ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.
Atgal

Time: nelauktoje vietoje, reikalingu laiku

Time, Mindaugo 27, Vilnius

2012 - 10 - 10

Kalbėkit ką norite, bet valgymo viešbučiuose revoliucija dar buvo neatėjusi į Lietuvą. Ne tik prabangūs Kempinski arba Radisson Blu su galingomis supervirtuvėmis, bet ir kiti viešbučiai retai prisišaukia „valgytojų iš gatvės“.

Taip yra todėl, kad pati viešbučio idėja lietuviui yra nemiela, tai išlaidos, kurių visaip stengiamasi išvengti, jei tik įmanoma. Jei mieste yra giminaičių, draugų, arba bent jau pažįstamų, bus nakvojama pas juos, ir nesvarbu, ar kam nors taip patinka.

Lietuvis nemėgsta nieko nuomotis, nes širdyje yra valstietis ir mėgsta turėti nuosavybę, net jei taip ir išeina brangiau. Savo šalyje (o juo labiau savo mieste) viešbutyje lietuviui ne tik gyventi nereikia: net ir peržengti per slenkstį jam nesmagu. Atsimenu, kai gyvenau Anglijoje, ir iš oro uosto kelis kartus važiavau į viešbutį Vilniaus centre, taksi vairuotojas negalėjo patikėti, kad į viešbutį su daiktais važiuoja lietuvis, kuris dar ir mamą Vilniuje turi. „O tai pas mamą kodėl negyvenate?“, klausinėjo, nes Lietuvoje visiems labai rūpi svetimi reikalai.

Tai štai, o naujame biudžetiniame viešbutyje ant Kauno ir Mindaugo gatvių kampo (ne pati saldžiausia Vilniaus vieta; tačiau gal yra ir logikos – vakare čia atvykęs turistas vargiai skubės vaikščioti ir ieškoti kitos vietos pavalgyti ir išgerti) atidarytas restoranas, kurio įkūrėjų kredencialai labai nedera prie kuklios, asketiškos, skandinaviškai-ikėjiškos aplinkos. Ikėjiška – nuo žodžio IKEA: čia tokia švedų bendrovė, po visą pasaulį parduodanti neregėtai pigius baldus žmonėms, kurie patys nesibodi jų šriubuoti.

Restorano „Time“ šefas Egidijus Lapinskas – vienas iš jaunosios kartos specialistų (tų, kas jau nieko bendro nebeturi su tarybiniu obščepitu), jau užsidirbusių vardą Lietuvos restoranų industrijoje, o bendrasavininkis Arminas Darasevičius – daugkartinis Lietuvos someljė čempionas, išmanantis gerą vyną geriau, nei Utenos automechanikas išmano nuosavą dešimt metų krapštomą automobilį. Man juos keista matyti po tais cinkuotais ventiliacijos vamzdžiais ir tarp fanieruotų staliukų ir plastikinių kėdžių, bet aš einu vertinti maisto, kartoju pats sau.

Restoraną bandome du kartus: per pietus ir per vakarienę.

Dabar austrių sezonas, todėl būtų keista neužsisakyti (na, nebent kas nors nemėgsta). 42 Lt už pusę tuzino yra puiki kaina; acto padažas su svogūnais man neprideda vertės (žinau – toks receptas), bet jis patiektas atskirai. Užtat paprasta kaimiška ruginė duona (šefo pasiūlymas) neįtikėtinai dera prie sūraus jūros vandens ir jūros kvapo. Kas galėjo pagalvoti? Toks kaimiškas lietuviškas gaminys prie šių labai poniškų, dekadentiškų jūros gėrybių. Antra vertus, ir austrės juk ne visada buvo ponų maistas: kažkada jas valgė būtent pajūrio beturčiai.

Prie austrių paprastai geriamas arba šampanas, arba Chablis, tačiau čia mes tam ir turim someljė, kad patartų: nors sausas ir metalinis Chablis yra labai gerai prie austrių, bet jis paprastai kainuoja virš šimto litų už butelį. Vietoje jo Arminas Darasevičius pasiūlo Muscadet, kuris irgi tinkamas, bet kainuoja tik 50 Lt.

Koldūnėliai. Nors kapučino putos – ne kiekvieno skoniui, bet puiki tešla ir įdaras vis tiek iškelia patiekalą prie nugalėtojų.

Naminiai ravioliai (koldūnėliai) su antiena: kaip skanu, ir kokia mažutė porcija! Bet tik 13 litų – labai pigu. Kartu valgantis draugas sako, kad būtų užsisakęs dvigubą porciją, jei būtų žinojęs. Tai kitą kartą žinos. Pieno puta prie koldūnėlių (tokia, kaip ant kapučino kavos) – ne kiekvieno skoniui, nors ir labai dera, bet – ko gero – drąsiausias iš šefo pasirinkimų. Daug kam iš mūsų pieno puta yra vaikystės prisiminimas, ir nebūtinai pats maloniausias: karštas pienas, na, suprantate. Tačiau tebūnie ir drąsūs pasirinkimai, valgytoją reikia auklėti, o ne tik pataikauti primityviam skoniui.

Antieną mažai kur gamina gerai, nes tai užima laiko ir lengva sugadinti. Čia ji buvo puiki, vien dėl jos norėčiau grįžti.

Dar vienas patiekalas – antienos šlaunelė su lęšiais (27 Lt). Kaip aš mėgstu lęšius! Negaliu apsakyti. Čia galėčiau pasakoti ir pasakoti apie vieną mėgiamiausių savo patiekalų, su itališkom kiaulienos dešrelėm, pagardintom pankoliais, bet ne vieta ir ne laikas apie tai kalbėti, nes tai ne restorano, o mano namų maistas. Mylimų namų.

