ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.
Atgal

Tres Mexicanos: galima turėti gerą laiką ir vidutinišką meksikietišką maistą

Tres Mexicanos, Tilto 2, Vilnius

2012 - 05 - 06

Hey, aš pasakiau „vidutinišką“, tai nereiškia, kad jis blogas. Jis geras. Tokiame kontekste, kaip Vilnius, kur gero meksikietiško arba Tex-Mex dar ieškoti ir ieškoti ir ieškoti, tai šis kabakas yra visiškai adekvatus. Tik sakau, kad svajoti žmogui neuždrausi. Tai yra, kai jau aš sugalvosiu svajoti, tai ir svajosiu ir svajosiu. Nes kas man uždraus. Jei nepastebėjote, mane pasiuntė padaryti dar vienos rimtos restorano apžvalgos, nebe degalinės. Tai va prašom.

Tres Mexicanos įsikūręs tokioje Vilniaus vietoje, kad mama ne goriuj*, kaip sakydavo pas mus kieme Naujojoje Vilniuje, kai lakstydavau ten per dienų dienas. Atsisėdus prie lango, galima matyti Gedimino pilies bokštą ir Katedros kraštą. Atsisėdus lauke (o vasarą jie pastato staliukus lauke) galima ir viena, ir kita matyti visame gražume. Ir apskritai, Tilto gatvė man yra labai svarbi mano gyvenimo sklaidoje ir beigi vystymęsi. Toliau esančioje Liauksmino gatvėje (ten, kur kažkada buvo savaitraščio Gimtasis grąžtas redakcija) man teko dirbti, tiesa, ne žurnalisto, o biuro tvarkytojo darbą. Tilto 6 buvo baras, kur rinkdavosi ankstyvieji prasistūmę farcovščikai su plytos dydžio telefonais, kurie šviesdavo, kaip jonvabaliai – kai dar buvau vaikas. O paskui, kai užaugau, Tilto 6 kieme mano geras draugas turėjo butą, ir esu ten baliavojęs ne kartą ir ne du taip, kad ligi šiol prisimenu viską, kaip šiandien. Bet aš nukrypau nuo temos.

Trijuose Meksikiečiuose susitikom greitų pietų su geru bičiuliu, kuriam pietus nemenkai sutrukdė būtinybė pasistatyti automobilį kur nors netoliese. Automobilį reikia bandyti statytis arba aukščiau, Tilto gatvėje, arba jau tada bandyti Barboros Radvilaitės gatvėje, anapus Katedros aikštės. Patogu tai nėra. Man tai kas: aš gyvenu Antakalnyje, tai troliku nesunkiai, ir nereikia čia vaizduoti automobilininkų.

Viskas prasidėjo labai gerai: Bohemia meksikoniškas alus buvo šaltas, gaivus ir žaviai importuotas (Tres Mexicanos turi ir gerą tekilų pasirinkimą, gal ne tokį, kaip Meksikoje, ir net ne tokį, kaip kur nors Los Angeles, bet by God, geresnį nei kur nors kitur Vilniuje, kur aš esu buvęs). 10 Lt už buteliuką yra nepigu, bet hey, čia mes atėjom ne pinigų taupyti. Nori taupyti – pirk bambalį ir eik namo.

Kesadijos

Quesadillos (reikia tarti „kesadijos“, ne kesadilos – kaip krokodilos) buvo nieko, pusė velnio, bet kad kažkas tokio, nepasakyčiau. Buvo blankoka. Aš žinau, jie sako, kad čia taupo mūsų, valgytojų, skaistybę, ir užtaiso gerai aitriųjų halapos paprikų (nes būtent vadinamos jalapeños, galit jei nenorit netikėti, bet aš žinau, nors jas ir vadinu halapynjomis), bet vistiek blankoka.

Nachos

Blankumos ir tokios europietiškos išplautos neutralybės įspūdį padidino nachos. Lėkštė načių atrodė tikrai didelė ir įspūdinga, bet malta mėsa, su kuriuo jos buvo patiektos, buvo blanki, kaip nuo kokios tinklinės picos, o jau sintetinio skonio ir PVA klijų konsistencijos sūris, kurio cheminį geltonumą paaitrino geltoni Švyturio stogeliai prie lango, man priminė stažuotę Danijoje, ten ėjom į kažkokį kiną už miesto, ir ten fojė pardavinėjo be galo brangius nachos, ir jie buvo užpilti tokiu sūriu. Aš turiu jiems patarimą: neturit kokio teisingo Monterrey Jack, tai nors patarkuokit paprasto čedaro, tikrai bus geriau, negu tas birzgalas.

Lankstinukai ant stalo reklamuoja afigienai naujovišką alų „Desperados“, jis, girdi, tekilos skonio. Tekilos? Gal. O greičiausiai tekilos skonio priedo skonio, jei suprantate, ką aš čia noriu pasakyti.

Lietuvių kalba man nėra gimtoji, tai aš kartais nevykusiai išdėstau mintis ir visi susipainioja. Tai buvo aliukas su pasaldinimu ir priminė tuos alkopopsus, kuriais mano draugai, išvykę į Angliją uždarbiauti, užgėrinėja ilgus ir vienišus vakarus su bičiuliais. Alkoposai parduodami ten ir degalinėse, ir supermarketuose, ir yra silpno alkoholio mišinys su limonadais ir sirupais, ir skirti tam, kad jaunimas galėtų išmokti netrukdomai svaigintis gėrimėliais ir įprastų leisti pinigus svaigalams. Kilnus tikslas. Vienžo, alus kainavo 4,50 Lt, ir ne kaži kas tikrai buvo skonio prasme.

