ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Uzbekistanas: blankuma, ji dusina

Uzbekistanas, Vilniaus g. 4, Vilnius

2013 - 11 - 14
Neva liaudiškas interjeras per pora valandų galėtų būti pritaikytas bet kurios šalies virtuvei. Arba lietuviškai aludei

Yra užsienio virtuvių, kurios lyg ir galėtų gyventi Lietuvoje, nes lyg ir turi visokių ryšių su žmonėmis, bet vis tiek kažkaip joms nesiseka. Centrinės Azijos virtuvė yra viena jų – kaip ir Kaukazo: lyg ir yra dvasinis bendrumas, ir kažkokie praeities sentimentai, atrodo, tik imk ir džiugink, bet vis tiek išeina nekaip.

Restoranas Uzbekistanas buvo atsidaręs A.Vienuolio gatvėje su dideliais trenksmais (turiu galvoje, su garsiais svečiais ir fotografais ir spaudos straipsniais), ir pirmoji apžvalga Laukinėse Žąsyse buvo teigiama (nors mūsų apžvalgininkai niekuomet nerašo iš pristatymų ir vaišių, bet visada valgo atėję kaip įprastiniai svečiai, iš meniu).

Dabar, kai portalo lrytas.lt redaktorius Liudas Dapkus pasiūlė man nueiti ir paragauti uzbekų maisto naujame restorane prie Žaliojo tilto, aš net nesupratau iškart, kad čia tas pats restoranas, tik dabar pasirinkęs paprastesnę vietą jau Vilniaus gatvėje, ten, kur mano vaikystės laikais buvo parduotuvė „Gamta. Medžioklė. Žūklė“ (jaunesniems skaitytojams tai vargu ar padės, bet vis tiek kažką būsite išmokę, tai nėra labai blogai). Restorano tinklalapis tebepasakoja apie senąją vietą – matyt, tos informacijos pakeitimas yra nelabai didelis prioritetas. Na ką darysi.

Restorano talismanas žiūri į Žaliajį tiltą ir jam nuo to linksma

Interjeras nėra nuostabus. Na, jis gražesnis už Žaliojo tilto skulptūras, bet šiaip jau tai yra bendrojo pobūdžio liaudiška vieta, kur Uzbekistano nacionalinė autentika perduodama papuošimais ant sienų ir visokiomis lėlytėmis su tiubeteikomis. Tą simboliką pašalinus, ir pakabinus ant sienos kokį dalgį ir spragilą, o šone pastačius kokį pakulų maišą ir vežimo ratą, galima būtų per dvi valandas viską paversti labai liaudiška aline.

Meniu yra didžiulis, planuokite bent jau 15 minučių greitam peržiūrėjimui. Tebūnie, nors esu jau sakęs, kad ilgas meniu man niekada nedaro įspūdžio: man sunku įsivaizduoti, kad virtuvė galėtų būti nuolatos pasirengusi pagaminti bet kurį iš kelių dešimčių patiekalų, ypač jei kai kuriuos jų užsakinėja kartą per tris savaites.

Meniu žadėjo pomidorus su aistra, bet mes gavome juos su svogūnais

Užkandžiui paimame pomidorų su pipirais ir svogūnais (vadinasi „Ačiučiuk“, kažkas tarp lietuviško padėkos žodžio ir paršiuko Čiuko, 7 Lt). Meniu rašo: „sultingasis pomidoras, sunokęs Rytų širdyje, ir pipiras, deginantis aistros liepsna“. Jeigu taip sakote, tai gal. Pomidoras kaip pomidoras, o aistros liepsnos pajutau ne daugiau, nei galima jos pajusti dešimties metų senumo koncerto pakartojime, kokį galima pamatyti per tam tikrus kabelinės televizijos kanalus, kurie vien tik tokį turinį ir rodo.

Paplotėlis iš krosnies – buvęs krosnyje senokai (nors atrodo apgaulingai panašus į beigelį, nepuoselėkit vilčių)

Uzbekiškas paplotėlis iš krosnies (4 Lt) tikrai buvo iš krosnies, bet tik nežinia, prieš kiek laiko jis toje krosnyje lankėsi. Nei kvapnu, nei šilta. Prekybos centro lentynoje ir paplotėliai, ir bandelės skanesni.

Lengva pavasarinė sriuba, sako aprašymas

Kolega pasirenka sriubą „Kuk-shurpa“ (12,50 Lt) – pagal aprašymą tai „lengva pavasariška sriubytė su švelnia virta veršiena, virtu kiaušiniu, bulvėmis ir špinatais“. Sriubos buvo daug, ir ji buvo labai soti (bet, matyt, meniu yra ir sotesnių). Vien tas dubenėlis gali pats savaime būti dienos pietumis (juo labiau, kad ir kaina panaši į dienos pietų kainą daugelyje vietų). Patiekalas neatrodė ypatingai egzotinis ar įsimenamas.

Sriuba su avienos koldūniukais – jų nuotraukoje nematyti, bet jie ten yra

Aš užsisakau „Čučvara“ – tai sultinys su uzbekiškais koldūnais, įdarytais ėriena (12,50 Lt). Gal ir ėriena, sunku pasakyti, bet mėsa buvo labai blanki, tokia nyki, kad ten galėjo būti nors kiauliena, nors vištiena, nors kalakutiena – vargu ar be laboratorinės įrangos būčiau supratęs skirtumą.

