ApžvalgosInterviu ir straipsniaiApie Žąsis. Kontaktai.
Atgal

Kodėl Laukinės Žąsys nedalyvauja Feisbuko audrose


2017 - 11 - 16
San Pellegrino

Mane dažnai kaltina, kad aš per daug gerai pažįstu Lietuvos ir Vilniaus šefus ir todėl negaliu jų objektyviai kritikuoti. Kad jie – mano draugeliai. Iš tikrųjų šefai ir žmonės, kurie yra restoranų industrijoje, visi vieni kitus pažįsta ir žino. Aš vis tiek rašau taip, kaip man atrodo, pažįstu ar nepažįstu – na, jeigu labai nepatinka kas nors iš pažįstamų darbų, tai visai apie juos nerašau.

Aš niekada nebuvau tas kritikas-agresorius, kuris nori sumalti kieno nors darbą ir trokšta, kad jo bijotų. Man, kaip ir visiems normaliems žmonėms, labiau norisi, kad mane mylėtų.

Manęs dar kartais klausia, kodėl aš nepareiškiu savo nuomonės dėl didžiųjų gastronominių skandalų, kurie pas mus yra dažniausiai ne dėl maisto, o dėl bendravimo su klientu stiliaus, ir kur klientai staigiai įsižeidžia ir prasideda vienos žvaigždutės vertinimai feisbuke ir pasilazdavojimai. Aš tiesiog stoviu šalia ir tyliu, ir nepareiškiu nuomonės. Taip pat elgiuosi, kai man parašo iš kur nors, kad atvažiuokit ir patikrinkit pas mus Pumpėnuose kavinę „Jūratė ir Kastytis“, pamatysit, ko nematę, koks baisus aptarnavimas. Visada elgiuosi taip pat – padėkoju ir daugiau nieko nedarau.

Pirmiausia, esu sakęs, kad Laukinės Žąsys nėra skundų portalas, ir niekada nebus. Ne tokia jo paskirtis ir ne toks sumanymas. Jei žmonės įsivaizduoja, kad čia kaip visuomeninė tarnyba, kuri gaudo negeroves, tai tie žmonės labai klysta.

Antra, Laukinės Žąsys nėra, nebuvo ir nebus visuomenės nuomonės atspindys ar ta vieta, kurioje galima balsuoti. Tai ne liaudies nuomonė, tai Užkalnio nuomonė, ir tik taip Laukines Žąsis aš ir siūlau matyti. Aš nesu niekeno išrinktas, paskirtas ar deleguotas atspindėti visuomenės balsą. Aš esu tik vienas žmogus su savo nuomone ir kassavaitiniais rašymais, ir kam patinka ir atrodo svarbu, tuos rašymus seka ir gauna idėjų, kur dar pavalgyti.

Yra nuostabu, tačiau, kiek daug yra žmonių, kurie geriau už mane žino, kaip man rašyti Laukines Žąsis, nors portalas ir turinys yra tik mano sumanymas. Žinoma, panašiai, jei turite vaikų, atsiras labai daug žmonių, kurie geriau už jus žino, kaip tuos vaikus auginti ir auklėti.

Bet, nepaisant to, kad aš esu subjektyvus, kai kada nesuprantamas (daug kas vis dar nesuvokia, kaip ir kodėl gali būti taip, kad kokia nors kebabinė gauna geresnį įvertinimą, negu restoranas baltomis staltiesėmis, nors ir daug kartų aiškinu, kad kiekvieną valgymo vietą aš lyginu ne su kitomis, o savo kategorija ir su jos vieta ir su jos pozicija rinkoje) – vis tiek vis dažniau kviečia žiūrėti ir vertinti ir stebėti, kas mane džiugina, nes man svarbu, kad į Laukines Žąsis žiūri rimtai, kaip į autoritetą. Ir šiuo metu Lietuvoje didesnio autoriteto nėra.

UŽKALNIO žurnalo vyriausiąją redaktorę Faustą Mariją Leščiauskaitę ir mane itališko mineralinio vandens pardavėjai nusivežė kartu su šefu Egidijumi Lapinsku (Time, Dine, Somm ir dar daugelis kitų restoranų yra jo darbai) į Stockholmą, kad pamatytume, kaip vyksta San Pellegrino jaunojo šefo atranka (pusfinalis) – paskutinis etapas prieš didįjį finalą Milane 2018 metais. Į šį etapą (o gaila) lietuviai jau nepraėjo, bet teisėjavo lietuvis Egidijus Lapinskas, su šefais-teisėjais iš Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Latvijos, Estijos ir Danijos. Šis etapas ir buvo skirtas geriausiems jauniems šefams iš Skandinavijos ir Baltijos šalių.

Laimėtojas

Laimėjo švedas Anton Husa su menkės patiekalu – štai jis, patiekalas, nuotraukoje.

Patiekalas ir stilistika iš esmės skandinaviški – tai, kas vadinama „nordikos“ stiliumi, kurio Lietuva, šiaip jau, irgi dar neatsivalgė, minimalizmas ir prigesinti skoniai ir penki šimtai pilkų atspalvių yra tai, ką mes vis dar gaminame pačiuose madingiausiuose restoranuose, prieš kurį laiką atradę šį vaizdą. Aš esu tikras, kad tai amžinai nesitęs, ir mes grįšime prie visai kito mūsų prado: barokinio, slaviškojo, gausos ir stiprių skonių, egzotinių sudėtinių dalių. Girdėjote? Užkalnis pavadino lietuvius slavais. Kulinarine prasme mūsų skoniai yra tokie. Mums patinka kotletai ir bulvių košė, prie naminio ir „comfort food“ mes atsiskleidžiame ir pasidarome geresni. Prie skandinaviško maisto mums dažniausiai būna įdomu prisiliesti vieną kartą, ir mums tiek užtenka.

Stockholme mačiau, kaip dirba per čempionatą tie jaunieji super-šefai (šiaip jau jaunumas neįstringa, Lietuvoje labai daugelis dabar garsėjančių šefų yra būtent tokio amžiaus). Atrodė, kaip didelė operacinė: tokia koncentracija ir stresas, ir, maža to, dar leidžia ir fotografams ten vaikščioti ir žurnalistams, aš tų šefų vietoje būčiau susinervinęs. Dar kai kurie žurnalistai juos ir kalbino, kas apskritai yra nesuprantama – tie žmonės turi tiek mažai laiko, o tu jiems dar trukdai.

Aš retai užeinu į restoranų virtuves – tik kai primygtinai pakviečia, nes baisiai gerbiu šefo darbą. Tai man menas, o pas menininką į studiją nelendi prie jo molbertų ir dažų tūbelių ir nebaksnoji pirštais, tipo, kodėl čia tas, o kodėl čia tas. Negalima taip. Reikia gerbti darbo vietą.

Man čia yra papasakoję, kad Ukrainoje, pasirodo, yra tokia TV laida, kaip kažkoks restoranų reidas, kur kažkokia vietinė janutienė su kamera veržiasi į restoranus nekviesta, taip pat ir į virtuves, kur viską filmuoja iš arti, brauko pirštais paviršius ir kitaip sudirbinėja maitinimo įstaigas. Jeigu jos į vidų neįleidžia ir išmeta apsauga (būna ir taip), tai ji padaro siužetą apie tai, kaip jos neįleido ir kaip ji daužėsi prie durų. Pagalvojau, kad čia yra visiška priešingybė Laukinėms Žąsims – aš niekada nenoriu toks būti. Ir niekada iš savo apsilankymo nedarau šou. Ir kuo daugiau pažįstu šefų ir jie sveikinasi su manimi, tuo man smagiau.