Stikliai: grįžau ten, nuo kur viskas prasidėjo


2016 - 02 - 01
Kaip Stikliai atrodo, kai išjungtos šviesos. Ne, iš tiesų tai blogai kamerą nustačiau Kaip Stikliai atrodo, kai išjungtos šviesos. Ne, iš tiesų tai blogai kamerą nustačiau

„Koks tu restoranų vertintojas, kokius mokslus baigei“, klausia manęs skaitytojai, sakyčiau, penkis kartus per dieną (ir tai tik todėl, kad ne visi sugeba prisiartinti arba parašyti laišką, kurį pats perskaityčiau, o tai būtų penkiasdešimt kartų per dieną). Šiaip jau, sakyčiau, ne jūsų reikalas: net jei ir būčiau baigęs kulinarijos mokslus, jums diplomo nerodyčiau. Aš net ir troleibuse keleivių kontrolei bilieto nerodau, o jie nedrįsta klausti. Ir ne „tu“ reikia kreiptis, o „jūs“. Kepures nusiimkite, kai kalbate su manim.

Geras gyvenimas Geras gyvenimas

Mano kulinarijos mokslai praėjo dešimtyse pasaulio šalių prie staltiesių ir lėkščių. Kai tiek būtumėt visur pasaulyje valgę, tai ir jūs galėtumėt rašyti. Ir dabar galite, žinoma, rašyti, tik jūsų niekas neskaito, kaip ir tų „kulinarinių tinklaraščių“ su penkiolika skaitytojų.

Čia servetėlės ne popierinės, ir jų iš trikampiukais nepjausto Čia servetėlės ne popierinės, ir jų iš trikampiukais nepjausto

Tačiau klausimas, nuo ko viskas prasidėjo, yra gana įdomus. Taip, tėvai dažnokai (gal dažniau, nei vidutinį vaiką, bet aš niekada nebuvau vidutinis vaikas) vedžiodavosi su savim po restoranus, bet tai buvo sovietiniai restoranai su negudria virtuve – „Bočiai“, „Senasis rūsys“, „Neringa“, „Draugystė“ – kur išmaniausi dalykai buvo Kijevo kotletas arba „bišteksas su krauju“, kas šiais laikais būtų paprastas jautienos kepsnys, steikas, tačiau anais laikais jo nevisiškas užkepimas (tai yra, kepimas ne iki tokio puspadžio, iki kokio buvo pratusios čirškinti šeimininkės) buvo laikomas drąsiu ir beveik uždraustu kulinariniu žingsniu. Bifšteksą su krauju patiekdavo „Draugystė“.

Ne, iš tų laikų negalėjau pasisemti aistros restoranams (nors, prisimenu, buvo įdomu klausyti, kaip groja ir dainuoja dainą apie pelenę ūsuoti vyrai „Bočių“ restorano scenoje – šiandien ten, Šv. Ignoto gatvėje negudri vyninė „La Boheme“ su pigių sūrių rinkinukais prie paprastų vynų).

Valgiaraščio fragmentas Valgiaraščio fragmentas

Labai jaunas būdamas, ir dar niekur nekeliavęs užsienyje, nuėjau į „Stiklių“ kavinę (ji tuomet dar vadinosi kavinė, ne restoranas), kuri buvo tais laikais labiausiai žinoma privati maitinimo įstaiga. „Kooperatinė“, sakydavo anais laikais, nes privatus kapitalas buvo vis dar laikomas blogiu, kuris yra įteisinta spekuliacija ir vagystė. Maždaug taip apie kooperatorius su jų lipdukais, garintais džinsais ir tymzais-boisais (tokie megztiniai, ant kurių būdavo užrašas „Team Boys“, kurio nei perkantieji, nei parduodantieji nesuprato), o taip pat kavinėmis, galvojo visi dori darbo žmonės, dar velkantys jungą bebankrutuojančiuose guminės avalynės fabrikuose, kurie algų jau nemokėjo, bet dūmais dar kosėjo.

Šviestuvas ir lubos Šviestuvas ir lubos

Kas vyko toliau, jau aprašyta žiniasklaidoje. Tada valgiau vištienos skrandelius, ir praeinantis pro šalį savininkas, Romas Zakarevičius, pamatė, kad neturiu ant stalo duonos. Pats atnešė jos ir pasiūlė. Pats garsus savininkas aptarnavo mane, tada dar džinsiniu švarkeliu beveik paauglį. Jis juk nežinojo, kas iš manęs bus po ketvirčio amžiaus. Tačiau aš manau, kad būtent tas epizodas man parodė, kaip gyvenime atrodo teisingas visuomeninis maitinimas. Ir gal nuo to viskas ir prasidėjo, ir toliau gyvenime aš visada ieškojau dalykų, kurie yra skanūs, įdomūs ir teisingi.

