ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.

Kodėl "dienos pietūs" yra velnio išmislas ir maisto gadinimas


2012 - 04 - 27
Laukinėse žąsyse padaugėjo, nepabijokim to žodžio, lengvabūdiškų komentarų, kuriuose skaitytojai replikuoja mūsų recenzijoms, lygindami mūsų darbuotojų patirtis su savo patirtimis per „dienos pietus“ tose pačiose įstaigose. Mes sveikiname galimybes komentuoti (išskyrus paliktus idiotų ir įžeistų užeigų draugų ir pažįstamų, kurie varo lyg iš kulkosvaidžio savo kerštingus pamintijimus apie tai, kaip mūsų portalas tuoj tuoj užsilenks ir yra niekam neįdomus – tuos pliūpsnius mes su pasimėgavimu triname), tačiau apie dienos pietus privalome paaiškinti, nes akivaizdžiai dar daug yra tokių, kuriems paaiškinimo reikia.

Milosti prosim, brangūs sveteliai, užsukite pietų, sako šis gundančiai atrodantis povaras. Seilės tysta pagalvojus.

Vertinti restoraną pagal dienos pietus – tas pat, kaip vertinti žmogų pagal tai, kaip jis atrodo, kai serga, blogai jaučiasi, kosėja ir šnirpščia nosį. Arba naudojasi tualetu. Gamtos reikalų atlikimas yra mūsų gyvenimo dalis, ji būtina ir neišvengiama, bet tai yra tikrai ne tas momentas, kuriuo džiaugiamasi ar didžiuojamasi. „Aš pamačiau, kaip jis gražiai išsipūtė nosį, kai slogavo, ir supratau, kad aš noriu būti su juo visą likusį gyvenimą.“ Taip niekas nesako.

Restorano „dienos pietūs“ yra liūdniausia, nykiausia, neišvengiama restorano darbo dalis. Be dienos pietų negali gyventi 95% Vilniaus restoranų – pietaujantys ofisų darbuotojai yra pinigų srautas, kurio negalima atsisakyti, ir net jei už tą srautą reikia mokėti didelę kainą, jo atsisakyti negalima. Lygiai taip pat, kaip provincijos kavinės negalėtų išgyventi, jei atsisakytų gedulingų pietų, kaip pastebėjo savo knygoje Pasimatymas su Lietuva  televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė. Jūs galvojate, kas nors atidaro kavinę arba restoraną, trindamas rankas ir galvodamas – „Wow, aš galėsiu daryti gedulingus pietus! Susirinks daug liūdnų žmonių.„. Ne, nieko panašaus. Tai yra ekonominė būtinybė.

Ir lygiai taip pat, kai atidaromas restoranas, savininkas ir šefas nesvajoja apie tai, kaip ruoš dienos pietus (jei, žinoma, jie ką nors nutuokia apie maisto gamybą, kaštus ir maržas).

Liūdna realybė yra tai, kad dienos pietų kaina, kurią nustato kasdienių pietautojų piniginės storis ir atitinkami jų lūkesčiai, yra tokia tragiškai maža, kad ką nors žmoniškai paruošti už tuos pinigus yra neįmanoma. Dienos pietūs – tai pigiausių produktų ir paprasčiausio (ir prasčiausio) gaminimo rezultatas. Sakoma, kad gera šeimininkė ir iš kirvio gali sriubą išvirti, bet, deja, gyvenime tos sriubos skonis ir būna kaip šilto kirvio, pagardinto Vegeta.

Žmonės, kurie ateina ir tikisi, kad už 12 Lt jiems pateiks sriubytę, „antrą patiekalą“ ir dar kažko atsigerti, ir kad tai bus pagaminta iš gerų produktų ir su meile ir dar patiekta su šypsena, turėtų persišviesti galvą, arba – jei nėra pinigų geram galvos persišvietimui ir ligonių kasos nekompensuoja reikalingo magnetinio rezonanso tokiam atvejui – paprasčiausiai paimti vieną iš tų sunkių, plastmase aptrauktų meniu, ir gerokai patrankyti sau per tą vietą, kur turi būti smegenys. Atsipeikėkite. Jūs juk buvote parduotuvėje. Normalus vienas vištos kiaušinis kainuoja apie vieną litą turguje. Tai va, tas vienas normalus kiaušinis šaltibarščiuose jau sudarytų 8% pietų kainos. Tai jūs nesistebėkite, kad ten nebus geras vištos kiaušinis, arba apskritai ten jokio kiaušinio nebus.

Nepamirškite, kad už tą kainą dar reikia mokėti atlyginimą virėjai, padavėjai, valytojai (juo labiau, kad tie, kas ateina paėsti už 12 Lt, tikrai nepalieka lito ar dviejų arbatpinigių, nors turėtų – bet tai atskira tema). Kai valgomi dienos pietūs, dažnai nėra ir pagrindinių pelno maržos nešėjų – alkoholio, vandens buteliuose ir desertų. Net kavos jie paskui nuslenka į Coffee Inn arba dar kur nors, kur už puoduką sumoka beveik pusę tiek, kiek prieš tai mokėjo už „pietus“. Būtent todėl Coffee Inn turi gerą pelno maržą ir linksmai sau atidarinėja naujas kavines. Jei į Coffee Inn ar panašią kavinę ateitų klientas su lūkesčiu sumokėti 50 centų, tai tada jūs pamatytumėt, ką ten gautumėt, kokioje aplinkoje ir kaip būtų džiaugiamasi jūsų atėjimu.

