ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Apie ypatingos rūšies lėkščių nešiotojus


2012 - 04 - 26

Prieš viską pasakant, ką noriu pasakyti, turiu įspėti, kad neturiu nieko prieš padavėjo profesiją. Yra tokių nuostabių ir išties nepakartojamų padavėjų, nuo kurių malonumo net nelabai koks maistas pasidaro visai nieko ir grįžti į tą vietą, kurioje jie aptarnauja ir kur maistas nelabai koks, dar daug kartų – vien dėl to, kad tau ten gera praleisti savo turimą laisvą pusvalandį ar valandą ir esi tikras, kad ten užsukus, ko jau ko, bet nuotaikos tikrai nesusigadinsi. Pavyzdžiui, netoli ankstesnio biuro buvo keletas vietų, kurių padavėjai buvo tapę visai beveik draugais – pasitikdavo su tokia šypsena, su kokia pasitinkami draugai (na tokia, sakančia ,,ooooo! Jau dvi dienas tavęs nemačiau ir rimtai pasiilgau”), nebesiūlydavo meniu, nes ir taip žinojo, ką valgau, kavą Latte atnešdavo su cinamono ,,dienos piešiniu”, o jei prie jos užsisėdėdavai, prieidavo ir, jei kava jau būdavo praaušus, nunešdavo ją pašildyti. Buvo tokia viena padavėja viename Gedimino prospekto restorane, kuriame užsisėdėjus su draugais iki tokio laiko, kai virtuvė jau nebedirbo, o jos darbo valandos jau irgi buvo bene pasibaigę, mums paprašius dar ko nors pavalgyti, ji negalėdama atnešti nieko iš virtuvės meniu, pasiūlė savo šaldytuve laikomus sūrelius (ir visai nesvarbu, norėjome mes jų ar ne – toks paprastas mielumas pavergė tiek, kad atsimenu tai praėjus jau daugiau nei 5 metams). Yra tokia šalia dabartinio biuro esančios kavinės padavėja, kuri irgi vos įėjus palydi į ,,tavo” vietą, nebeneša meniu, o tik pasiteirauja ,,ar to paties kaip visada” ir moka taip neįkyriai taip maloniai aptarnauti, kad galvoju, jog jei būčiau vyras, jos malonumas pavergtų iki visiško visiškumo.  Tai čia įžangai…

Ridikėli, ridikėli, kur tu mus vedi – gal tu ilgesį, gal meilę, gal dainas žadi?

Bet iš tiesų, tai noriu rašyti apie tai, kas pradėjo šokiruoti iki amo netekimo. Jau ne vienoje vietoje pastebiu, kad atsirado (o gal visada buvo, tik anksčiau taip neerzindavo) tokia įdomi padavėjų rūšis. Su šita rūšimi, kai bendrauji, tai atrodo, kad bendrautum mažų mažiausiai su kokios ministerijos kancleriu, stambios įmonės vadovu ar kokia jau pripažinta pop žvaigžde (nors kai iš tiesų bendrauji su minėtų pareigių ir profesijų atstovais, tai tau to peršamo subordinacijos jausmo taip stipriai nekyla kaip bendraujant su ta ypatingąją padavėjų rūšimi). Tai va, ši rūšis yra įvaldžiusi tokį ypatingą įsakmų toną, iš kurio tau duodama suprasti, ,,kad jei sakau, jog šita burokėlių sriuba yra labai ypatingo ir išieškoto skonio, tai taip neabejotinai ir yra, nes kalbu AŠ – sriubų ir burokėlių ekspertas ir ne tau su manimi ginčytis tokia gilia ir daug patirties bei supratimo reikalaujančia tema”.

Šita rūšis netgi turi savo ypatingąją eksperiškąją nuomonę temomis, kuriomis nugirsta tave kalbantis su pašnekovu ir tuo pačiu įsakmiu ekspertiniu tonu tau šitą nuomonę išreiškia. Šita rūšis netgi manosi turinti ypatingą humoro jausmą ir suprantanti, kad be jokios abejonės, tu atėjęs verslo pietų su savo kolega, labai nori, kad jis/ji tau tą humoro jausmą pademonstruotų užsisakinėjant salotas.

