ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Špunka: dabar jau galiu rašyti ir apie alų

Špunka, Užupio 9-1, Vilnius

2013 - 03 - 21

Kai pradėjau rašyti apie Vilniaus, Lietuvos ir pasaulio restoranus, iš visų atsiliepimų aktyviausi buvo siūlymai rašyti apie vieną, kitą ar trečią alaus barą. Bent jau Vilniuje turbūt nėra nė vienos didelės ar mažos girdyklos, apie kurią kas nors nebūtų pasisiūlęs parašyti ar primygtinai brukęs „būtinai nueiti“.

Aš visą laiką spyriojausi. Dvi priežastys: pirmoji, dažniausiai aludėse maistas yra toks, kad rankos nusileidžia. Aprašyti galima, bet geriau nereikia. Pavyzdžiui, karka man yra šlykštu – kai kurių maistų nepamėgsiu niekada. „Rinkinys prie alaus“ yra restorano ženklas apie tai, kad nei išmonės, nei pastangų nebuvo ir nebus.

Antroji priežastis: alaus snobai.

Alaus snobai – ir Lietuvoje, ir kitur pasaulyje – yra tikrai baisesni už visus kitus maisto snobus (kokie nors kavos specialistai nė iš to nesusilygina), ir yra beviltiški ir pikti padarai, kuriuos galima sulyginti tik su „tikros pirties“ žinovais ir automobilių klubų nariais. Jie gyvena tik tam, kad galėtų į visas puses taškytis panieka ir kaltinimais neišmanymu.

Špunka – vaizdas iš arti. Apsilupęs namas ir nauja aludė.

Alaus snobams viskas aplinkui yra nesąmonė, birzgalas ir neverta jų unikalaus supratimo apie gėralą. Jie nekenčia stambių ir pramoninių aludarių, bet taip pat nekenčia ir vieni kitų ir visaip niekina konkurentus, net jei tie konkurentai yra smulkūs ir namudiniai gamintojai. Jie rašo nykius tinklaraščius ir pliekiasi forumuose, kur daugiausiai bando vieni prieš kitus pasirodyti išsigalvotomis žiniomis. Bendraudami internete labiausiai mėgsta vieni kitiems sakyti „kitą kartą pasidomėk prieš rašydamas“.

Jie skiriasi nuo kompiuterinės technikos, pažymėtos obuolio ženklu, garbintojų: pastarieji bent jau giriasi tais gaminiais, kuriuos turi, o alaus snobai labiausiai mėgsta kalbėti apie tas vietas, kur jie neina, ir apie tą alų, kurio jie negeria (geriausiai tam tinka bet kuri pelninga viešojo gaminimo įstaiga ir bet kuris pramoninės gamybos alus, kurio reklamą galima pamatyti per TV).

Tai štai, matote, kaip man sunku ir pavojinga prisiartinti prie alaus žmonių. Bet jau per senas, kad ko nors bijočiau, todėl kažkada pradėti reikia.

Neseniai atsidariusi Špunka sostinės bohemiškame Užupyje (tiesa, kone labiausiai prestižinėje jo vietoje, prie Angelo skulptūros) yra visai nedidelė vieno kambario skylė – regis, nė dvidešimties sėdimų vietų nebūtų, nors kartais lankytojai čia ir stovi (keletą kartų užėjau, ir vis pataikau pamatyti anglų turistų, jiems, matyt, tas ankštumas ypač savas). Tokiu pačiu vardu pavadintos aludės jau yra Klaipėdoje, Utenoje ir Panevėžyje, bet aš rašysiu apie tą, kuri man arčiausiai prie namų, ir, kaip pamačiau netrukus, prie širdies.

Špunka, sako man žinovai – tai mažas medinis kaištis, kuriuo užkemša alaus statinė. Žodis skamba nelabai taisyklingai, truputį chuliganiškai, bet gal čia taip sumanyta.

Bare septynios alaus rūšys, pilstomos iš pompos (visi – 8 Lt už puslitrio bokalą) ir daugybė visokio skirtingo alaus buteliuose. Žmonės dažniausiai mėgsta pilstomą alų, ir jei gali rinktis, visada pasirinks būtent tokį, o ne iš butelio. Taip atsitinka ir čia, sako barmenas.

