ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Airiškas gyvenimo būdas ir kodėl jie tokie keisti žmonės


2017 - 08 - 21
Didžiausias Airijos ambasadorius

Airija man visada buvo paslaptis ir šioks toks užkeikimas. Tokia didelė paslaptis, kad aš (būdamas neeilinis keliautojas, lankęsis šimtuose pasaulio miestų ir dešimtyse šalių) niekada taip ir nenuvažiavau į Airiją, ir turėdavau bendrauti su ja netiesiogiai, per jos atstovus, kitaip tariant, per Airijos ambasadorius.

Beprotiškai keista, kad niekada neradau laiko Airijai, nors ji buvo visiškai šalia manęs daugiau nei 16 metų. Tik vieną kartą dėl darbo buvau Šiaurės Airijoje (kas nėra Airija, bet apie tai tuojau irgi papasakosiu), prie Belfasto, bet koks ten buvimas: nuskridau lėktuvu iki Belfasto, ten mane pasiėmė vairuotojas, nuvažiavau į viešbutį, kur buvo savininkė, vaikščiojusi lėtai, pati nešusi pusryčius ir prastai prigirdinti, ryte vėl vairuotojas ir į teismą, kur verčiau teisiamiems lietuvių cigarečių kontrabandininkams, kurie buvo tokie kalti, kaip šuniukas visiškai tuščiame bute, prileidęs balą ant parketo (nes nebuvo kam daugiau tos balos ten prileisti), tačiau juos išteisino. Jie sakė, kad neturėjo supratimo, kaip dešimtys tūkstančių pakelių cigarečių atsirado jų vairuojamoje fūroje.

Prisiekusiųjų teismas, kuris buvo sudarytas iš žmonių, labai panašių į visus Airijoje, Šiaurės Airijoje ir Anglijoje gyvenančius lietuvius, nes airiai ir šiaip atrodo, kaip lietuviai, labai skeptiškai pasižiūrėjo į prokuroro pareiškštus kaltinimus, paklausė teisėjo, kuris jiems liepė patiems padaryti išvadas, ir padarė išvadas, kad lietuviai nebuvo kalti. Vienas jų niekaip negalėjo prisiminti lietuviško žodžio vertėjas ir apie mane viską laiką kalbėjo kaip apie „perevodčiką“. Tą patį vakarą išskridau namo.

Buteliai

Kaip jau minėjau, Šiaurės Airija nėra Airijos dalis, tai yra, lyg ir yra, lyg ir nėra, bet šiaip jau ji yra Jungtinės Karalystės dalis.

Vieną sykį manęs apie tai pradėjo klausinėti ir kalbinti nuobodžiaujanti oro uosto darbuotoja Amerikoje, registravusi mane į skrydį iš Vašingtono į Londoną, nes kažkuriame iš popierių buvo parašyta „United Kingdom of Great Britain and Northern Ireland“ (Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė Karalystė), ir pripažino, kad ji niekaip nesuprato, kaip čia yra su tomis Airijomis. Sako, tai kur yra anglai? Anglai, sakau, yra Anglijoje, kuri yra Didžiosios Britanijos dalis, o Didžioji Britanija yra Jungtinės Karalystės dalis. O, sako, Airija yra Didžiojoje Britanijoje? Ne, sakau, Didžiojoje Britanijoje yra Anglija, Škotija ir dar Velso kunigaikštystė (jei norite galutinai susipainioti, dar galite prisiminti, kad senosios kartos lietuviai emigrantai Velsą vadina Valija, ir tada jums galutinai susisuks smegenėlės). O tai, sako, kur yra Airija? Sakau, yra dvi Airijos – yra Šiaurės Airija, kuri priklauso Jungtinei Karalystei ir kuri yra Airijos salos dalis, ir yra Airijos respublika, kuri irgi yra Airijos salos dalis, ir kuri yra nepriklausoma valstybė. Dar norėjau sakyti, kad ji nėra taip jau visiškai ir galutinai nepriklausoma, bet tai registratorei jau buvo susisukusios smegenys.

O tai, klausia ji manęs, ar karalienė valdo Airiją? Sakau, vieną iš jų, Šiaurės Airiją, jos titulas toks yra „Dievo malone Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės ir kitų jos valdų ir teritorijų karalienė, Sandraugos galva ir tikėjimo gynėja“. „Kas yra Sandrauga“, klausia manęs ta registratorė? Jaučiausi lyg egzamine, bet kartu džiaugiausi, kad žmogus mano dėka gal kažką gali ir išmokti, ir tas nėra blogai.

Sandrauga, sakau, yra 52 nepriklausomos šalys, kurios anskčiau buvo kažkaip susijusios su britų imperija, buvo kolonijos, valdos ar panašiai, sakau, kaip, pavyzdžiui, Kanada, Australija, Indija, Pakistanas, Tanzanija, Naujoji Zelandija ir panašiai. „O Airija yra toje sandraugoje?“ Ne, sakau, nėra. „Bet ji buvo britų imperijos dalis?“. Taip, sakau, buvo, ir dar kaip. „Tai jie taip stipriai susipyko, kad nebenori net sandraugoje būti“. Sakau, tikriausiai taip, ir sugalvojau puikų palyginimą – sakau, kažkada Jungtinės Valstijos, tiksliau, jų dalis, irgi priklausė anglams, bet nebepriklauso, ir yra laisvi, ir Britanijos karalienės ant savo pinigų ir pašto ženklelių nebededa. „Čia yra sudėtingiau, negu aš galiu suprasti“, pripažino registratorė, ir atidavė man mano įlaipinimo kuponus.

