ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Tapas Restobaras: Užkalnio vaikystės name

Tapas Gastrobaras, Basanavičiaus g. 15, Vilnius

2017 - 04 - 30
Basanavičiaus 15, mano vaikystės namas

Mano vaikystės namas Vilniuje stovi ant J.Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių kampo, kitapus tarnybinio įėjimo į Rusų dramos teatrą. Nuo vienuolikos metų ten augau ir subrendau kaip rašytojas, maisto kritikas ir gyvasis klasikas, ten susiformavo mano kūrybiškumas, pasaulėžiūra ir talentas. Tai, kaip galite suprasti, neeilinis namas. Minėtasis namas taip pat įėjo įstoriją, nes jo kieme žiniasklaidos buvo kalbinamas Eligijus Masiulis po tam tikrų prieštaringai vertinamų įvykių su dėžute. Ar tai susiję su šio restorano apžvalga? Jokiu būdu. Tačiau štai jūs susidomėjote, kokia gi ta teritorija, kurioje yra buvę tiek iškilių asmenybių. Dar mūsų laiptinėje viršuje gyveno kaimynė Rūta, kuri visą laiką mano mamai sakydavo, kad iš Andriuko nieko gero nebus. Dabar Rūta jau geresniame pasaulyje, tačiau jos išmintis liko.

Interjeras toks

Ką dar prisimenu iš ten? Žinomas personažas gretimoje laiptinėje buvo vardu Žora, arba Georgijus, ir pas jį mano vaikystėje atvažiuodavo milicija ir žadėjo jį patraukti atsakomybėn už veltėdžiavima. „Žora, pas tave mentai buvo? Ko norėjo?“, klausdavo jo kiemo vaikai. „Klausė, dirbu ar ne,“ atsakydavo Žora. Tai buvo tie laikai, kai nieko negalima buvo susirasti internete.

Alus ir šakutės

Negaliu tvirtinti, kad tikrai šiame name atidarė ispaniškų užkandėlių restoraną mano garbei. Greičiausiai ne, bet žmogus gali svajoti.

„Tapas Gastrobaras“ yra ilgoje patalpoje, kuri restoranui ar barui nebuvo sumanyta. Greičiausiai čia kažkada buvo tunelis, pro kurį kinkomasis transportas patekdavo į kiemą. Toks ir jausmas, kaip tunelyje. Nesakau, kad blogai. Net jauku. Kitame gale matyti išėjimas į mano kiemą, kuriame aš kartais būdavau.

Viduje – visiškas atsipūtimo jausmas; tai yra naujasis Vilniaus restoranų pasaulio veidas (arba vienas jo veidų): vidinė ramybė ir neįsitempęs gyvenimo džiaugsmas. Jei visur kvepėtų marihuana, nenustebčiau, bet nekvepia, čia tik mano įsivaizdavimas. Tai nėra krakmolintų staltiesių aplinka, bet tokių, paprastų, vietų irgi reikia. Be to, ispaniškų vietų Vilniuje nėra daug: buvo viena, mūsų labai pamėgta, kurią gyriau ir raginau jau reklamuotis, deja, išsireklamavo keistu būdu, įsivėlusi į absurdišką konfliktą su klientais ir trumpam atsidūrė sostinės gastronominių naujienų epicentre, arba, tiksliau, gastroniminių skandalų duobėje.

„Tapas“ yra tai, kaip ispanai vadina bet kokį užkandį ar valgymą, kuris nėra pakankamai suaugęs, kad būtų visas patiekalas. Užkandukai, kitaip tariant. Kažkas, ką žmonės užsisako prie vyno. Tai dažniausiai patiekalai, nereikalaujantys didelio kulinarinio išmanymo ir garsaus virtuvės šeimininko. Viskas, ko reikia – šviežių ir kokybiškų sudėtinių dalių, ir greito aptarnavimo, kad viskas būtų atnešta ant stalo tą pačią dieną, kaip ir užsakyta.

Tai ir mes užsisakėme šio bei to. Pažiūrėkim, koks maistas yra Užkalnio vaikystės name.

Tuno tataki

Tuno tatakis (kitaip tariant, labai menkai, tik iš išorės, termiškai apdorotas tunas – šiam procesui nėra gero lietuviško žodžio, angliškai tai vadinama „seared“) kainavo €6,50 ir buvo tikrai geras. Porcija didelė? Nedidelė. Bet tai užkandukas.

Dešrelės

Chorizo (ispaniška dešra), €6, buvo jei ir ne pati geriausia dešra iš visų, kurias esu ragavęs – man šiaip gyvenime labiau patinka itališkas skonis, su pankolių sėklomis – tai tikrai tokia, kurią vėl užsisakysiu. Vakaras vis linksmėjo.

Krevetės tempuros tešloje

Krevetės tempuros tešloje (€5,50) buvo neypatingos, joms nebuvo jokių pretenzijų, bet tai tiesiog buvo krevetės, gruzdintos tinkamoje skystoje tešloje, ir tiek.

Tapas su sūriu

Ožkos sūrio užkandis (€1,50) iš esmės buvo sumuštinukas. Visai skanus. Ožkos sūris šiaip dažniausiai yra skanus.

Šukutės

Nuvylė karališka šukutė (€8,90), kuri, nors ir buvo patiekta karališkai, ant druskos kalnelio, ir gudriai komponuota su priedais, šiaip jau buvo, kaip bepasuksi, viena – na, už tokią kainą norėtųsi gal kelių, tikrai. Aš suprantu, ji turi savo kainą, bet devyni eurai už vieną moliuską? Nesusipratimas.

Bulvytės

Bulvės brava („patatas bravas“, €3) buvo puikios – tos, kurios buvo iki galo iškepusios, noriu pasakyti. Tačiau jos ne visos sugebėjo iškepti. Gal nevienoda kaitra orkaitėje, ar dar kažkas, tačiau, kad ir kaip ten būtų, ne visoms vienodai pasisekė. Tačiau visas bendras potyris buvo draugiškas, greitas ir neįsitempęs, ir net nelygiai iškeptos bulvės nesukėlė nei įniršio, nei pasipiktinimo. O gal tiesiog mano name yra kažkokios gerosios dvasios, baltieji demonai? Visko gali būti.

Čekis

Dviese už lengvą vakarienę, su gėrimais, sumokėjome €50,50: turbūt nelabai pigu, bet čia Vilnius, J.Basanavičiaus gatvė, tai jei gauni grąžos iš šimto eurų, tai ir džiaugiesi. Net ir čekis simboliškas: jei prisimenate, būtent Dr Jonas Basanavičius buvo ant penkiasdešimties litų banknoto. Atsitiktinumas? Nemanau.

Atsipalaidavusi, nebloga, jauki vieta, energinga ir darbuotojams nei įrankiai, nei lėkštės nekrenta iš rankų. Vilniui reikėtų tokių vietų daugiau, net jei jos nėra kulinarinių atradimų poligonas. Susitikti su draugais ir nekreipti dėmesio į aplinką. Keturios žąsys iš penkių.

 

Tapas Gastrobaras, Basanavičiaus 15, Vilnius. Tel. +370 675 69575. Facebook profilis.

Pirmadieniais ir antradieniais – nuo 11:00 iki 23:00, trečiadieniais nuo 11:00 iki 23:45, ketvirtadieniais nuo 11:00 iki 01:00, penktadieniais nuo 11:00 iki 03:00, šeštadieniais nuo 14:00 iki 03:00.