Užkandžiams – paprasti sūriai iš vietinio turgaus arba rūkytos mėsos.

Apie valgį čia nelabai yra ką rašyti: prie alaus duoda riešutėlių, galima užsisakyti lietuviško sūrio (užperka netoliese, už Vilnelės, kai ketvirtadieniais būna Tymo turgelis) arba mėsytės: ir viena, ir kita kainuoja 12 Lt. Man savotiškai patinka, kad nėra keptos aliejuje duonos – nors jos gyvenime nevengiu, bet ji aplink palieka taukuotą pėdsaką, ir juo labiau kad nėra virtuvės su visokiais cepelinais. Galėčiau pageidauti, kad šis baras būtų pirmasis Vilniuje, kuris prekiautų Anglijoje pamėgtomis kiaulienos nuokrapštomis (pork scratchings). Tai kiaulienos skūros gabaliukai, kepti su riebalų sluoksniu, tokie baisiai traškūs dideli spirgai, išdžiovinti ir užsūdyti. Bet čia tik mano svajonė. Tiek, kiek yra užkandžių, man užtenka. Ne vakarieniauti čia ateinama.

Apie alų jie patys rašo aiškiai: „Mes nežiūrim, gyvas ar negyvas. Mes uostom, ar gerai kvepia. Jei gerai kvepia ir geras skonis, parduodame ir jums.“ Galima ir suprasti, ir sutikti. Ir dar, ačiū Dievui, neskelbia nesąmonės apie gyvą alų angliškai: „living beer“. Ant durų dabar– teisingesnis užrašas, „craft beer“, suprantamai pasakantis apie alų iš mažų ir nepriklausomų gamintojų.

Viena iš pilstomų alaus rūšių – eksperimentinė, sako aludės savininkai – IPA, „India Pale Ale“ (Indijos blyškusis elis). Ši alaus rūšis, turinti ne ką daugiau bendro su Indija, nei mūsų šalyje daktariška dešra turi bendro su medikais, jos tėvynėje Anglijoje retai pasirodo aludėse, dažniau užtinkama buteliuose. Tokį alų XIX amžiuje pradėjo virti eksportui į Indiją, britų kolonistams, ir pavadino tolimos šalies vardu. Vilniuje jį matyti gana keista. „Špunkoje“ pilstomas lietuviškas IPA džiugina gėliniu, švelniu ir rafinuotu aromatu: tai reti amerikietiški apyniai, paaiškina man.

Dar čia smagus avižinis stautas (sako, „pirmasis lietuviškas avižinis stautas“), „Gutstoutas“, iš Širvėnos bravoro, tamsus (dėl deginto salyklo), švelnus ir su kavos skoniu. Tas man labai patiko, ypač šaltu metų laiku.

Alaus baras vertas tiek, kiek verta jo publika. Man atrodo, kad tokioms vietoms, kaip „Špunka“, dar teks daug stengtis, kol pagaliau slogius prisiminimus pamirš mano karta ir vyresni žmonės. Sovietinis girdyklų palikimas slegia kuprą net ir tiems, kas niekuo prie to neprisidėjo, o neseniai atsiradusi bambalinio papilstymo mada („taip pigiau“) sukūrė naują, nepatrauklų pigaus alaus gėrėjo paveikslą. Jis pratęsė seną alaus vartojimo kultūros šešėlį, su apgriuvusiu ir jau uždarytu įstabios architektūros ir baisios reputacijos sostinės „Tauro ragu“ (450 vietų!) ir jo ilga tvora, skiriančia pievą nuo gyvenamojo namo (kad lankytojai netrukdytų gyventojams ir nesišlapintų jų laiptinėje). Arba su anuomet toli smirdėjusiais „Žemaičiais“, prie kurių jaunystėje užsidirbau smegenų sutrenkimą „susiginčijus su bare kitais alų gėrusiais jaunuoliais“ (taip sakė milicijos protokolas).

