iš LEGO kaladėlių ir to pakavimo lakšto su oro burbuliukais, kuriuos taip gera spaudyti, kad nuramintum nervus. Bet kuriame kitame restorane jis būtų sensacija, bet čia jau paskutinis fejerverkas, ir publika jau sėdi apakusi.

Čekis

Pietūs dviems, su nedaug gėrimų, kainavo €145 ir arbatpinigius. Brangu? Na kaip, nepigu. Ne dienos pietūs. Bet už visą virtinę pojūčių, kurie buvo tokie stiprūs, kad nebegaliu apie juos net ramiai rašyti, tai nėra labai daug. Aš eisiu ten dar ne kartą.

Geriausi šefai nekalba apie žvaigždutes „Michelin“ gide. Taip, jie jų nori, bet pirmiausia turi būti toks geras, kad jų net nustotum norėjęs. Mickey Bhoite nekalba apie jas. Niekas nežino, kada Michelin inspektoriai atvyks į Lietuvą, nežinau, ką jie pagalvos, atėję į šį restoraną, bet aš, parašęs kelis šimtus apžvalgų ir valgęs tikriausiai tūkstantyje restoranų visame pasaulyje, sakau, kad ši vieta gali gauti žvaigždę arba dvi (ir man tada bus gaila, nes tada reikės laukti kelias savaites, kol gausiu staliuką). Bet tai visiškai nesvarbu. Vilnius gavo tikrą kulinarinį stebuklą, ir aš kviečiu eiti ir džiaugtis.

Penkios žąsys iš penkių, jokių klausimų. Vilniaus stebuklas.

 

Renaissance, Subačiaus g. 3, Vilnius. Tel. +370 618 81513. Facebook profilis.

Kasdien, nuo vidurdienio iki 23:00.