ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Stiklių Aludė: poliruotas, eksportinis lietuviškumas tinka ir mums. Puikiai tinka.

Stiklių Aludė, Gaono 7, Vilnius

2012 - 05 - 13

„Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto“ – žinote, buvo tokia daina. Tai va. Stikliai įsikūrę ten, kur turbūt yra labiausiai poliruotas, labiausiai nepriekaištingas didelio senamiesčio gabalas. Čia susitinka Gaono, Žydų, Stiklių ir  Antokolskio gatvės, ir šiandien bet kas, žiūrėdamas į milijoninius pastatus ir išlaižytas parduotuves, vargu ar pagalvoja apie tai, kad kažkada čia nebuvo prestižiniai sostinės kvartalai. Žydai, kaip ir vokiečiai, ir rusai, ir totoriai, buvo biudžetiniai miesto gyventojai, kaip amatinininkai, kurių vardais pavadintos Vilniaus vietos (ir tie patys stikliai, ir odminiai, ir mėsiniai), o elitas buvo kuo arčiau pilies, su visais savo vienuolynais ir bažnyčiomis.

Stiklių Aludė, pripažinsiu aš jums, man kažkada buvo dalis to vaizdelio, kuris man buvo pernelyg tobulas, kad būtų smagus. Aš tais laikais gyvenau Anglijoje, ir atvažiavęs kartais norėdavau tos nepraustos autentikos, kaimiškos atgrubnagystės. Pats gyvendamas užsienyje ir grįždamas į gimtinę, jaučiausi, kad perlenkia lazdą tie super-poliruoti Stikliai, kaip ir Markusas, kaip ir dabar, sakyčiau, koks nors Bistro 18* – čia ne Vilnius, galvodavau, čia Vakarai, o tai nėra niekam įdomu.

Dabar taip nebegalvoju. Aš nebenoriu nenuoseklumo ir nenuspėjamumo ir mėgėjų-padavėjų, ir šefų su fantazijos metastazėm. Duokit man dešimtmečių patirtį, ir duokit man suaugusius padavėjus, kurie išmano savo darbą; ir dar būtų labai gerai savininkus, kuriems rūpi jų verslas.

Čia, sakyčiau, rūpi. Seniai žinojau, kad, norint pamatyti Stiklių savininkus, nebūtina žiūrėti žurnalų su aukštuomenės kronika (nors jie būna ir ten). Jie visą laiką prie savo biznio. Taip ir dabar, mes sėdime, o iš viešbučio į šalia esančią kulinariją Ponių laimė** bėga Aleksandras Ciupijus, vienas iš savininkų, o paskui su kažkokia lėkštute bėga atgal į viešbutį. Jie taip jau dvidešimt metų laksto.

Stiklių aludė turi Biržų alaus. Pasirinkimo didelio nėra, bet šitas tirštas, lipnus, saldokas (pusė litro 8 Lt). Man patinka. Aš jo visuomet išgeriu daugiau, negu reikia. Jis tiesiog labai, labai smagiai geriasi.

Užkandėlė su šefo linkėjimais

Prasideda viskas nuo užkandėlės, sako, su linkėjimais nuo šefo. Nice gesture. Tai brangiai nekainuoja, tai atrodo gerai; ir tai nuteikia atitinkamai.

Kepta duona

Kepta duona, užkandis prie alaus, lietuviškesnė nei paukščių pienas, čia padaryta kitu lygiu: čia ne dantų laužymo gabalai, kokius parduoda kioskeliuose prie senosios Smiltynės perkėlos. Pažiūrėkit, koks sluoksnis užtepo.

Cepelinai

Tai, ko gero, vienintelė man žinoma visuomeninio maitinimo įmonė, kur žmoniškai ruošia cepelinus. Ne per minkšti, ne per kieti, ir, kaip suprantu, ne iš parduotuvinės masės. Cepelinai kainuoja 17 Lt, ir daug kas pasakys, kad tai brangu brangu, bet man tai kaip tik atrodo, kad toks nerestoraninis patiekalas, taip gerai padarytas, galėtų kainuoti dar brangiau. Juo labiau, kad ir spirgų užpilas (žr. žemiau), skirtas arterijoms užkamšyti, padarytas taip, kaip Dievas liepė.

Ne, čia ne dietinis restoranas ir ne vieta žaliavalgiams ir vegetarams. Spirgai su grietine.

Stikliai pagarsėjo (na, papildomai pagarsėjo, nes jau seniai garsūs) tuo, kad Hilary Clinton čia valgė du kartus ir abu kartus užsisakė koldūnų (tai vienintelis priekaištas puikiam padavėjui – ką valgė Klintonienė, turėjau pasižiūrėti pats internete, nes padavėjas nežinojo). Koldūnai maloniai kietoki, angliškai kalbant, firm. Gražiai suformuoti. Nesimakaluojantys bele kaip bele kur šilto vandens padaže, kur paskui pasako, kad vandeninga liurzė yra „sultinukas“.