Burrito

Burrito buvo labai didelis (tikrai, nepagailėta), su vištiena, ir kainavo 16 Lt. Mano draugas, valgęs tą patiekalą, sakė, kad burrito buvo sausokas. Aš juo tikiu. Mums padėjo tik tai, kad mes dar atskirai užsisakėme gvakamolės ir keptų pupelių tyrės (refried beans), tai sprangu nebuvo.

Tacos

Aš ėmiau Tacos Campechanos, tai tokie taco blyneliai (minkšti, ne kieti), ir gana estetiškai atrodantys, kaip byloja nuotrauka žemiau. Tas patiekalas buvo neblogas, nors irgi išskirtinai stipriu skoniu niekaip nepasižymėjo.

Pavalgius pasidarė aišku, kad vienintelė ir pagrindinė šios vietos problema – tai priderinimas prie vietinės auditorijos, kuri nori ne meksikietiško, o kažkokio vidurkio. Pasiekus tą vidurkį, tikrieji tokio maisto mėgėjai patenkinti nelieka, ir užsidaro užburtas negeras ratas. Mano pažįstami amerikiečiai, gyvenantys Vilniuje, sako, kad ši meksikietiška vieta nebloga, ir eina tik ten (o gal todėl, kad netoliese gyvena), tačiau bendras pojūtis yra ne Meksikos – bendras pojūtis yra meksikietiško restorano kur nors apsnūdusioje, atsargioje, švarioje Skandinavijoje, kas Lietuva šiaip jau ir yra, kaip tu nori, taip vyniok.

Aptarnavimas buvo geras viskuo (ir mandagus, ir greitas, ir pakankamai informuotas apie patiekalus), išskyrus vieną dalyką: padavėjos, jei aš jums duodu užmokestį ant lėkštelės, ir aš esu ne jūsų staliukas, tai gal galima nunešti lėkštutę su užmokesčiu reikiamai padavėjai (juo labiau, kai ji va ten prie baro stovi), o ne kviesti ją, kad ji pati prieitų ir pasiimtų? Taip gaištamas laikas. Ir neturi būti tokio dalyko, kaip „čia ne mano staliukas“. Jei jūs dirbate restorane, visi staliukai yra jūsų. Tai turėtų paaiškinti šeimininkas, ir kuo greičiau, tuo geriau.

Dviese su dviem buteliais alaus sumokėjom 102.50 + arbatpinigius. Matyt, eisiu dar: įsivaizduoju, kad šiltą vasaros vakarą ten visai nieko pilt vieną alų po kito ir kuo nors užsikąsti. Fantastiška meksikietiška vieta ji nėra, bet gerą laiką turėti galima. Juolab ir stalai gražiai ir spalvingai išpaišyti.

Tres Mexicanos, Tilto g. 2, Vilnius. Tel. +370 674 18600. Interneto puslapis. Facebook profilis.

Sekmadieniais ir pirmadieniais: 11:00 – 22:00, nuo antradienio iki ketvirtadienio: 11:00-23:00, penktadieniais ir šeštadieniais: nuo 11:00 iki vidurnakčio.

* Mama ne goriuj yra išsireiškimas, raginantis mamą neliūdėti, ir reiškiantis maždaug tą patį, kaip lietuviškai „palauk nebūna“.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (22)
flix 2012-11-12 19:10

Anksčiau buvo daug skaniau dabar deja maisto kokybė prastėja… Pažįstu savininkus ir žinau, kad jie tikrai stengiasi, bet gal per mažai… Tiesa Margaritos vis dar geriausios mieste, aptarnavimas irgi dar nenuvylė. Šiaip viena mėgstamiausių vietų pasisėdėt su kompanija.

Mhm 2013-03-07 17:09

Man tai margarita asociajuosjasi Tekila+Sviezios sultys. Cia panasiau Tekila+Sintetinis is bambalio limonadas:)

mr3x2x 2013-03-01 14:28

Galbūt blogu metu užėjom, bet labai nepatiko: maistas visas buvo preskas kažkoks, beveik beskonis, mėsos patiekaluose mėsos vos vienas kitas grūdelis buvo… Neteko ragauti autentiškos meksikietiškos virtuvės, bet kažkaip nesitiki, kad ji panaši į TAI

Julija 2013-03-12 17:51

O mums susidarė nekoks įspūdis, jog maistas mikrobangėje šildytas… Valgėme trijų rūšių buritas bei įdarytas keptas bulvytes ir visi nusprendėm, kad antrą kartą jų neužsisakytume. Pliusas aplinkai ir aptarnavimui.

Vilius 2013-03-19 00:06

Visų pirma tik įėjus mus pasitiko labai maloni padavėja. Užsisakėme po namų margaritą, enchiladą su vištiena ir jautiena. Maistas skanus ir kokybiškas. Labai patiko šviežias sūrio pyragas. Vieta gana jauki, tik patiekalai galėtų būti estetiškesni. Girdėjome, kad margaritos vienos geriausios mieste ir nenusivylėme.

Parašykite komentarą