Vartokite atsakingai

Iš tiesų, Anglijos santykis su Airija yra keistas. Mano draugas ir kolega airis (iš Šiaurės Airijos(, su kuriuo apkeliavome didelę dalį pasaulio, turėjo dvi pilietybes, Airijos Respublikos ir Jungtinės Karalystės, ir tuos pasus naudojo pagal savo skonį ir poreikius – pavyzdžiui, kai azerbaidžaniečiai nenorėdavo įleisti į savo šalį tų, kas turėjo pase Armėnijos antspaudą (nes šalys ligi šiol kariauja), tai jis į vieną šalį važinėdavo su Airijos, o į kitą – su Jungtinės Karalystės pasu, ir vargo nematė. Pasirodo, kiekvienas Šiaurės Airijos pilietis pagal seną sutartį gali turėti abu pasus iš karto. Maža to, bet kurioje situacijoje Anglijoje, kur reikia pateikti pasą, kaip asmens dokumentą, airiškas pasas tinka lygiai taip pat, kaip ir Jungtinės Karalystės pasas, na, nes jie taip sugalvojo. Jei norite žinoti, kaip tai yra keista, įsivaizduokite, kad Lietuvoje galima būtų gauti nekilnojamojo turto paskolą arba apiforminti santuoką, pateikus lenkišką pasą.

Tas mano bičiulis, kai tik ateidavo į svečius, visada atsinešdavo viskio butelį (išskyrus tuos atvejus, kai atsinešdavo ir viskio, ir alaus), ir viskis buvo Jameson, ir jis (jo vardas buvo Tim), pabrėždavo, kad škotiško negeria, tik airišką, nes yra patriotas. Gali skambėti keistai, bet jis net turėjo kažkokius marškinėlius su Jameson logotipu, jei neklystu, jie buvo susiję su regbio komanda – tai buvo paprastesni laikai, kai alkoholio gamintojai dar galėjo atvirai remti sportininkus.

Dar man Airijos ambasadorius buvo mano draugas ir bendradarbis dar iš tų laikų, kai kartu dirbome Lietuvos Radijuje, užsienio transliavimo tarnyboje Vilniuje, Konarskio gatvėje, Arvydas Okas, kuris mokėsi Airijoje, Golvėjuje (Galway), kai aš jau pirmuosius metus dirbau Anglijoje, ir jis mane atvažiavo aplankyti pakeliui į Lietuvą, ir atsivežė airiškos muzikos kompaktinių plokštelių, ir airiško alaus stiklą man lauktuvių, ir dar mes su juo gėrėme airių viskį Jameson, darėmės kokteilius su imbieriniu alumi (imbierinis alus, ginger ale, yra visai neišverčiamas dalykas į lietuvių kalbą, nes jis visai ne alus, o greičiau limonadas), ir paskui pralinskmėjome tiek, kad skambinome buvusiems bendradarbiams. Ta muzika, kurią Arvydas atsivežė, buvo tokia, kokią airiai groja savo baruose ir aludėse, ir visa (bent jau mano ausiai) buvo labai panaši, ir man įsiminė viena eilutė: „I spent all my money on whiskey and ale“ (išleidau visus pinigus viskiui ir eliui), kas yra maždaug airiškas stereotipas.

Žinau, kad čia straipsnis apie apie mano santykį su Airija, bet jau bent kelis kartus paminėjau Jameson, tai pasakysiu, kaip aš jį geriu pats. Šis viskis savo aromatu yra kitoks, nei daugelis škotiškų – jis nėra dūminis, nes nebuvo reikalo miežių džiovinti deginant durpes, kaip tatai buvo daroma Škotijoje, ypač jos salose – ne, Jameson visų pirma yra švelnus ir vos vos gėliškas, tai žalumos, smaragdo viskis. Nesidrovėkite jo maišyti kokteilyje (jau minėjau apie Ginger Ale, dar galima tiesiog imti gazuotą vandenį, arba sodos vandenį – mažiau gali tikti Coca Cola, nes tiesiog bus šiek tiek per saldu), tačiau mano idealas yra tiesiog daug, daug ledo, ir žiūrėti, kaip tie ledukai gludinasi, pamažu tirpsta, ir vanduo iš ledo pamažu atpalaiduoja vis daugiau aromato. Taip, jis yra populiariausias iš airiškų viskių, ir nepasakysite niekam, kad jis „retas“, bet populiariausias nereiškia prasčiausias, jis tiesiog yra universalus ir keistas ir galų gale priimtinas visiems, kaip ta daina, kurią groja airių užeigoje.

#reklama