Bešbarmakas buvo lakštiniai su mėsa

Kolegos skanautas „Bešbarmakas“ (19 Lt., meniu parašyta – naminė tešla su ėriena, jautiena ir tradicine namine dešra „Kazi“ ir plikytu svogūnu) buvo iš esmės lakštinių dubuo su mėsos gabalėliais ir svogūnais, nors jokios dešros ten užčiuopta nebuvo, arba gal jis blogai ieškojo, nors aš šiaip jau juo pasitikiu.

Plovo neužsisakinėjom, dėl poros priežasčių: pirmiausia, man nepatinka, kad tai visur uzbekų restoranuose privalomas patiekalas, ir visur kalbama „kol neparagavai mūsų plovo, tol nieko neparagavai“, ir aš tokių šnekų nenoriu klausyti. Be to, plovo variacijų yra daugiau negu daug, ir kas patinka vienam, kito virėjo arba vertintojo bus nuginčyta kaip absoliučiai netinkama, netikra, neautentiška. Todėl restorano vertinimui plovo užsisakymas padėti negali.

Tiesa, dar yra viena priežastis. Vaikystė sovietinėje Lietuvoje man visiems laikams susiejo plovą su sprangių ryžių dubeniu, į kurią primėtyta lašinių su skūromis. Tai buvo šlykščiausias anų laikų patiekalas, simbolizavęs ir įprasminęs viską, kas buvo bloga anoje santvarkoje dar stipriau, nei džiovintų vaisių kompotas. Aš niekada nebesugebėsiu išsivaduoti iš šito palikimo, tegu tik patiekalo pavadinime gyvenančio, nors esu nuo to laiko valgęs plovo labai skanaus daug kur, bet žodžiai ir vardai turi galios.

Liulia-kebabas – mažyčiai mėsos gabalėliai buvo dar ir blankūs

Užsisakiau pusę porcijos ėrienos „Liulia-kebabo“ (18 Lt, pilna porcija – 36 Lt). Du maltos mėsos piršteliai buvo apgailėtini savo dydžiu, labiau tinkamu vaikų kavinei (tikrai, tokio nedosnaus varianto nebuvau matęs niekur pasaulyje), tačiau dar labiau nuliūdino visišku blankumu. Mėsainis iš degalinės paplotėlyje turi daugiau skonio ir yra labiau įsimintinas.

Pompastiški žodžiai restorano tinklalapyje apie „rytietišką svetingumą” ir „gerą aurą vos peržengus restorano slenkstį“ ne tik neįtikina, bet prisideda prie neišsipildžiusių vilčių. „Ši vieta sugeba paliesti kiekvieno žmogaus sielą ir sulaukti atsako“, sako jie. Nežinau, gal mano siela vis dėlto yra daug giliau, nei ši abejinga vidutinybė prie Žaliojo tilto.

Dviese už pietus sumokėjome 93.80 Lt ir palikome arbatpinigių.

Egzotiniams restoranas aš keliu didelius reikalavimus, ir lūkesčiai yra nemaži; kai jie nuviliami, lieka tam tikra nuoskauda. Panašiai ir kitas uzbekų restoranas, Čaichana, Naugarduko gatvėje, kažkada labai stipriai pradėjęs, paskui tapo tik savo šešėliu. Pilies gatvėje esantis Karavan Saray tėra liūdna egzotinio maisto parodija. Šiandien apie restoraną Uzbekistanas žino nedaugelis, ir, deja, jei rytoj jo nebeliktų, nedaugelis turbūt pasigestų. Deja, šį kartą tik dvi žąsys iš penkių.

Uzbekistanas, Vilniaus g. 4, Vilnius. Tel. +370 5 261 0429. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 23:00. Penktadieniais: nuo 11:00 iki vidurnakčio. Šeštadieniais: nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Sekmadieniais: nuo vidurdienio iki 21:00.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (11)
Karolina 2013-11-20 19:18

na mūsų pažaliavę cepelinai nėra bais gražūs, estetikos etalonai, bet jau uzbekų maistas koks neišvaizdus.. fuj..

Uga 2013-11-21 15:33

Gal būtų nebloga tema – labiausiai traumavę vaikystės patiekalai? Man tai number van – darželio sriubos su išmirkusiais duonos / batono gabalais jose, spėju, auklėtojos taip taupė laiką ar dar kažką, topas – pieniška sriuba su išmirkusiom batono riekėm joje, iki šiol pasvajoju, kaip susirasti pavardes ir adresus mano darželio darbuotojų.

rama 2013-11-22 02:19

jusu aukletojos jau buvo i prieki,nes daugelyje saliu geruose restoranuose ,sriuba patiekiama su skrebuiais:)yra buve baisesniu patiekalu ojoj..

kula 2013-11-29 11:12

Labiausiai traumaves patiekalas darzelyje tai plovas su riebiais nesukramtomais mesgaliais, kuriuos privalejai suvalgyti….arba sumaitindavo..

Liutauras 2015-06-17 12:32

Matomai kai žmogus pripranta prie mononatrio glutamato, tai viskas paskui atrodo „blanku“. Geras tas restoranas, tik reikėjo vyriškus patiekalus rinktis – 50-90 lt už vienetą. Gal tada nebūtų taip „blanku“.

Parašykite komentarą