„Špunkos“ barmenas sako, kad labiausiai nepageidautini ir bėdos ieškantys lankytojai išeina patys, pasižiūrėję į kainas: pigiai nusitašyti galima kitur. Todėl šiandien čia gana santūri publika ir apčiuopiamas saugumo jausmas. Užupio ir Senamiesčio personažai irgi ateina (kunigaikštis Urniežius irgi buvo atėjęs, bandė rūkyti pypkę, bet buvo paprašytas į lauką), tačiau nekenkia švaraus ir rafinuoto mažo baro įspūdžiui.

Didžiausia sėkmė man čia yra didelio alaus pasirinkimo ir jaukios, šiurkštokos aplinkos suderinimas su švara ir tvarka (vienas apžvalgininkas minėjo jaukią betvarkę, nežinau, ar jis tikrai buvo „Špunkoje“ – man baras pasirodė labai vyriškai ir griežtai prižiūrėtas).

Apskritai, barų Vilnius sparčiai civilizuojasi. Tokį barą, su apsilupusiu tinku ant sienos ir kaldintais kryžiais, bet švarų ir tvarkingą, užtikęs kur nors Helsinkyje arba Amsterdame prieš dvidešimt metų, žavėčiausi ir dūsaučiau, sakyčiau, na, kada gi kas nors tokio bus Lietuvoje. Dabar galiu žavėtis ir dūsauti per tris kvartalus nuo savo lauko durų.

Indiškasis blyškusis elis, viena iš retai baruose pilstomų alaus rūšių.

Kadangi maisto vertinti neišeina, aš jiems negaliu skirti už žąsų įvertinimą už maistą, bet už alų ir aplinką skiriu penkias iš penkių. Aš noriu sostinėje daugiau tokių vietų.

Špunka, Užupio 9-1, Vilnius (taip pat Klaipėdoje, Utenoje ir Panevėžyje). Tel. +370 606 62225. Facebook profilis.

Kasdien nuo 12:00 iki 23:00 (alkoholis parduodamas iki 22:00 val.)



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (10)
Luna 2013-03-22 13:33

Jau va ir du „žinoviukai“ išdygo kaip grybai. Sparčiai veisias. Mielės geros, matyt.

ar kažką 2013-03-22 23:21

IPA Anglijoj galima gaut kiekvienam pub’e, katras nors kiek alum (‘eilu’, ne ‘eliu’?) domisi.

siaip 2013-03-25 02:53

senamiestis o langai ir durys plastikiniai

Šiaip 2013-03-29 10:51

Apie taip vadinamus „alaus snobus“ tai čia atsiraugėta sodriai ir tirštai, bet ne arčiau tikrovės, negu tūlos Grasildos papostringavimai apie „pencinykų gėnocydą“. Įstatyk į tą pastraipą vietoje žodžio „alus“ kitą (pvz. vynas, kava, arbata, austrės, ikrai ir t.t.), kiek paredaguok turinį – ir gausi tą patį: spalvingą, tarsi vaiko seilinukas, tačiau ne itin prasmingą tekstuką.
Jeigu straipsniuko autorius su tais jo vadinamais „alaus snobais“ yra tikrai bendravęs, o ne šiaip laisvalaikiu susikūrė jų vaizdinį, tai jis turėtų žinoti, kad alaus mylėtojai neignoruoja ir neniekina didžiųjų bravorų ar taip vadinamo „pramoninio“ alaus – su sąlyga, kad tas alus yra geras, t.y. verdamnas daugiau galvojant apie jo skonį, o ne vien apie pinigus. Tokių didžiųjų bravorų, toli pralenkiančių savo apyvarta Lietuvoje veikiančius, yra aibė: pradedant Guinness ir baigiant SABMiller.

... 2013-04-04 21:37

Kelisyk buvau Anglijoj, negyvenau, bet turbūt tik vienam iš aplankytų randomu kabakų nebuvo IPA, tai kaip čia su statistika?… :-) Aišku, beveik visur jis buvo vienas ir tas pats – Greene King.

Parašykite komentarą