Interjero paprastu ar asketišku nepavadinsi Interjero paprastu ar asketišku nepavadinsi

Tai dabar aš vėl čia, visai netoli tos pačios vietos, kur prieš ketvirtį amžiaus valgiau vištienos skrandelius. Šiandien viskas kitaip: šiandien tai viešbučio restoranas, įmantriai dekoruotas, tikrai ne minimalistinis. Išstatytose nuotraukose – prezidentai ir karaliai, kurie čia valgė po to, kai išėjau aš.

Bolly, kaip gero gyvenimo simbolis Bolly, kaip gero gyvenimo simbolis

Restorano kritikui karalių nuotraukos dažniausiai reiškia tai, kad restoranas bus pakankamai konservatyvus, ne revoliucinis, bet toks, kur visos jėgos ir išmonė eina į kokybę ir stabilumą, kurių negali pajudinti jokie atsitiktinumai.

Žuvienė, taip. Žuvienė, taip.

Kaip atrodo visa tai paprastam valgytojui? Pažiūrėsiu. Valgiaraštis nėra skaitymas apie mažas kainas. Vilniuje žuvienė už €3 ar €4 yra normalus reiškinys. Žuvienė už €10 – tai jau brangu. „Stiklių“ žuvienė yra €15,06, tai yra, taip sakant, penkiasdešimt du litai senaisiais pinigais. Ar tikrai skanu? Labai skanu, žuvies ir jūros gėrybių gausu, nors gal ir ne pati skaniausia gyvenime valgyta žuvienė. Ar verta? Sunku spręsti, kaip kam. Jei gali tiek išleisti, tikrai negaila – apgautas tikrai nesijauti. Ar vėl užsisakinėčiau? Taip.

Šukutės prietemoje Šukutės prietemoje

Didžiosios šukutės (€29), ant keisto bulvinio risotto pado (net daugiaryžiu nepavadinsi, kaip liepia kalbos baudėjai – nes ne iš ryžių jis visai) – man puikiai įtiko, bet ką aš žinau, man šiaip šukutės yra vienas geriausių patiekalų. Aš jas mėgstu lengvai pakeptas, tik neperkeptas, arba visai žalias, ant sušių. Ką aš čia dar laužysiuos? Tobulos šukutės.

Žuvies patiekalas Žuvies patiekalas – jūros ešerys

Antrieji patiekalai. Jūros ešerys (€36) buvo paruoštas konservatyviai, itin santūriai, tik paliekant natūralų puikios žuvies skonį. Tada supratau, kame čia reikalas. „Stikliai“ turi tokią reputaciją ir tokį pasitikėjimą savo jėgomis, kad virtuvės šeimininkas nesijaučia turįs už savo pinigus kažką priblokšti labai netikėtu dalyku. Kaip ir „Bollinger“ šampanas, €144, kuris nestebina, o tik džiugina. Lietuvoje tai tiesiog geras šampanas, o mano antruosiuose namuose, Britanijoje, tai pretenzingas tuštučių pasirinkimas, panašiai, kaip mūsų šalyje paslydęs ir nebeprisikeliantis „Moët & Chandon“, kuris primena apie tuos, kas jį vadina „majotu“. Svarbiausia, tačiau, nėra reputacija. Svarbiausia yra troškulys ir burbuliukai.

Stirniena Stirniena

Antienos kepenėlės (€42) buvo dar įspūdingesnės už stirnieną (irgi €42). Stirniena buvo labai gera, ir išmaniai pateikta, bet tai visada yra sausoka mėsa, iš kurios sunku išgauti skonio sprogimus. Pagalvojau, kaip sunku vertinti restoraną, kai visi bandyti patiekalai yra mažų mažiausiai nepriekaištingi. Nė vienas per daug neiššoka ir nesipuikuoja kitų tarpe. Tiesiog išbaigta, nuosekli vakarienė.

Desertas Desertas

Desertas „Paryžius – Vilnius“ (€13, o pavadinimas, kaip iš knygos apie XX amžiaus pradžią ir kokią romantišką kelionę traukiniu). Traškus profiterolis su karamelizuotais obuoliais ir riešutiniu kremu. Skonis – toks pat, koks ir aprašymas. Labai, labai gerai. Aš nemėgstu saldėsių, bet labai gerai.

Čekis Čekis

Čekyje mudviems išmušė €325,06. Arbatpinigiai – priedo. Nebūtinai pati brangiausia įmanoma vakarienė Vilniuje, tikrai ne revoliucinė, tačiau čia mes mokėjome visai ne už tai. Šiame restorane ateini į šiuolaikinio Vilniaus istoriją ir atsisėdi joje. Ar Vilnuje gali nebebūti „Stiklių“? Ne, nebegali, kaip nebegali būti Arkikatedros, Gedimino pilies bokšto ir Užupio angelo. Šis restoranas, kaip sako anglai, jau yra institucija.

Penkios žąsys iš penkių.

 

Stikliai, Gaono g. 7, Vilnius. Tel. +370 5 264 9595. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo 07:00 iki vidurnakčio (pusryčiai nuo 07:00 iki 10:30).