ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Atsisveikinimas: sudie, alkoholio reklama, mes tavęs pasiilgsime


2017 - 11 - 14

Šio teksto reikėjo ir anksčiau, bet dabar jo ypatingai reikia. Nes liko mažiau, nei du mėnesiai, ir tada viso gero alkoholio reklamai – ir jei jums atrodo, kad tai tik ekonominis ir teisinis faktas, kad štai nebebus galima reklamuoti alkoholio niekaip, niekur, niekada – tai jūs klystate. Tai liūdnesnis dalykas, nes iš mūsų atima didelę mūsų gyvenimo dalį.

Šitokių nuotraukių spaudoje nebematysite

Kažkada, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo laikais buvo pradėta kampanija kovai su alkoholiu (kas be ko, turbūt žiauresnė, nei tai, kas dabar sugalvota) – beje, Gorbačiovo kampanija, jeigu ką, turėjo pradžią, vidurį ir pabaigą, ir alkoholizmo nesumažino, pijokų neišgydė, sugriuvusių šeimų neišgelbėjo, tiktai paskui atsuko varžtus tokiam nežabotam ir nekokybiškam vartojimui, kad belieka su siaubu prisiminti ir stebėtis, kaip dar kažkas gyvas liko: kova su alkoholizmu paskatino alkoholizmą, pagalvokite apie tai.

Tai štai, kai sovietai kovojo su alkoholizmu, švento įniršio sukūryje jie kirto daugelio dešimtmečių senumo vynuogynus Kryme. (dabar, žinoma, jausmas dvejopas: iškirto tai iškirto, nors neatiteko okupantui, bet šiaip jau vis tiek geriau nebūtų kirtę). Nes, suprantate, reikėjo mažinti vyno gamybą, ir argi ne geriausias būdas pulti vynuogynus, iš kur kilo gal mažiau nei vienas procentas viso Sovietų Sąjungos vartojimo – nes žmonės šiaip jau gėrė šnapsą ir spirituotą šamurliaką, „Agdamą“, portveiną „trys kačergos“ („Portveinas 777“), „Juodaakę burtininkę“ (čia toks atitikmuo mūsų „Monikutės vasarai“).

Žiūrėsite ir dūsausite

Kaip žmonėms buvo gaila kertamų vynuogynų (aš tada konkrečiai buvau per jaunas, kad gailėčiausi vynuogynų, nes tik buvau tik neseniai pradėjęs alkoholio vartojimo kelią, ir joks nebuvau vynų žinovas), taip man irgi dabar gaila alkoholio reklamos.

Ir ne tik, ir ne tiek todėl, kad – kaip leidėjas ir kaip autorius – turėjau pajamų iš alkoholio reklamos, nes reklamavau alkoholį, ir tuo didžiuojuosi (mokėjau mokesčius iš tų pajamų, jeigu ką). Ne tik ir ne tiek.

Gintaro Sino vynas

Su alkoholio reklama susiję kalnai, aruodai, nesibaigiantys lobynai geriausio turinio, kuris buvo žiniasklaidoje. Vynas, viskis, degtinė, alus – viskas iš eilės yra ne tik nesveikata (ir tai tik tada, jei vartojama neatsakingai), visa tai yra raketų kuras, kuriuo buvo varomas kuriamas puikus turinys. Vien jau „Laukinėse Žąsyse“ kiek rašiau apie vyną, romą ir viskį. Kiek buvo „Vyno žurnale“ puikaus turinio (jeigu ką, būtent ten bandė, koks geriausiai vynas tinka prie cepelinų, na ir ką, žinoma, šampanas).

Alkoholio gamintojai ir platintojai rėmė (ir rems, tik ne Lietuvoje) konkursus, parodas, čempionatus ir forumus, kur susirinkdavo kas tik nori, tik ne alkoholikai. Žinote, kur mažiausia koncentracija degradavusių ir prasigėrusių žmonių? „Vyno dienose“.

Čia gamina mūsų svajonių produktą

Alkoholis kūrė geriausias reklamas spaudoje ir televizijoje, net ir radijuje. Nieko nėra gražesnio, negu „Grey Goose“ reklamų lediniai peizažai ir pilkos žąsys. Aš dar atsimenu, kaip Vytauto Kernagio lietuviškai įdainuotą „Kaliforniją“ naudojo kalifornietiškų vynų reklamai per radiją, kai pirmą kartą Lietuvoje radosi kalifornietiški vynai (buvo toks laikas, kai į juos žiūrėjo su atsargumu, nes galvojo, kad visi geri vynai yra būtinai prancūziški, o kas čia dabar per vynas iš Amerikos). Paskui žmonės švietėsi, ir dabar Lietuvos gėrėjai yra ne laukiniai, bet šitam yra viso gero, nes dabar šviesis tik tie, kas daug važinėja, ir kas moka užsienio kalbas. Šviesūs ir išmanantys bus šviesesni, o tie, kas nežino, galės gerti nežinodami – jiems visada bus „Šaltupys“ ir kitokie dalykai, nes apie gerus pavyzdžius nebebus galima pasakoti.

Šviečia, kaip deimantai oloje

Nebebus galima pasakoti ir apie Gintaro Sino vynus (gintarosino.eu), kur aš buvau nuvažiavęs, nes mane pakvietė parodyti vyninės, kur gamina lietuviškus vaisių ir uogų vynus, ir kur man davė užkandžių, o paskui savininkas kepė mėsą, ir mes ragavom ir aš bandžiau atspėti kas ir kur, ir negalėjau patikėti, kad gali būti toks subtilumas sunkiuose, geram vynui priderančiuose buteliuos: mėlynės, obuoliai, aronijos, vyšnios, agrastai, avietės, juodieji serbentai. Žinote, kaip būna vynuogių vynai su stipriais vyšnių arba kavos tonais, taip ir čia aš kelis kartus nelabai patikliai bandžiau, kad čia „vaisių ir uogų“ vynas, o ne vynuogių vynas su lengvais tonais, kuriuos dar užčiuopti reikia. Tie žmonės turi savo gamybą, samdo darbuotojus, pardavinėja dėžėmis, moka mokesčius valstybei, bet aš apie juos negalėsiu pasakoti, ir niekas negalės pasakoti, nors čia sava, lietuviška ir kokybiška, kuo mes galime didžiuotis ir džiaugtis.

Rožinis

Nebegalima bus rašyti apie legendas, apie pasakojimus, apie viskio daryklų istorijas, apie asociacijas, apie filmus, kuriuose tie gėrimai figūruoja. Bet visa tai neamžina.

Kaip jau ir sakiau, šitie dalykai, kvaili draudimai, raganų medžioklės, jie turi pradžią ir pabaigą. Aš žinau, kad mes grįšime prie normalumo. Aš žinau, kad bus gerai. Kada nors šį straipsnį žmonės atsidarys ir prisimins juodžiausią, nykiausią valandą – bet tamsiausia naktis būna prieš aušrą.