ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

The Town Contemporary Grill & Bar: Didmiesčio šviesuliai

The Town Contemporary Grill & Bar, Gedimino pr. 26, Vilnius

2014 - 09 - 14
Restoranas toje Gedimino prospekto vietoje, kur restoranai keičiasi dažnai. Gal šitam labiau pasiseks, sakome mes.

Aprašinėti restorano koncepciją nėra prasmės. Bet kuriuo atveju, toks aprašymas neatspindės jo turinio. Užteks pasakyti, kad jo savininkas – Mheras Gevorkianas. Mano akimis, žmogus unikalus, ypatingai žiūrintis tiek į gyvenimą, tiek į biznį. Jo, kaip šefo, pagrindinės savybės – užsispyrimas, egoizmas ir avantiūrizmas. Ir ant visų subtilybių jis tiesiog gali padėti. Paprasčiausiai pasiūlyti klientui daugiau nesilankyti jo restoranuose, jeigu tas nesugebės argumentuoti savo nepasitenkinimo kokiu nors patiekalu. Tuo man primena filmą Geri metai, kur Russello Crowe herojus, atimdamas meniu iš vulgariai besielgiančių amerikiečių turistų, rėžia „McDonald‘s – Avinjone, fish and chips – Marselyje. Allez!“ Mažai kas gali sau tai leisti, kadangi tam reikia tikėti savimi, savo komanda ir tuo, kad tavo patiekalai idealūs.

Kaip ir Böff, taip ir The Town, Mheras prižiūri visą procesą – nuo produktų atrankos iki klientų atsiliepimų. Smulkmenų čia nėra. Kiekviena lėkštė prieš patekdama ant stalo yra atidžiai inspektuojama. Ir jeigu tik kas nors pasirodė ne taip – maistas negailestingai išmetamas, o jo paruošimo procesas prasideda iš naujo.

Town restorane mėsą tiekia Lietuvos ūkininkai, o patiekalai ruošiami taip, kad būtų išsaugotas natūralus produkto skonis. Ką beužsisakysi, visuomet akivaizdu, kad pagrindinis čia tik vienas ingredientas, o visa kita – tik prieskoniai. Maistas ruošiamas su meile, tiesiog lankytojų akyse. Ir gaunasi tikrai nuoširdi virtuvė. Į molekules čia niekas neskaidoma. Nauji skoniai nekonstruojami. Kadangi naudojami tik pačios aukščiausios kokybės produktai, vadinasi, jie patys savaime turi būti skanūs.

Ką gi, lyrikos pakaks. Dabar galima pereiti prie esmės. Kuri, tiesą sakant, ir paskatino tai aprašyti.

Kai perskaičiau meniu, pasidarė liūdnoka. Ne todėl, kad ten būčiau radusi kažką ne taip. Tiesiog jis buvo toks įvairus! Paragauti norėjosi visko, ir taip, kad iš karto! Bet juk nepavyks… O išsirinkti tik vieną, na gerai, du patiekalus, na gerai, tegul po du skirtingus dviems žmonėms – juk vis tiek bus mažai! Teks planuoti naują vizitą… Nuotaika pagerėjo, kai šalimais prisėdęs šefas ėmė smulkmeniškai pasakoti apie kiekvieną savo šedevrą. Burnoje formavosi skoniai, o smegenys jau sprendė, ką užsakyti.

Salotos su krevetėmis ir avokadais. Pirma galvojome: nejau, neduok Dieve, ir čia vyšniniai pomidorai, tačiau pasirodo – čiliai.

Užkandai – salotos su krevetėmis ir avokadais, springrollai. Pagrindiniam patiekalui – mėsa, mėsa, mėsa! Desertui – datulių pudingas ir citrininis pyragas.

Žinoma, prieš tokį gausybės rago paradą reikia kažką būtinai įmesti į skrandį, kad jis pasiruoštų trijų valandų maratonui (būtent tiek dažniausiai stengiuosi pasėdėti vakarienės man patinkančiuose restoranuose, kad deramai pasimėgaučiau kiekvienu kąsneliu ir vyno gurkšneliu). Tokiam tikslui puikiai tinka šilta duona su alyvuogių aliejumi ir pupelių piure su lengvu česnako dvelksmu.

Krevečių ir avokado salotos tiek skoniu, tiek spalvomis buvo grynas pavasaris. Žalios, sultingos, gaivinančios. Aštresnių pojūčių mėgėjams buvo keli aitriojo pipiro griežinėliai. Krevetės sproginėjo ant gomurio, maišydamosi su avokato kremu ir traškančiais salotų lapais. Delikatus ir subtilus užkandis, kuris kokiai nors and dietų užsiciklinusiai asabai puikiai susieitų kaip pilnavertė vakarienė. Tačiau, kadangi aš tokioms nepriklausau, tai nepastebimai (bent man taip atrodė) iš gretimos lėkštės nukomunizdinau springrollą. Karštas, traškus, tačiau nebyrantis trupiniais ant fizionomijos ir garderobo. Puikiai perteikiantis Indonezijos virtuvės esmę. Tokį springrollą įsivaizduoju kaip starterį kokiame nors Singapūro restoranėlyje.

Autorė springrolus įsivaizdavo kaip Singapūro restorano starterį. Visiškai possible.