Net vandens užsisakyti atėję dienos pietų vengia – kur jau ten, gali tekti du ar tris litus sumokėti, apiplėšimas vidury baltos dienos. Kitas, mokantis bajoriškus dvylika litų, dar pareikalaus vandens iš krano – nes, supranti, visi restoranai privalo atnešti vandens iš krano, jis buvęs Amerikoje ir tai žinantis. Klientui būtų pravartu žinoti, kad stebuklų nebūna. Restoranas turi iš kažko gyventi, ir buteliuotas vanduo duoda daugiau pelno, nei sriuba ar kepsnys. Jei restoranas neparduos vandens buteliuose, jis pinigus turės paimti kažkur kitur. Ir nekliedėkit man čia, kad restoranai paprasčiausiai galėtų apmažinti savo gobšumą. Restoranai retai uždirba pinigų, o daug pinigų jie uždirba dar rečiau. Daugumoje vietų nebėra iš kur ir ką mažinti, nors jums ir atrodo kitaip.

Tai štai, restoranų negalima kaltinti dėl dienos pietų. Krachaborai klientai (o krachaboras yra geras, gražus, teiktinas žodis taupiam niurgzliui, kuris yra kaip tas Jonukas iš anekdoto*) patys sudaro tokias sąlygas. Klientas, jei neturi pinigų normaliam pavalgymui kiek vieną dieną (o būtent pagal normalius patiekalus, o ne pagal ubago terbos žiauberes reikia vertinti restoranus), gali daryti taip, kaip darydavau ir aš, ir daugelis – pasigaminti sumuštinių (arba salotų, arba mišrainės) ir atsinešti juos į darbą, pasiimti arbatos, kavos ar kolos, ir skaniai suvalgyti, o nevaidinti šikančio katino ir kasdien restorane mintančio bajoro su bomžo biudžetu.

Vieninteliai geri, teiktini dienos pietūs yra tokie, kuriuos man užrodė mano jaunystės ir dabarties draugas Vytautas M.

Su juo nuėjome į Markus ir Ko, ir Vytautas sako – tai ką, dienos pietus? Aš suglumęs sakau – kas čia dienos pietūs?

„Steikas iš meniu,“ atsakė man Vytautas.

Tai štai tokiems dienos pietums aš pasirašau, aš juos palaikau ir endorsinu, ir pagal juos galiu vertinti restorano kokybę. O varguolišką komiškai pigių dienos pietų anomaliją – tegu ir paplitusią, bet anomaliją – aš vertinu tik akademiniu požiūriu, kaip liūdniausią restorano verslo dalį, suvokdamas, kad ji buvo ir gal dar bus ilgai, bet su kokybišku valgymu tai neturi ir neturės nieko bendra.

* Anekdotas toks. Jonukui suėjo 18 metų, išejo jis į mišką grybauti, pasiklydo, užėjo raganos trobelę, kur piktoji ragana jį pasičiupo ir jau ruošėsi kepti.

Apžiūrėjusi Jonuką, ragana tačiau pagalvojo, kad visai nieko jis vaikinas, ir pabudo joje seniai netenkinti kūniški geiduliai. Ir sako jam ragana: Jonuk, turi pasirinkimą. Gali pasimylėti su manimi, tada gausi pusę karalystės, arba gali atsisakyti, ir negausi nieko, ir dar ko gero aš tave iškepsiu. Jonukas pažiūrėjo į raganą – lyg ir baisi, bet gal geriau, nei mirti; be to, visai nieko būtų karalystės nekilnojamąjį turtą gauti, sukando dantis ir pamylėjo raganą įvairiais būdais – ir prie krosnies, ir už namo, ir net prie šulinio. Raganos akys tik švyti, šypsosi sau patenkinta senoji žaba.

Jonukas užsisagstė kelnes ir sermėgą ir klausia – tai kaip dėl tos karalystės?

Ragana jam: „Jonuk, o kiek tau metų?“. Aštuoniolika, sako Jonukas.

„Toks didelis, ir tiki pasakomis.“



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (28)
Lxnxs 2012-05-29 18:38

kaip bebutu, dienos pietus/meniu egzistuoja tiek Lietuvoje, tiek Vakaru Europoje. Tai tik socialinis kontraktas, kaip p. Uzkalnis kazkada apie arbatpinigius postringavo: dienos meniu pigiau, nes prisiruosi produktu/subproduktu (nieko tame irgi blogo, nes issiverdi sultini – ir jau subproduktas), taciau apriboji galimybe rinktis. Barcelona – dienos meniu centre 14-18 EUR (pirmas, antras, desertas), Edinburgas – pietu meniu 5-8 GBP Royal mile rajone (1,2, desertas, taure( turbut tai veikiau netycia pasitaikiusi isimtis:)), Stokholmas – pietu buffe (darbo dienomis visi tai siulo) 85 SKK Drotning gattan ir aplink (cia maistas ribojamas tik valandomis, kada jis patiekiamas).
Buvo ir laaaabaaaai skanu, buvo ir siaip sau. Kaip ir bet kuriuo kitu metu.

Lxnxs 2012-06-11 14:11

ka tik – dienos pietus Druskos namuose 5 zasys ;)

Nagi nagi 2013-06-24 10:33

„Normalus vienas vištos kiaušinis kainuoja apie vieną litą turguje“ Max 50 ct, Andriau. Čia šiaip pataisymas, nevalgau aš dienos pietų- nešuosi darban iš namų, nes laiko nėra vaikščiot po ristuoranus.

Andrius Užkalnis 2013-06-24 13:03

Pataisymas nesėkmingas. Jau vien aš habitualiai Halėje perku po 60 ct., žiemą ir 65 ct.

niu 2015-02-23 00:32

ir tas kiausinis paprastai padalinamas i 5-8 porcijas saltibarsciu. tai gautusi ne 8% o mazdaug 0.5% kainos :)~

Parašykite komentarą