ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Tokyo China: keistas vardas stebina neblogu japonų maistu

Tokyo China, Vienuolio g. 4, Vilnius

2013 - 01 - 17

Sujungti japonų restoraną su kinų virtuve yra drąsus žingsnis. Pirmiausia, Lietuvoje kinų virtuvė jau senokai užėmė liūdną vietą: devyni iš dešimties kinų restoranų skirti tiems, kas viename sakinyje mėgsta vartoti žodžius „pigiai“ ir „sočiai“, ir kam galima vietoje egzotikos patiekti bet kokį marmalą, kad tik būtų su saldžiarūgščiu padažu. Tai tradicija, atėjusi iš rytų, tik iš žymiai artimesnių Lietuvai: Rusijoje kinų restoranai yra nevalyvo ir greito prisiėdimo vieta tiems, kas laimingas užsigeria baltą žuvį majonezo ir grietinėlės padaže raudonu vynu ir džiaugiasi, kad jam taip skanu. Žinoma, kad jam taip skanu, nes jis yra stuobrys, kuris nežino geriau.

Žinoma, kinų virtuvės pasaulyje esama labai geros ir kinų maistas yra ne vien saldūs vištienos gabalėliai sirupe ir krakmolingos sriubos. Bet Vilniuje šiuo metu nėra nė vieno aukšto lygio kinų restorano. Ir būtent todėl sujungti du žodžius į tą patį pavadinimą man atrodo gana keista: „Tokyo China“ mūsų sąlygomis yra taip pat rizikinga, kaip rafinuotoje koncertų salėje dar pastatyti bilijardo stalą, girdi, kad kiekvienas rastų tai, kas jam reikalingiausia.

Atėjau į Tokyo China ragauti būtent japonų maisto, todėl kinišką meniu dalį sąmoningai ignoravau, nors apsižvalgius į publiką, dalis čia atėjo būtent jos. Vienuolio gatvė remiasi į Gedimino prospektą toje jo dalyje, kur su restoranais darosi vis prasčiau, judant tolyn nuo Katedros aikštės (visų blogiausia yra prie Seimo ir Žvėryne, ten patrauklių vietų yra mažiau, nei žmonių, vilkinčių kostiumais ir kaklaraiščiais vasarą Palangos pliaže – tokių yra, bet jie visi iš mokesčių inspekcijos ir tikrina alaus palapinių popierius).

Nepaisant neišvaizdaus seno pastato, aplinka nudžiugino, ypač labai autentiškai atrodantys kambarėliai toliau nuo pagrindinių durų. Iš tikrųjų, tai ne kambarėliai, o tik pertvaromis atskirti stalai, bet privatumo jausmas buvo, lyg vakarieniautume kokiame dideliame vakarietiškame viešbutyje Osakoje ar Nagane. Aš nemėgstu matyti kitų svečių, o jie (tikriausiai) nelabai nori žiūrėti į mane. Man tai puikiai tinka. Dar daugiau, tai japonų tradicija – praustis kartu ir valgyti privačiai.

Skanią miso sriubą nesunku pagaminti, bet vis tiek ji puiki.

Miso sriuba iš fermentuotos pupelių masės (7 Lt) nenuliūdino: taip, žinau, šią paprastą sriubą nėra sunku pagaminti, bet vis tiek gerai. Ta pati sriuba su grybais (12 Lt) buvo dar tirštesnė ir puikiai šildė ir jaukiai nuteikė šaltą dieną. Taip, žinau, sriuba japonų vakarienėje turi būti pabaigoje, ir čia niekas tokio varianto nepasiūlė, bet aš jų nekaltinu, žinodamas, kad 99% lankytojų tektų per ilgai aiškinti pasiūlymo esmę.

Mes užsisakėme įvairių rūšių sušių (nuo 8 Lt už paprastus avokado ritinėlius iki sudėtingesnio rinkinio už 75 Lt), ir turiu pasakyti, nepaisant nedidelių lūkesčių, kuriuos siūlo Lietuvos kulinarinė scena japonų maisto prasme, nusivylę nelikome. Tiesa, žinojome ko saugotis: „Philadelphia“ sūrio, kuris taip mėgstamas, ypač pigaus sušio meistrų, ir kurio galima išvengti, jei įdėmiai skaitysi meniu (geriau, žinoma, jo išvis neteptų). Net žalia lašiša ir tunas nebuvo blogi, nors ir nealsavo jūra, unagi (ungurys) su saldžiu tamsiu padažu (jis paprastai Europoje būna konservuotas) irgi buvo skanus. Sušių ryžiai buvo tinkamai pataisyti su saldžiuoju ryžių actu („seasoned“) – tai labai paprasta, bet labai dažnai neįvykdoma daugumoje lietuviškų japonų restoranų ir sušių gamyklų.

