Trattoria di Ravello: turistai nenuskriausti, bet turbūt ir ne danguje


2013 - 05 - 16
Trattoria di Ravello – turistams tai eilinė Senamiesčio vieta, vietiniams irgi.

Ravello yra fantastiškas miestelis netoli Neapolio, aukštai ant kalvos, kur važiuoja turistai. Pro medžius matosi smaragdinė jūra. Trattoria di Ravello yra italų restoranas vienoje iš labiausiai matomų sostinės vietų – Pilies gatvėje, kur irgi eina turistai, nors ne vien jie. Pažiūrėkime, kaip jiems sekasi.

Italų virtuvei Vilniuje pasisekė labiau, nei daugeliui kitų: nors, žinoma, autentiškam valgymui pačioje Italijoje retai kas sugeba prilygti, bet atotrūkis tarp to, kas turėtų būti, ir lietuviškos interpretacijos dažnai nėra nepriimtinai didelis.

Vaizdas pro langus ir gausūs staleliai lauke – vienas privalumų.

Trattoria di Ravello man atrodo esanti daugiau sezoninė vieta: žiemą, kai Senamiestyje sniegas ir ledas, tas restoranas dažnai bado akis laisvais staliukais. Užtat vasarą, kai lauke yra terasa, ir kai nuo keliautojų grupių niekur nepasislėpsi, ir kai praeivius linksmina žinomi miesto personažai – skrybėlėtoji elgeta Rožė, kunigaikštis Vilgaudas su pypke, trimis kalbomis dainuojantis barzdotas diedukas, kurio vardo niekas nežino, ir tris akordus brazdinantys studentai, kuriems moka ne už gražią muziką, o iš gailesčio, čia nuolatos daug lankytojų.

Tiesą sakant, daug lankytojų ir kitose, tinklinėse, centrinės Senamiesčio gatvės užeigose, regis, nepriklausomai nuo jų patiekalų kokybės ir aptarnavimo greičio. Tačiau Trattoria di Ravello nesiūlo nei akcijų kuponų, nei ryškių plakatų su pigiomis picomis ar didžkukuliais lange. Čia tik solidus, sunkus meniu ir aplinka, kuri yra labiau klasikinė, nei įsimenanti: medžiu išpuoštas baras ir gelsvos, itališkiems restoranams būdingos, sienos. Viduje daugiau užsieniečiai, nei vilniečiai. Iš sėdinčių atrodo, kad jie čia užsuko atsitiktinai, nes ėjo pro šalį ir buvo išalkę.

Žuvienė nebuvo tiršta.

Užėjome pietums. Žuvienė su pomidorais (7 Lt) buvo sodri, nors nepasakytum, kad tiršta. Ji buvo pagaminta sultinio pagrindu. Italijoje žuvienės būna įvairaus tirštumo, kai kur tiesiog šaukštas stovi pomidorų masėje, tai čia turbūt lengvesnis variantas, galbūt arčiau lietuviškojo sriubos supratimo. Patiekalas nėra išskirtinis, bet kritikuoti jį nėra už ką.

Paprastos itališkos salotos iš mocarelos, pomidorų ir kumpio stokojo itališkos mocarelos.

Mocarela su pomidorais ir vytintu kumpiu (27 Lt) yra, rodos, dažniausiai pasitaikantis italų užkandis visuose tos virtuvės restoranuose visame pasaulyje. Kumpis tvirtas ir kvapnus, žaliojo bazilikų ir aliejaus padažo, (pesto) nepagailėta, tačiau mocarela, deja, tik lietuviška. Mums norėtųsi, kad šis sūris, kurio lietuviai žmoniškai nepagamina ir vargu ar kada pagamins, bent jau nepigiame italų restorane būtų itališkas, net jei tokio šviežumo, kaip prie Vezuvijaus, mes ir neprašysime.

Spagečiai su voveraitėmis buvo skanūs, bet gana riebūs.

Spagečiai su voveraitėmis (23 Lt) buvo teisingo kietumo, ir pirmieji patiekalo kąsniai buvo puikūs, palaimingai tiršti ir kvapnūs. Tačiau toliau valgant pasijuto – per riebu, pernelyg pritaikyta lietuvių skoniui. Gal, kai už langų šalta žiema arba ledinis pavasaris, tokį patiekalo sotumą galėtum pateisinti, tačiau kai lauke jau saulėta ir šilta – nelabai. Geras patiekalas, bet jo norėtųsi lengvesnio.

Salotos su vištiena – gausios, gal labiau amerikietiškos dosnumo tradicijos dalis.

Vištienos ir avokado salotų (29 Lt) porcija buvo didžiulė, bet patiekalui trūko dermės: grūdėtoji varškė nederėjo prie avokado ir vištienos, o padaže buvo per daug aliejaus, ir paties padažo galėjo būti dvigubai mažiau.

Picos tešla galėjo būti geriau iškildinta.

Pica su ančiuviais, vidutinio dydžio (25 Lt), atrodė ir kvepėjo įspūdingai, man jau net ir širdis susileido (pagaliau radau dar vieną neblogos picos vietą Vilniuje!) ir pado konsistencija buvo artima norimai – pirmieji kąsniai buvo gardūs, tačiau akmeninis sunkumas po valgio ir toks įspūdis, lyg būtum prarijęs švino balioną, verčia manyti, kad įvyko neretai pasitaikanti klaida: tešla nebuvo iki galo iškildinta, ir mielės toliau siautėjo pilve.

Trattoria di Ravello negaliu skirti daugiau dviejų žąsų iš penkių: nors restoranas nėra netikęs, švaru ir jauku, ir aptarnavimas kompetentingas, tačiau pati vieta ir kainų lygis (16 Lt už 0,75 Lt butelį mineralinio vandens yra nemažai, daug kur žmonės tiek sumoka už visus dienos pietus) įpareigotų pasistengti žymiai labiau. Restoranas, be jokios abejonės, turės daug lankytojų visą vasarą, tačiau nežinau, ar daug bus tokių, kurie iš toliau čia pakartotinai atskubės dėl išskirtinio maisto.

Trattoria di Ravello, Pilies g. 18, Vilnius. Telefonas: +370 698 80098. Facebook profilis.

Kasdien nuo 10:00 iki 23:00 val.


Diskusija
mpiktas 2013-05-16 11:02

16Lt už 0,75l.

Vargdienė 2013-05-16 11:39

gerai tos dvi žąsys

xxxxxxxx 2013-05-16 12:43

Cia turbut pasigesta omeny mozzarela di bufala? Na, tikrai geda, jei siulo klientams pigia karves pieno mocarela… O ir ta italiska nera baisiai brangi. Pirkau vakar per akcija, tai tik 1.69 euro kainavo. o del picos, jei skaudejo pilva tai reiskia jie nemoka kepti. Nuo geros picos man niekada neskauda skrandzio, nors siaip jis yra labai jautrus. Picos teslos esme yra kokie miltai naudojami ir kiek laiko kildinama tesla. Yra gal kokios 6 rusys miltu ir kildinimo laikas yra nuo 24 val iki 10 paru. Pvz mes kepam namie pica is teslos, kuria reikia kildinti savaite.

Andrius Užkalnis 2013-05-16 13:02

Ne, bufala nebuvo tikėtasi. Buvo paklausta, ar mozarela itališka, ir mums pasakė, kad lietuviška.

Kunigaikstis 2013-05-19 18:10

Ne Vilgaudas, o Vildaugas.
Senelio, dainuojančio trimis kalbomis vardas- Mečislovas.

Parašykite komentarą