Taigi, antiena. Ji valgytojui pasirodo labai gera, bet jis nori, kad būtų saldžiau. O aš nesutinku. Man – pats tas. Tą pačią antieną aš išbandau vakare (ta pati kaina, tik kitas garnyras – skirtingos gumbainių tyrės), ir turiu pasakyti, kad labai retai kada taip puikiai pagaminamas šis patiekalas, kurį šiaip jau itin lengva sugadinti. Time siūlo confit du canard, marinuotą antieną, keptą orkaitėje (ir ne iš konservų – nors ir tai leidžiama). Čia gera atgaiva nuo įprastinės, po mūsų restoranus gastroliuojančios, antienos, keptos keptuvėje.

Naminis aviečių šerbetas atrodo gal ir paprastai, bet tik kol neišgirdote kainos. Aštuoni litai yra juokingai pigu.

Galiausiai desertas. Naminis aviečių šerbetas (8 Lt) – gaivus ir ryškus. Aš jį pasiėmiau todėl, kad kiti valgytojai pasirinko crème brûlée (7 Lt) ir jie sakė, kad ta grietinėlė po karamelės luobu buvo puiki.

Trise papietavome už 227,50 Lt.

Lašišos tartaras, paprastas ir elegantiškas, buvo geros konsistencijos ir gaivus.

Vakarienė dviese leido išbandyti dar vieną patiekalą: lašišą totoriškai (17 Lt), kuri buvo itin gaivios kondicijos. Man patiko, kad kaparėliai, svogūnai ir rauginti agurkėliai buvo šone, jų dozavimą galima buvo rinktis, ir jie neužgožė šviežios, šaltos žuvies.

Pilstomas baltasis vynas buvo Protos Verdejo Rueda DO 2012 (taurė – 12 Lt), ir nenuostabu, kad jis vienas populiariausių: ne todėl, kad laimėjo aukso medalį, bet žolės ir prinokusių geltonųjų slyvučių kvapas tikrai dekadentiškas. Tai labai smagus vynas, nors, aišku, prie mano vėl užsisakytų austrių gal ir nebuvo idealu. Bet mane įspėjo, pats sutikau.

Prie antienos mums patarė butelį Faiveley La Framboisiere Mercurey AOC 2009 (145 Lt), ir taip, jis tikrai žemuoginis, vienas smagiausių Pinot Noir vynuogės pavyzdžių. Puikiai tiktų ir prie kokių nors baravykų, pagalvojau, jei šį rudenį norėsis ką nors nustebinti prie rudeninio maisto, tikrai tiks.

Vakarienė dviese (tiesa, dar paskui prie mūsų prisijungė du draugai, tai išgėrėme dar ir butelį Louis Barthelemy Brut Amethyste Champagne AOC šampano, 180 Lt, kad jau švęsti, tai švęsti – šiuolaikiškai vaisiškesnis, negu senųjų šampano namų vynai, štai dar vienas įrodymas, kaip gerai, kai pataria vyno specialistas) kainavo 485 Lt. bei arbatpinigius, tačiau turint galvoje, kad iš šios sumos net 369 Lt sudarė alkoholis, paties restorano patiekalų kaina yra daugiau nei protinga. Net, sakyčiau, per kukli.

Penkios žąsys, be jokios abejonės – išskirtinumas, išmanumas ir įsimintinumas be jokio vargo priverčia užmiršti keistą plastikinę aplinką, o stipri vynininko ranka patikimai užbaigia potyrį. Aš būsiu nustebęs, jei šie žmonės su savo restoranu ilgai pasiliks viešbutyje prie stoties. Jų laukia platesni horizontai.

Time (viešbutyje Comfort Hotel LT), Mindaugo 27, Vilnius. Tel.: +370 52 505111. Facebook profilis.

Kasdien nuo 07:00 iki 22:00 val.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (38)
Erika 2013-09-20 09:33

Aptarnavimas pavyzdingas, o maistas – šventė uoslei, regai ir skoniui ;) Ragavome jūros šukučių carpaccio, žuvienę, anties šlaunelę, uoto file (ypatingai skani bulvių košė), užkeptus rabarnarus ir šokoladinį pyragaitį. Viskas super, vakaras pavykęs!

Pabuvęs 2013-09-23 13:28

Nu ką čia žodžiais pasakyti, reikia nueiti patiems ir paragauti. Tiems kurie nori įvairumo ir sotumo – eikite į sekmadienio BRUNCH’ą. Man patiko salotos su vietinės rūklyklos parūkyta antienos krūtinėle – labai išraiškingas skonis ir tinka saldžiai karti bruknių tyrė… Nepralenkiamo skonio gurmaniškos karštos putpelių puselės… O viską vainikavo jautienos pažandė – tirpsta burnoje… Aptarnavimas pakankamai pavyzdingas, vynas šaltas, muzikinis fonas – džiaziukas, maloniai nuteikė ir kūrė jaukią ir nerūpestingą atmosferą. Yra ir ką pakritikuoti, bet tai jau smulkmena – tik blakstiena dramblio akyje.

Rita 2014-06-11 21:50

Nežinau ar galiu save pavadinti nešališka komentuotoja, nes visai neseniai keletui dienų teko apsistoti Comfort Hotel LT ir alkį malšinti Time restorane. Ditirambų negiedosiu (kai aplink piktų komentuotojų gaujos, baisu būti užsipultai, tačiau negaliu nutylėti: keptos jūrų šukutės ir ravioliai su varške – kažkas fantastiško. Paragavus vieną kartą galima gi ir apsirikti, taigi “ragavau“ ir dar kartą. Ne, neapsirikau. Labai skanu. P.S.Padavėjos itin draugiškos, mielai šypsosi, noriai bendrauja, draugiškai patarinėja. Laikas neprailgo.

Parašykite komentarą