Ir taip galvojau ir anaip ir pati iki galo nesupratau, kaip gali užsiveisti ir subręsti tokie ypatingieji lėkščių nešiotojai. Taigi progai pasitaikius, priėmus atitinkamą ,,žemąjį” subordinacijos lygį, pabandžiau su viena tokia ypatingąją pabendrauti – nagi įdomu – gal tikrai tai buvusi verslininkė, nusprendusi keisti požiūrį į gyvenimą ir išbandyti save kitokiame amplua, ar kokio turtingo tėvelio dukra, panorusi pati užsidirbti pirmuosius litus, ar gal kokio prabangaus ir prestižinio universiteto studentė taip užsidirbanti doktorantūros studijoms. Nea, nieko panašaus, žinokit – tai tokia, na kaip čia korektiškiau išsireiškus – na niekuo niekuo (net ir labai stengiantis surasti – niekuo) neypatinga persona – studijas universitete dėl padavėjos darbo metusi mergaitė (ir ne dėl to, kad galo su galu nesudurtų – ne, už studijas tėvelis mokėjo, tėvelis ir mašiną nupirko, ir gyvena ji pas tėvelį, nors tas tėvelis, uoj toli gražu, ne ką daugiau vidutinio atlyginimo teuždirba, kaip pavyko suprasti) – ji, matai, čia dirbdama iš arbatpinigių beveik 3K lt susirinkdavo, todėl galėjo nusipirkti brandin’į rankinuką ir dar keletą brandinių dalykų, ji, girdi, tuoj tuoj gal net bus someljė – ir tai sako tokiu pritildintu tonu (tokiu, kokiu sakoma, kai, suprantama, jog labai giriesi, bet dėl padorumo vaidini kuklų – na pavyzdžiui, kai reikia pasakyti, kad tapai kompanijos prezidentu kartu išlaikant padorų statusui deramą kuklumo lygį) – nes tada, kai ji bus someljė, tai jau nieko geriau pasaulyje negali būti – nes tik keliaus po pasaulį ir bendraus su žmonėmis, kurie ,,varto milijardus” (taip taip – būtent – ne milijonus (čia jau ne lygis), o milijardus). Ir šitoje vietoje beveik atėjo nušvitimas – tas nuostabus supratimas, iš kur atsiranda tas ypatingosios rūšies padavėjų ypatingas bendravimo stilius. Taigi jie kasdien atneša salotas, sriubą ir dar ką nors įvairiems iš tiesų gal ministerijų kancleriams, gal kompanijų vadovams, gal dar kam nors ,,labai labai”.

Jie, atnešdami lėkštę, girdi, kaip jų aptarnaujamieji bendrauja su savo verslo partneriais (kai kartais reikia ,,pasilyginti kieno ilgesnis” arba dėl bendrai sutartos normos vaidinti pasaulio valdovus), su savo pavaldiniais, su savo pažįstamais kitais ,,labai labai”. Tie ypatingieji padavėjai gi taip pat bendrauja su tais ,,labai labai” – paklausia, ką šie išsirinko valgyti, ko norės garnyrui prie kotleto ar kepsnio ir t.t. Tie ypatingieji padavėjai gal net sulaukia normalaus žmogiško atsakymo iš tų ,,labai labai” (nes tiems ,,labai labai” normaliai bendrauti yra normalu ir nereikia padavėjai įrodinėti, koks jis ,,labai labai”). Tie ypatingieji padavėjai netgi nugirsta tų ,,labai labai” labai svarbių pokalbių nuotrupas ir jaučiasi žiną jau kone visą klodą valstybinių paslapčių. Tie ypatingieji padavėjai per dieną gal nelabai ką daugiau temato ir nelabai ką daugiau tegirdi. Ir kadangi tie ypatingieji tos rūšies padavėjai, kaip pavyko išsiaiškinti, į mokymo įstaigas užsuka nedažnai, tai, matyt, praleido tas vietas, kai mokoma suprasti ,,kas yra kas” ir, kad nuo bendaravimo apie kotletų garnyrą su stambios įmonės vadovu, kad ir kaip bebūtų gaila, stambios įmonės vadovu netampama.

Ir o bet tačiau, vis tiek norisi baigti kažkaip gerai. Taigi ką dar pavyko suprasti ir sužinoti iš šito apmąstymo su nedieliu empiriniu tyrimu. Kad tie paslaugieji, nuolankieji, malonieji ir maloniosios padavėjai ir padavėjos, nuo kurių skanesnis pasidaro netgi mineralinis vanduo Vichy iš buteliuko (kurį gali nusipirkti ir bet kur kitur ir ten jis nebus toks skanus) iš tiesų labai neretai ir yra tie doktorantūros studijoms prestižiniame universitete užsidirbinėjantys beveik tyrėjai, tie kažkada buvę verslininkai ar tų ,,labai labai” dukros ir sūnūs, kurie nepasiant tėvelių milijonų, bando sužinoti, kaip tie milijonai ir iš kur atsiranda. Gal ne visada, bet tokių yra ir jiems niekam nieko nereikia įrodyti ypatingais tonais aiškinant apie burokėlių sriubas arba kalakutienos kotletus. Valio jiems!