Nekantriai laukėmė pagrindinių patiekalų – file, antrekoto, burgerio. Skamba gana proziškai, ar ne? Bet mes juk žinojome, kad tas paprastumas apgaulingas.

Steikas kaip eina sau koks skanus atrodo.

Steikų aromatas, atrodo, būtų galėjęs netgi užkietėjusį vegetarą suabejoti savo filosofija. Mėsos gabaliukai buvo aptepti kaulų smegenimis, kas ir taip aromatingai mėsai teikė jau suvis neįsvaizduojamą gylį. File buvo tokia švelni ir beorė, kad ją būtų buvę galima pjaustyti pirštu, o ne peiliu. O skonis pasėjo sieloje abejonių, kad mano ankstesnė nuostata, jog už argentinietišką jautieną skaniau gali būti tik Naujosios Zelandijos avieną, yra teisinga.

Antrekotą paragavusi, autorė sakė, pojūčių neaprašinės, tačiau mes jau supratome, kad nurovė stogą.

Pagal seną gerą tradiciją nušvilpusi padorų kąsnį antrekoto iš gretimos lėkštės, ėmiau ir suabejojau, ar greitai užsinorėsiu apsilankyti į Böff užjūrinio jautuko (šefas ilgai juokėsi iš mano sutrikusios fizionomijos). Pojūčių neaprašinėsiu, neturiu tam talento. Bet skonis iki dabar stovi burnoje.

Burgeris dingo, nespėjus jo nė paragauti straipsnio autorei: kas užsisakė, tas ir suvalgė

Draugai valgė firminį Town burgerį. Jo iškaulyti man neužteko įžūlumo, dėl ko nuoširdžiai gailiuosi. Kadangi jis atrodė pasigėrėtinai. Ir pagal tai, kokiu greičiu ir apetitu jį lapnojo žmogus, tikrai nusimanatis kulinarijos subtilybėse, padariau išvadą: burgeris vertas dėmesio ir pagarbos.

Desertai wow wow wow.

Desertai man įvarė ne mažesnį entuziazmą kaip ir ankstesni patiekalai. Pudingas atrodė lyg aplietas šokolado glazūra ir apšlakstytas rožių vandeniu. Taip, saldus. Labai. Tačiau visiškai nesunkus. Matyti, kad karamelės pridėjo tiek, kiek reikia, ir ne daugiau. Ir tai paryškino patiekalą, bet jo neperkomplikavo. Maži sultingi datulių gabaliukai teikė tekstūros, o bezė bokšteliai – lengvumo. Jeigu ko ir būčiau pridėjusi šiam desertui, tai nebent crème fraîche – būtų atsiradusi rūgštelė, kurios vos vos trūko.

Citrinų pyragas. Pagrindas mano galva vos vos storokas, tačiau skoniu ir struktūra tiesiog nepakartojamas. Šiek tiek meduoliškas sausainių trupinių prieskonis maišėsi su šilkiniu saldžarūgščiu custardu, o crème fraîche jungė abu skonius ir abi strūktūras į vientisą esmę ir dėjo įtikinantį tašką puikios vakarienės finale.

Prismindama tą vakarą aš pagalvojau, kad dažnai žmonės vaikosi kažkokių iš klumpių verčiančių koncepcijų norėdami nustebinti, priblokšti ir sukrėsti klientus. O juk kartais geriau tiesiog stabtelti ir grįžti prie pagrindų. Virtuvė turi būti paprasta ir suvokiama visems. Kaip ir sakė Alain Ducasse „Bet koks maistas, netgi pats rafinuočiausias – tai viso labo maistas. O restoranas – visų pirma vieta, kur galima pasimaitinti“.

 

The TOWN Contemporary Grill & Bar, Gedimino pr. 26, Vilnius. Tel. +370 663 50969. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki šeštadienio – nuo 11:00 iki 23:00.

 



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (20)
dzamalas 2014-11-28 20:52

kokia buvo saskaita?

Vakarieniautojai 2015-01-10 02:00

Kepsniai skanūs ir minkšti. Desertai nuvylė, ypač Creme caramel – keistos konsistencijos kepta kiaušinienė, aplieta karamele. Pilstomas šiltas vynas ir rūgšti kava įspūdžio nepataisė. Sąskaita dviems (2 šalti užkandžiai, 2 kepsniai, desertai ir 4 vyno taurės bei pora puodelių espresso) buvo beveik 90 eur…

jadze_kamikadze 2015-03-21 14:56

Antrekotas ir man nurove stoga… norejos valgyti viena. be padazu, pagardu ir be jokiu ten bulviu ar darzoviu (nors tas suvalgiau irgi :)). skanu iki paskutinio gabaliuko. citrininis pyragas tobulas. padavejai puikus. zodziu rekomenduoju. aisku kainos nemazos, kaip Europos Sostinese, bet esant progai ir galimybei – tikrai tikrai geras pasirinkimas.

Mergina 2015-06-23 15:10

Ragavau vištiena “Chiquita” su medaus ir garstyčių padažu. buvo tikrai labai skanu. Puikiai derantis skonių balansas. Geras ir dėmesingas aptarnavimas.

2016-04-27 16:30

O varge, kur aš pataikiau? Pilvo vergai… Bet gi yra pasakyta : BET MĖSOS SU KRAUJU TU NEVALGYSI.

Parašykite komentarą