Dar vienas modifikuotas lietuviškas patiekalas – bulviniai blynai su lašiša. Lašišos, juo labiau rūkytos, nemanau, kad lietuviai valstiečiai dažnai valgydavo. Bet čia tinka, ir gražus įsimenančio skonio akcentas prie paprasto ir nelabai įsimenančio bulvių skonio (nes bulvės gali būti skanios tik ko nors kito dėka – dėl to, pavyzdžiui, mano a.a. močiutė Izabelė Marčiulionienė bulvinius blynus ruošdavo, pridėdama gausiai svogūnų). Blynai kainuoja 24 Lt, bet čia ne studentų valgykla ir lašiša atrodo, kaip lašiša.

Dar vienas patiekalas, kurį valgau tada ir tik tada, kai geriu alų – aštrios pupelės su spirgučiais. Tai fantastiškas patiekalas, kai jis gerai paruoštas. Kai jis kainuoja 4 Lt, jo nereikia užsisakinėti, nes bus bliūdelis sprangaus maisto. Tačiau čia jis kainuoja 14 Lt (brangiau, nei pietūs kai kur kitur), ir pupelės nuostabios, ir aštrumas godotinas.

Viskas taip neįtempta, taip patikima ir patiekiama su tokiu atrodančiu (esu tikras, gerai padarytu) atsipalaidavimu, kad tiesiog belieka gerti dar alaus ir džiaugtis. Tai yra gero laiko ir rafinuoto turistinio Vilniaus formulė, kuri padaryta idealiai, tobulai, nepriekaištingai. Daugiau tokių alinių.

Nuo pavasario iki vėlyvo rudens staliukai yra ir lauke, visu kitu metu (ir vasarą irgi) galima sėdėti ir viduje, ir rūsyje.

Trise, su trim dideliais ir dviem mažais alumis, kava ir vienu desertu, pravalgėme 163 Lt + arbatpinigius.

Aš negaliu šiai vietai skirti mažiau, nei penkias žąsis, nes viskas yra teisinga ir tai yra paprastas, neįsitempęs ir labai švariai atliktas standartas, pagal kurį turi lygiuotis visi. Jei visi restoranai Vilniuje laikytų tokius standartus, Laukinėms žąsims nebebūtų ką veikti.

Stiklių Aludė, Gaono 7, Vilnius. Tel. +370 5 264 9580. Tinklalapis.

Kasdien nuo 11:00 iki vidurnakčio.

* Ten, kur kažkada buvo šlovinga Stiklių vaikų kavinė, kur mano jaunystėje sėdėdavo ir picas valgydavo ne vaikai, o visa sostinės grietinėlė su doleriais kišenėse (anuomet, kai reikėdavo pinigų, nueidavom į keityklą ir išsikeisdavom 20 dolerių). Tie, kurie kas ryta gerdavo apelsinų sultis, kurių litras tuomet kainavo kaip savaitės vidutinis atlyginimas šalyje, tie, kas jau buvo išmokę naudotis dezodorantais ir turėjo kišenėse popierines nosines, kurias visuotinai vadino mušuarais, nes juos pirmosios pradėjo pardavinėti Iki parduotuvės ir užrašai ant jų buvo prancūziški.

** Taip anksčiau vadinosi ir jų restoranas Gedimino prospekte, o dabar yra kulinarija Stiklių g. 14 / Žydų g. 1, kada nors ir apie ją parašysim.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (25)
Valdas 2015-05-17 16:13

Geriau nevesk, as ta padariau ir labai nusivyliau.

Nera alaus 2014-06-23 15:27

Kokia aludė, jei yra tik 2 gamintojai alaus: Švyturio ir Biržų. Tuo labiau, kad užsakius Švyturio balto, padavėjas atnešė ekstra – atseit sorry, neturi, atnešėm ekstra :)))

Visos jūsų žasys išskrido į pietus matyt…

Dina 2015-03-07 23:18

Pone Užkalni, no offence, bet Jūsų Mamos cepelinai labai nekokie, jei net šitie šlykštūnai už juos skanesni…

Valdas 2015-05-17 16:11

Rinkausi si restorana, tikedamasis profesionalo subjektyvaus vertinimo, taciau manau, kad vertinimas tiesiog nupirktas. Vieta puiki, aptarnavimas geras, maistas tragiskas. Alus ir tas didziuju daryklu. Bent gerai, kad birzu alus ivede sioki toki prieskoni. Taigi cepelinai turbut beveik visur kitur geresni, sriuba nieko ypatinga. Nerekomenduoju ir antra karta negrisciau.

Andrius Užkalnis 2015-05-17 18:31

Manykite ir toliau.

Parašykite komentarą