Ir labai nevalio tiems aniems ypatingosios rūšies lėkščių nešiotojams.

Eglė Jančiauskaitė



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (13)
Padavėjas 2012-04-30 00:27

„Juokiasi puodas, kad katilas juodas“ – čia puikiai tinka. Ar straipsnio autorius pats nebus tas pastoviai skylėse besilankantis „labai labai“ „gudrus verslininkas“? Arba eilinis piemuo su padavėjais bendraujantis kaip su savo statuso žmonėm? Kitaip – neįsivaizduoju ar įmanoma klientui iš tave aptarnaujančio personalo sulaukt komentarų apie kliento vardinę tašę. Taip pat gali būti ir kita medalio pusė – klientas (šiuo atveju teksto autorius) buvo žiauriai nuskalbtas kokiais 200 lt. sąskaitos už pietus, kai teko paragauti ir burokėlių sriubos, ir prabangių kotletų, galiausiai ir desertų įsiūlė.. neskanių, bet buki padavėjai puikiai atliko savo darbą (kvailas tu, jei manai, kad geras padavėjas tik tada, kai žino ką tu valgai) ir prisidėjo nuo taves 50 lt. prie atlyginimo naujai tašei.
Esu studijų metais dirbęs padavėju, tai sekėsi tikrai neblogai… Nors dažniausiai antrąkart tų pačių klientų veidų restorane nebeišvysdavau, administratoriaus skiriami bonusai už saiavitinę 10k apyvartą iš tokių „labai labai“ gudrių kaip autorius „verslininkų“, man patiko :)

Rūta V. 2012-04-30 12:27

Į gerb. Eglės rašymo stilių nesigilinsiu, gal ir sunkokai vietomis skaitėsi (ypač ta vieta su „labai labai“. Kurie ten šiaip labai, kurie labai labai, o kurie ne labai labai, sunkokia susigaudyt buvo), bet jos overall nuomonei pritariu. Tokių asabų pilni tiek čiliakai, tiek vyninės, tiek creme brule siūlančios vietos. Ir kol nepradėjot manęs linčiuot, kad tom mergaitėm bais pavydžiu arba nieko nesuprantu apie tokį darbą, miniu, kad pati pirmuosiuose kursuose padavėja dirbau, ir tinkliniame restorane, ir vyninėse, ir už baro stovėjau. Ir tada tokios krūtos bandė mokyti, kaip reikia arbatpinigių gauti daugiau, kaip atskirti kas yra kas, kas labai, kas nelabai, ir iš kur brandinius rankinukus pirkti (geriausiai, tai kai prie darbuotojų įėjimų bobutės maišuose atneša.. kada pastebėkit kaip kokiam gedo čiliake mergaitės vienu metu dingsta :) ). Ir retos kurios mokėsi, ir kuo mažiau mokėsi, tuo fainesnės pačios sau buvo, tuo dažniau iš jų lūpų pasigirsdavo „nu gerai gerai, nueisiu aš prie jo/jos (kliento, aut.past.)“ . Žodžiu, mano rant’o esmė — ne viena autorė su tokiom zviazdom susidūrė, toli ieškot jų deja ir nereikia. Overall, mūsuose po ekonominio bumo septintaisias išliko suvokimas, kad tu klientui paslaugą darai, o ne jis tau, į tave kreipdamasis. Ir todėl man kartais taip sunku arbatos palikt, ir ne dėl sąžinės kokios, su ja man viskas ramu, o dėl visuotinio spaudimo, kad reikia. Antraip nuo daugumos Laukinių žąsų autorių nuomonei pritariančiųjų smerkiamų žvilgsnių susilaukčiau :)

galbut 2012-08-23 18:31

man tai tai nelabai. vienok bet buna ir taip.

na... 2012-09-21 15:33

žinoma, pasitaiko nemalonių padavėjų, bet ir klientams nereiktų pamiršti, kad padavėjai – tiesiog žmonės, dirbantys savo darbą, o ne kažkokie vergai nužemintieji.

ir visas pykti del nesusiklbejimo 2013-03-27 08:03

vieni pyksta, kai juos kalbina, kiti kad tyli, o esme nesusikalbejim ir suireiksminime, juk visad gali zmogui pasakyt, atleisk, ar prasau…Tik tiek. Viename balije girtas kolega yra man pasakes kad pries du metus ne i tema ji pasiepiau… Net neatsiminiau, bet mogus kompleksuotas du metus vaiksciojio ir galvojio, o galima iskart juk pasakyt- nejuokinga.

Parašykite komentarą