Tokyo China yra ir klasikos, ir neblogos kalifornietiškų fantazijų interpretavimo

Sušiai su gruzdintomis krevetėmis autentiškais tikrai negalėjo būti pavadinti – tai gal arčiau prie Kalifornijos tradicijos, kai ritinėliai sukami su viskuo iš eilės, išskyrus bulves ir braškes. Palaukite, atrodo, su braškėmis irgi esu valgęs jų Los Andžele.

Taigi, sušių prasme tai ne Londonas ir ne Amsterdamas, bet gėdintis irgi nėra ko. Vienintelė jūros gėrybė, kurios skonis buvo muilinas ir kuri buvo beviltiškai nyki, buvo jūros šukutė – aš žinau, šviežios nėra ko tikėtis, tai gal jos ir meniu nereikėtų įrašyti.

Bendras įspūdis apie sušių pasiūlymą buvo geresnis, nei tikėjomės: imbieras buvo gausus ir gaivus, nors ir kiek per aštrus mūsų skoniui, bet wasabi, žalieji japonų krienai, nebuvo perkrauti garstyčių miltelių, kurių į juos paprastai prideda, kad pridėtų „macnumo“, kuris natūraliai išgaruoja, krienus sutarkavus.

Vištiena sarada

Vištiena Sarada (vištienos gabaliukai traškia plutele su salotų lapais, saldžiu sojų ir japonišku daržovių padažais, 16 Lt) mums labai patiko, o galutinai sutvirtino gerą įspūdį kepti koldūnėliai, Yasai Gyoza (14 Lt), kurie nostalgiškai priminė Londono japonų restoranus ir vieną vakarą, kaip mes su draugu, gerdami ryžių vyną, sakę, iki sienomis pradėjo ropinėti balti aštuonkojai, tuos koldūnėlius užsisakinėjome užkandžiams lėkštę po lėkštės.

Tokyo China mums paliko gerą įspūdį, nepaisant net pradinio pažado, kad reikės laukti valandą, o gal ir ilgiau, nes labai daug žmonių (gerai bent jau, kad sąžiningai pasako, ir be visokių „žinokit“, kai turi jaustis kaltas, kad atėjai). Ar eisime vėl? Taip, labai tikėtina. Negausiame japonų maisto pasirinkime sostinėje tai – viena iš gerų naujienų, juo labiau, kad maistas nėra nupigintas iki ploniausios piniginės lygio, ir tai leidžia išlaikyti virtuvės lygį.

Keturiese, be alkoholio, sumokėjome 182,50 Lt ir arbatpinigius. Man atrodo, kad tai protinga kaina už japonų vakarienę. Japonų maistas niekur ir niekada nebuvo pigus, išskyrus pačią Japoniją.

Keturios žąsys: iki penktosios reikėtų geresnės žalios žuvies (kas sunkiai pasiekiama), atjungimo nuo Kinijos (ko sunku tikėtis) ir kad sriubą pasiūlytų atnešti vakarienės pabaigoje, paaiškinę, kad taip valgo japonai, kad ji padėtų maistui skrandyje gerai ir šiltai sugulti.

Tokyo China, Vienuolio g. 4, Vilnius. Tel. +370 5 2615195. Tinklalapis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais – nuo 11:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais – nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (21)
Justina 2013-01-25 14:07

Pritariu komentatoriams. Omakase ir Tokyo China neimonamoma sulyginti. Teko lankytis uzsienyje auksto lygio Japonu restoranuose, tai Omakase taiko i taiklu taikini! Tokyo China gerai uzkasti, bet pagyras atiduociau kitai vietai.

nesvarbu 2013-02-07 19:25

Tokyo China – vieta, kurioje valgiau vienus is neskaniausiu sushiu. Ir kinietiska maista, kuris yra begalo prastas. Nors Lietuvoje nera autentisko kinietisko maisto, bet siame restorane jis yra pats blogiausias. Ir pavadinimas yra toks, kad bet kuri japona ar kina izeistu…

Deivydas 2013-02-28 02:40

Labai prastai. Aš už Omakase nors tik tris kartus buvau įspūdį paliko gera

To nesvarbu 2013-04-25 13:08

Tamsta, deretu pirmiausia ismokti, kad tai „kiniskas“ maistas, o ne „kinietiskas“, o tada jau gal kalbeti apie to maisto autentiskuma. Lietuvieciai, matau, skirtumo dazniausiai nepaiso.

laura 2014-04-04 15:47

Siauliuose Tokyo Chinoj nuostabus aptarnavimas (turbut,kaip ir visur :D) maistas pasakisko skonio. turbut cia mum,europieciam tie sushiai tokia egzotika,todel taip ir traukia, nes namie nelabai pasidarysi tokiu imantrybiu :) galeciau valgyt nors ir kasdien toki maista, tik zinoma, norint kazkokio imantresnio sushi jau pinigine paploninti reikia,taciau pats sushi valgymas man yra savotiska svente;ritualas,kuriuom tikrai megaujuosi ir pinigu nepagailiu .

Parašykite komentarą